Grįžusi iš Indijos, parašiau broliui Maiklui elektroninį laišką ir paklausiau kelių asmeniškų klausimų. Atsakymą gavau negreit, tačiau jis buvo ilgas ir išsamus. Paskui su buvusiu krikščionių vienuoliu, kuris dabar gyvena Indijos Tiruvannamalai mieste, ėmiau susirašinėti nuolat. O paskui suvokiau, kad jo atsakymai itin aktualūs tiems žmonėms, kurie jaučia ryšį su Kristumi, tačiau niekaip neatranda savo vietos bendruomenėse. Ir tiems, kurie ieško visur, todėl dažnai kitų yra vadinami besiblaškančiais. Nusprendžiau iš savo klausimų ir brolio Maiklo minčių parengti interviu. Ir labai apsidžiaugiau, kai jis davė leidimą tai viešai publikuoti.
– Dažnai girdžiu žmones sakant, kad visos religijos veda į tą patį tašką, tačiau privalau pasirinkti vieną kelią. Vadinasi, jei žmogus pasirenka krikščionybę, eina į bažnyčią ir nutraukia pratybas, susijusias su kitomis religijomis. Ar ir Jūs taip sakytumėte?
– Indijoje sakoma, kad šulinį reikia kasti vienoje vietoje. Jei iškasi daugybę negilių duobučių, niekada neprisikasi prie vandens. Taigi, jei ryžtingai tęsi vienas pratybas ar laikysies vienos religijos taisyklių, galiausiai rasi vandenį. Tokiame požiūryje yra tiesos. Tačiau aš kelčiau klausimą apie laikmetį, kuriame gyvename.
Galima sakyti, kad šuliniuose dabar nėra „gryno“ vandens šulinių, kurie nebūtų persimaišę su kitų religijų tradicijomis. Sunku nepastebėti, kad kitose tradicijose yra daug turtų. Ir dažnai bendruomenės, kurios laikosi tik savo tradicijos, taip elgiasi tik iš baimės. Tokie tikintieji gali netgi kalbėti apie tai, kad reikia kasti vienoje vietoje, įsivaizduodami, kad jie įkūnija šią išmintį. Tačiau dažnai tai tėra nesąmoningumo uždanga, slepianti jų pačių ribotumus.
Štai todėl labai sunku atsakyti teisingai. Viena vertus, gerai turėti savo šaknis. Tai bus susiję su tam tikrais idealais ir simboliais, kurie būdingi tam tikrai religinei tradicijai. Tačiau tada, kai jau atrandi namus, ateina laikas, kai gali apeiti vieno šulinio taisyklę.
Juk iš esmės šulinys yra tik vienas. Tačiau gali prireikti įvairių įrankių, kai susiduriame su kliūtimis kasdami. Kai kasame birų smėlį, mums reikės didelio kastuvo, kad semtume greitai. Tačiau kitu metu susidursime su kieta uoliena ir prireiks kirtiklio.
– Pastebiu, kad iš krikščionių galiu mokytis būti bendruomenėje ir padėti artimui. Tačiau iš budistų galiu išmokti neprisirišimo prie kitų ir gebėjimo susitelkti. O vaišnavai mane įkvepia mėgautis jo švento vardo kartojimu labiau negu kitais dalykais.
– Labai geras įvertinimas. Atjauta kitiems žmonėms, susitelkimas į vidų ir visiškas atsidavimas Dievui – juk tai ir yra trys ramsčiai, ant kurių laikosi tikras dvasinis gyvenimas. Kaip ir tu, aš taip pat skirtingose tradicijose ieškau, kaip ugdyti būtent šias savybes. Manau, kad vienas iš šiuolaikinio gyvenimo privalumų yra tas, kad mes galime mokytis iš to, kas geriausiai išvystyta skirtingose tradicijose.
– Kaip tada nepasimesti? Kokiu vedliu pasitikėti?
– Geriausias vedlys yra tavo pačios pokalbis su paslėptu Dievu, kurio vardo net neprivalai žinoti. Žydai Dievą vadino Jahve. Raidžių YVWH junginys išreiškia, kad Dievas yra paslaptis ir jam neįmanoma duoti vardo. Patikėk, tu tikrai nesi vienintelė, kelianti klausimą, kas yra tavo Dievas.
Jauskis laisva eksperimentuoti. Atrask žodžius, kurie tave veikia. Maldą, kuri atitirpdo tavo širdį. Tu meldiesi ir maldos žodžiai tave gydo. O jei tie žodžiai negydo, vadinasi, tavo atveju tai nėra teisingi žodžiai. Svarbiausia, kad malda rastų atsaką tavo pačios širdyje.
– Vis dėlto jaučiu didesnį ryšį su Kristumi negu, tarkim, su Krišna ar kitomis indų dievybėmis. Nesuprantu, kodėl taip yra, jei visi vardai nurodo į tą patį?
– Tas pats ir man. Gali būti, kad tau šis pašaukimas atsakyti į Jėzaus vardą labiau negu į Krišnos ateina iš pačios gelmės. Pasirinkti vieną ar kitą vardą nėra joks nusikaltimas. Rytuose Krišna suvokiamas kaip Dievo buvimo įsikūnijimas. Krikščionybėje mes taip pat kalbame apie Dievą, kuris atsiunčia savo sūnų į pasaulį.
