Pasveikusi ir galinti padėti kitiems

„ – O tu prieš valgydama žinodavai, kad vemsi?

– Taip. Aš suplanuodavau persivalgymus ir vėmimus.”

„Noriu pasveikti ir gyventi, kaip žmonės gyvena – tai buvo mano motyvacija. Juk kai galvoji tik apie maistą, tai nėra gyvenimas. Visos mintys sukasi apie kūną – kaip aš suplonėjau, pastorėjau, ką valgyti? Tada nieko gero nenuveiki“.

Pirma vieta vaikiškame grožio konkurse – šis pasiekimas vienuolikos metų Aistei buvo netikėtas. Grožio renginyje ji dalyvavo tik dėl to, kad įkalbėjo stovyklos būrio vadovė. Mergaitė scenoje net nesuprato jai užduoto klausimo: „Kokia tavo grožio paslaptis?“ Tuomet ji dar žaidė lėlėmis ir visiškai nesidomėjo, ar yra graži, ar negraži. Tačiau šis konkursas paskatino apie tai mąstyti. Ji pirmą kartą pradėjo tyrinėti veidrodyje savo veidą ir figūrą.

Vėliau pergalė grožio konkurse Aistei nesuteikė didesnio pasitikėjimo savimi. Paauglė pradėjo smarkiai lyginti save su klasės draugėmis, kurių viena buvo net pakviesta į modelių agentūrą. Nesulaukusi dėmesio iš ją dominusių vyresnių vaikinų, Aistė išgyveno varginantį gėdos jausmą. Pati sau atrodė tokia baisi ir „ištinusi“, kad net vengdavo baseine būti su „maudymuku“. Būtent tada ji ėmė svertis ir matuoti kūno apimtis.

„Nuolatinis siekimas mesti svorį sukeldavo man didžiulę įtampą. Nuolat matuodavausi drabužius ir jaudindavausi pamačiusi, kad neįtelpu į kokį nors sijoną. Vartydama moterų žurnalus, lygindavausi su kitomis moterimis. Tikėjau, kad numetusi dar penkis kilogramus, tikrai sutiksiu savo vyrą ir gyvensiu laimingai. Ir atvirkščiai – jei svorio nenumesiu, rasti vyrą nėra jokių šansų“.

Kartą bendraamžių vakarėlyje ji sutiko šokti su vaikinu, kuris patiko ir jos draugei. Viena iš geriausių draugių Aistei iškėlė didžiulę pavydo sceną. Merginą užgriuvo kaltės jausmas: „Jei būčiau atsisakiusi šokti, gal jis būtų pakvietęs mano draugę?“ Vakaro nerimo jausmai ėmė viršų. Nebuvo aišku, kaip atsipalaiduoti.

Tą vakarą Aistė labai daug prisivalgė. Tada nuėjo į tualetą ir visą maistą išvėmė. Palengvėjo. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tuomet jai buvo septyniolika.

Bulimija kyla iš noro suvalgyti įtampą ir pašalinti ją iš kūno per vėmimą. Bulimija – tai dvasinės tuštumos liga. Tai nesuvokimas, kad šis kūnas – tai dovana. Maistas mūsų kūną sujungia su motina žeme. Jei nori pasveikti, pirmiausia turi pakeisti klaidingą kūno suvokimą. Juk esi atitolusi nuo savo sielos reikmių.

Valgymo sutrikimais serganti moteris kaskart, žvelgdama į veidrodį, mato save penkiskart storesnę. Nuolat sveriasi ir jei priauga nors kelis šimtus gramų, užsibrėžia tikslą suplonėti.

Sakoma, kad priklausomi nuo alkoholio žmonės pradeda gyti tik smukę iki dugno. Tas pats ir su priklausomybe nuo valgymo. Dugną Aistė pajuto baigusi architektūros studijas. Švęsdama ji prisivalgė ir dar išgėrė alkoholio. Išsivėmusi nuėjo pasikalbėti su tėvais. Pirmą sykį papasakojo jiems apie savo ligą. Po kelių dienų kartu su mama ji nuėjo į Valgymo sutrikimų centrą. Mama atsisakė dalyvauti terapijoje, manydama, jog bulimija – tik dukros problema.

Aistė suprato, kad serga ir norėjo pasveikti. Tačiau nuėjusi į Valgymo sutrikimų centrą ji nepasijuto geriau. Ten privaloma terapijos dalis buvo valgymas. Merginos sėdi valgykloje ir joms patiekiamas maistas. Suvalgyti viską privalu – nuo pirmo iki paskutinio šaukšto. Tai suvokusi, Aistė pajuto nerimą.

Jau vaikystėje Aistės mitybos įpročius lydėjo baimė. Ji bijojo, kad negalės eiti į mėgstamą kiemą, jei visko nesuvalgys – iki pat paskutinio šaukšto. Nesuvokdami savo veiksmų pasekmių, ją „nekaltai“ pagąsdindavo tėvai ir kiti artimieji. Jų siekis buvo kilnus: visi norėjo matyti sveiką ir laimingą vaiką. „Valgyk, vaikeli“, – sakydavo jie lieknai mergaitei.

Nenoras prisiimti atsakomybę atsiranda, kai tėvai pažeidžia vaiko ribas. Tarkime, paauglystėje nori likti viena, bet tėvai įeina į kambarį net nepasibeldę. Atidarinėja tavo stalčius ir netgi juos patvarko. Baisu pasakyti savo mamai: „Prašau, išeik iš kambario“. Taip daugelis vaikų net nesužino, ką reiškia turėti savo ribas, nes jas nuolat pažeisdavo suaugusieji.

Kai kurie vėliau išmoksta jas apsiginti. Tačiau dauguma nebemoka pasakyti „ne“ kitam žmogui. Tada ima sakyti „ne“ sau – prasideda savęs naikinimas. Vieni geria, kiti vartoja narkotikus, treti valgo.

„Išeidama iš Valgymo sutrikimų centro mąsčiau, kad aš dar čia sugrįšiu – tik jau pasveikusi ir galinti padėti kitiems, – Aistė dabar supranta, kad jai terapijoje pritrūko meditacijos arba maldos. – Nebūtina medituoti rytietiškai, galima ir krikščioniškai melstis. Tačiau būtina daryti kažką, kas pakylėtų žmogų į didesnę idėją, kad jis nesusitelktų tik į savo bėdas“.

Ilgai užtruko, kol prie stalo išdrįsau pasakyti: „Nebenoriu, nevalgysiu“. O kai pasakiau, prasidėjo namiškių komentarai: „Tau reikėtų pastorėti, valgyk. Pasižiūrėk į save“. Štai todėl dabar esu įsitikinusi – norint tokioje situacijoje pasveikti, būtina riboti savo susitikimus su giminėmis. Jokių velykinių ir kalėdinių šeimos puotų. Tikrai sunku ištverti, kai tau dvidešimt ar net trisdešimt, bet su tavimi elgiasi kaip su vaiku. Visai neseniai viena giminaitė man tiesiai šviesiai pasakė: „Žinai, vaikeli, aš noriu tave atšerti“.

Natūralu – suvokusi savo vaikystės traumas, Aistė ėmė jausti daug pykčio. Dėl to mergina kreipėsi į psichoterapeutę.

„Mano psichoterapeutė sakė – dirbsim su santykiais šeimoje. Sakau – gerai. Ji įspėjo, kad bus tikrai sunku. Aš sutikau. Man labai padėjo jos palaikymas, nes viena tikrai nebūčiau galėjusi nustatyti ribų. Tada išdrįsau savo mamai pasakyti, kad prieš ateidama į svečius, ji turi paskambinti. Supratau, kad ne visada privalau elgtis kaip gera mergaitė. Kartais būtina išsakyti, ką iš tikrųjų jauti“.

Aistė jausdavosi itin nepatogiai, kai vėmimo priepuolis ištikdavo darbe. Veikiausiai jos bendradarbė tai nujautė. Kartą ji moteriai pasiūlė nuvažiuoti į Reiki seminarą. Papasakojo, kad taip pati išsigydė sunkią ligą. Aistė užsirašė po kelių mėnesių vyksiančio seminaro datą.

Vieną vasaros rytą mergina atsibudo po vakarėlio. Tą naktį

ji nakvojo pas draugą. Netikėtai prisiminė – šiandien seminaras! Skubiai atsisveikino su draugu. Šis paklausė, kas gi yra Reiki. Aistė atvirai pripažino, kad nieko nežino. Nežino, bet yra apsisprendusi išbandyti. Skubėdama apie dvidešimt kilometrų ji važiavo į Vilniaus užmiestyje esančią sodybą. Prie įėjimo durų Aistė surūkė cigaretę. Tuomet nenujautė, kad ta cigaretė buvo paskutinė

jos gyvenime.

Seminaras man sukėlė labai stiprias emocijas. Po jo išėjau pabūti su savimi. Vaikščiodama po mišką, daug verkiau. Išmečiau cigaretes, pajutusi, kad daugiau neberūkysiu. Tą patį vakarą draugai pakvietė į vakarėlį. Sutikau. Tačiau atsisėdusi prie vyno taurės suvokiau, kad manyje kažkas pasikeitė. Alkoholis tiesiog atrodė nebeskanus.