Norėdami tai suvokti, privalome įsivaizduoti, kaip mąstė senovės žydai. Jiems atrodė, kad Dievas gali būti pasiektas tik per ritualines aukas. O štai atėjęs Jėzus pasakė samarietei: „Moterie, patikėk, ateina valanda, kai garbinsime Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“. Argi ne taip jis sako, kad garbinti dera tai, kas yra anapus žodžių, vardų, geografinių vietų ir taisyklių? Toks dieviškumo suvokimas ateina suvokus, kad Dievas yra su mumis. Jis yra mūsų širdies gelmėje esantis Jėzus. Tačiau jei sakysi, kad Jis yra Krišna, tai irgi bus tiesa – tik kitos kultūros erdvėje.
Tačiau dauguma krikščionių su tuo nesutiktų. Tai irgi teisinga. Kodėl? Todėl, kad du YRA tas pats ir kartu NĖRA tas pats. Tikrovė pranoksta vardą ir vis dėlto vardas yra svarbus. Taigi, užduotis yra atrasti vardą, kuris tau kalba ir paleisti norą suprasti visus kitus kelius. Čia nėra jokio racionalumo. Galima tai vadinti instinktu arba tiesiog Paslaptimi. Jėzaus vardas tave gali traukti ir dėl to, jog jis įsišaknijęs tavo šalies tradicijoje. Jį kartojo tavo protėvių lūpos.
– Daugelyje krikščionių vienuolynų yra tyli, rami aplinka. O štai ašrame, kuriame jūs gyvenate – nuolatinis bruzdesys ir triukšmas. Kodėl kalbate, kad čia daugiau ramybės?
– Vieta, kur dabar gyvenu, tikrai yra labai triukšminga. Tačiau prisimink, kad vidinė tyla nepriklauso nuo išorės. Iš esmės, vidinė tyla menkai ką turi bendro su išorine tyla. Tyla yra galia, kuri ateina kartu su kontempliatyvia maldos praktika. Čia, Šri Ramanašrame, aplinka chaotiška, tačiau jaučiasi didžiulės pastangos melstis ir atsidėti meditacijai. To niekur negalėjau rasti Vakaruose. Gyvenu vos už 50 metrų nuo maldos salės, kuri atidaryta nuo trijų ryto iki vidurdienio, paskui – nuo dviejų dienos iki devynių vakaro. Per tas septyniolika valandų joje visada yra žmonių. Dažniausiai bent jau dvidešimt žmonių yra atsidėję tyliam bendravimui su Dievu. Kur galėčiau rasti tokią erdvę Vakaruose?
Tiruvanamalai mieste daugelio brahmanų ortodoksų namuose ant šeimos altoriaus galima neretai pamatyti kryžių ar Kristaus paveikslą. Tokios šeimos Jėzų dažnai vadina „Viešpačiu Jėzumi“, visiškai priimdami jį kaip Dievo įsikūnijimą. Jie įrodinės, kad Jėzus turi būti garbinamas kaip Dievas. Ir čia jie nejaučia jokios prieštaros su savo tikėjimu. Gana daug induistų skaito Bibliją. Sutikau griežtai savo religijos priesakų besilaikančių induistų, kurie tiesiog iš atminties citavo Bibliją – taip, kaip aš negalėjau niekada gyvenime. Ramana Maharši taip pat skaitė Bibliją ir kartais remdavosi Jos žodžiais savo mokyme.
Papasakosiu tau apie Amerikos lingvisto Noam Chomsky atradimus, kurie buvo tikras sukrėtimas 1960-aisiais. Jis įrodė, kad visos kalbos turi bendrą gramatinį pagrindą. Paviršinės kalbinės struktūros yra skirtingos. Todėl norvegas nesupranta kinų, nebent jie kalbasi kita abiems žinoma kalba. Tačiau N. Chomskis tvirtina, kad visos kalbos turi „universalią gramatiką“. Dabar šis požiūris jau yra plačiai pripažintas lingvistų.
O gal tą pačią idėją mes galėtume pritaikyti tikėjimo sistemoms? Paviršinė jų struktūra – liturgija, simboliai ir teologija labai skiriasi. Tačiau gilusis pagrindas gali, kaip ir kalbų atveju, būti bendras.
– Tvirtinate, kad įmanoma dalyvauti kitų religijų pratybose, neišduodant savojo tikėjimo?
– Atrodo, kad įmanoma. Jeigu žmogus susitelkia į žodžių ir ženklų lygmenį, tada jis to „nepagaus“. Kažin ar krikščionis pajus ryšį su vardu „Šiva“, nors ir mėgintų tai padaryti. Tačiau visiškai įmanoma tiesiog stebėti bendruomenės maldas ir patirti tylią gelmę, kurią ritualai mumyse pažadina.