Dabar staigų žalingų įpročių atsikratymą Aistė aiškina taip – Reiki praktika atgaivino užslopintą prigimtinį jautrumą. Moteris prisiminė, kokia jautri ji buvo vaikystėje. Bėda, kad tuomet nežinojo, kaip tinkamai reaguoti į jausmus. Stiprūs neigiami pojūčiai jai sukeldavo nepakeliamą nerimą. Maisto kimšimas padėdavo nerimą užslopinti, bet suvalgyta įtampa jausdavo toliau. Tada, maistą išvėmus, pagaliau kūnas atsipalaiduodavo.

Man pasidarė aišku – privalau rasti naują būdą, kaip atpalaiduoti įtampas. Pati stebėjausi, kad pradėjau su meile liesti ir gydyti savo kūną. Dėkoti sau už tai, kad esu. Vėliau mokiausi, kaip per Reiki praktiką padėti kitiems. Suvokiau, kad dėl žmonių privalau išlikti tyra, kad perduočiau tai, ką turiu geriausio. Taip prisiėmiau atsakomybę nekenkti nei sau, nei kitiems.

Vėmimo priepuoliai vis retėjo – jie vykdavo tik kas kelis mėnesius. Kaip sveikstanti alkoholikė, moteris tik kartais nukrypdavo nuo pasirinkto kelio ir prisikimšdavo skrandį. Vis dėlto visas gyvenimas judėjo nauja kryptimi. Savyje įvykusį lūžį Aistė ypač suvokė, išvykusi gyventi ir studijuoti į Barseloną. Gyvendama bute kartu su trimis kitais nuomininkais vaikinais ji ryžtingai uždraudė namuose vartoti alkoholį ir rūkyti.

Kartą Aistė nusprendė išvykti į Prancūzijoje vykstantį tibetietiškų praktikų atsiskyrimą. Ten reikėjo laikytis griežtos disciplinos. Visi keldavosi penktą ryto, medituodavo, atlikdavo įvairius ritualus, o paskui dirbdavo bendruomenei reikalingus darbus.

Pasitaikius progai, papasakojau Mokytojui apie vis dar kankinančius valgymo sutrikimus. Jis padrąsino: „Medituok ir praeis“. Taip ir nutiko. Gerai prisimenu paskutinį kartą, kai užvaldžius nerimui skubėjau pirkti maisto į už penkių kilometrų esančią parduotuvę. Pakeliui kalbėjau malą – budistų „rožinį“. Turėjau planą prisipirkti saldainių. Tačiau ten atėjusi visiškai pamiršau tikslą. Galvojau: „Ko aš čia ėjau?“ Maisto nepirkau.

Nors persivalgymas baigėsi, dvasios žaizdos liko. Aistė vis dar jautėsi auka. Kai vienas vyras parodė jai dėmesį, moteris nereagavo į nerimą keliančius ženklus. Ji įsivaizdavo, kad susituokus partneris pasikeis, o prie nedarnių santykių galima prisitaikyti.

Galiausiai Aistė liko viena su maža dukrele. Antro vyro sutikti ji nesitikėjo. Buvo nusprendusi viena išauginti dukrelę. Pirmas kontaktas su būsimu kitu vyru įvyko budistiniame atsiskyrime.

„Laukiau neigiamų ženklų, kurie nulemtų mūsų skyrybas. Tačiau įvykiai dėliojosi labai santykiams palankiai. Negalėjau iš Prancūzijoje vykstančio atsiskyrimo greitai išskristi namo. Oro uoste dingo elektra, taigi, kartu leidome laiką, laukdami savo skrydžių. Pokalbiai darėsi vis gilesni. Vėliau draugavome per atstumtą. Tai man tiko, nes nenorėjau jokių įsipareigojimų. Vis dėlto džiaugiausi, kai jis mane aplankė Lietuvoje. Išvykdamas jis manęs paklausė: „Ar tu jauti, kad tai meilė?“

Po metų draugystės Scottas iš Amerikos parsigabeno visus daiktus. Pora apsigyveno kartu. Tuo metu Aistė visų mokytojų klausinėjo, ar šis vyras jai tinka. Visi jai sakė: „Tinka, tinka, taip, taip, tai geras vyras!“

Vestuves pora atšoko pagal senovės baltų papročius ant Pučkorių piliakalnio. Amerikiečiui Scottui labai patiko lininiai rūbai, perjuosti tradicine juosta su saulės ženklais – svastikomis. Tą dieną ir lietus lijo, ir vėjas pūtė, ir saulė švietė. Oras buvo labai permainingas.

Dabar sutuoktiniai augina dvi dukreles. Aistė Marion džiaugiasi, kad pagaliau išmoko save gerbti. Ji veda autentiško šokio praktikas ir padeda kitoms moterims priimti save.