Daugumai iš mūsų artimiausias yra mūsų šaliai būdingas tikėjimas. Bet ar galime įsivaizduoti, kad visos maldos yra skirtos tai pačiai Tikrovei? Sunerimęs vaikas šaukiasi mamos savo genties kalba. Mums atrodytų absurdiškas teiginys, kad skirtingų kultūrų vaikai verkdami turi skirtingus ketinimus.
Argi malda Dievo akivaizdoje yra ne tas pats, kas vaiko verksmas?
– Kaip jūs suvokiate Kristų? Kai prasideda kalba apie kitas religijas, krikščionys dažnai pamini, jog Jėzus pats yra save vadinęs vieninteliu keliu.
– Man visada kiek neramu, kai kalbėdami apie kitas religijas krikščionys ima cituoti Evangelijos pagal Joną eilutes „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“. Siauras šių žodžių supratimas veda į atskirumą kuriančius išvedžiojimus apie Kristaus unikalumą. Tada įrodinėjama, kad būtent todėl krikščionybė turi išskirtinę vietą tarp kitų pasaulio religijų.
Tačiau jei pamėgintume šias eilutes perskaityti šitaip: „Kelias, tiesa ir gyvenimas yra „Aš esu“? Taip Jėzus liudija Kristų – tai yra, savo paties giliausią esminį Buvimą.
– Atrodo, kad žodžiais išreiškiate tai, ką aš ir pati norėčiau pasakyti. Kai pati krikščioniškoje aplinkoje mėginau dalintis, kaip suvokiu Kristų, pasijutau nesuprasta. Paskui pradėjau dvejoti, ar tikrai galiu save vadinti krikščione. O dabar nuo Bažnyčios išvis atitolau.
– Manau, kad daugelis žmonių jaučiasi įskaudinti po tokių pokalbių ir paskui niekada daugiau nebeina į bažnyčią. Tačiau aš tokius žmones raginu toliau sekti Kristų.
Pats jau seniai nebesiginčiju su tais krikščionimis, kurie jaučia grėsmę iš kitų religijų. Tai rodo ne ką kita, bet jų pačių vidinį nesaugumą. Jie gali mane vertinti, kaip tik nori. Juk viską lemia mūsų santykis su Dievu ir įtikti turime tik jam. Jei švaistysime savo jėgas, mėgindami nušlifuoti savo pažiūras, kad jos taptų priimtinesnės kitiems, patys imsime jaustis nesaugūs.
Kai atsiduri tarp žmonių, kurie tikrai yra kartu su Dievu, niekada neišgirsi jų taip kalbant. Kodėl? Todėl, kad jiems nėra jokio, visiškai jokio reikalo kitus pastatyti į žemesnę vietą.
Visas grožis yra tai, kad mes galiausiai esame priversti kastis į savo pačių širdis. Tada ir atrandame, kas iš tiesų yra Dievas. Galiausiai pamatome, kad tėra tik vienas lakmuso popierėlis. Tai yra mūsų gebėjimas mylėti, tarnauti ir priimti visas būtybes, nepaisant jų silpnumo.
– Kaip aš galiu rasti Mokytoją, kuris padėtų sekti Kristumi? Ar turėčiau pasitikėti tik vidiniu vedimu?
– Labai gerai, kai yra žmogus, su kuriuo gali iš esmės pasikalbėti apie dvasinius dalykus. Tačiau nebūtinai jis turi būti kunigas. Dažnai su įšventinimais į kunigystę žmogus gauna didelę malonę. Taip pat aš matau, jog kunigystė Bažnyčioje tapo beveik kultu. Taip, yra puikių kunigų. Tačiau buvimas kunigu dar neužtikrina, kad tai yra išmintingas ir atjaučiantis žmogus.
Iš esmės mes visi turime Šventosios Dvasios įšventinimą. Jeigu mūsų tikėjimas tikras, visi esame kunigai. Tačiau kartu yra gerai yra atpažinti, kad kitas yra labiau subrendęs ir turi daugiau dvasinės išminties negu tu. Tai labai geros nuolankumo pratybos. Taip atpažįstame, kad visko nežinome ir kad mums reikia iš kitų mokytis.
Tas žmogus neturi būti tobulas, jis gali taip pat būti kelyje – taip, kaip tu ir aš. Tačiau jokiu būdu nesprausk savęs į santykį, kurį jauti esant nenatūralų. Svarbu, ar su tuo žmogumi jauti ryšį dvasiniame lygmenyje, ar gali su juo kalbėtis paprastai ir nuoširdžiai.
Nuodėmė – tai egoizmas. Kai kuriose kalbose netgi pats žodis „nuodėmė“ reiškia atskilimą. Nuodėmė – tai beviltiškas bandymas užpildyti tuštumą sieloje, kuri prarado ryšį su Dievu. Mes taip tiesiog norime pargrįžti namo. Tik nuodėmė arba egoizmas yra klaidingas kelias. Mes nuolat apsigauname, galvodami, kad tuoj grįšime namo, tačiau taip niekada nenutinka.
Užrašė Ginta Gaivenytė
Skaitykite, kaip buvęs benediktinų vienuolis brolis Maiklas išvyko į Indiją ir apsigyveno Ramana Maharišio ašrame: spausti čia.
Naujausi komentarai