Vidurdienį Donaldas sėdėjo ant suoliuko Juodkrantėje ir laukė autobuso į Klaipėdą. Staiga nutilo šurmulys, nebeliko nei žmonių, nei mašinų. Tik saulėkaitoje du maži šuniukai, dar visai kūdikiai vartaliojosi ant žolės. „Toks buvo jausmas, kad nieko pasaulyje daugiau nėra – tik aš ir tie du mažyčiai kamuoliukai. Pasaulis nutilo ir sustojo – jokio garso nei išorėje, nei viduj. Ir tu supranti, kad tai yra kažkas tokio, ko negali žodžiais paaiškinti“, – ir dabar šią akimirką gerai prisimena retorikos ir retoterapijos mokytojas Donaldas Duškinas. Pasak jo, kai vienąkart aplanko tokia būsena, tada jau imi ieškoti, kaip ją patirti dar kartą. Dabar meditacija tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
Buvau trečiojo kurso studentas, kai mama atnešė paklausyti kasetę. Tai buvo paskaita rusų kalba apie Jelenos Rerich knygą „Gyvoji etika“. Tą pusantros valandos kasetę, kurioje moteris kalba apie savo praktiką, praklausėme vienu įkvėpimu. Tą vakarą atėjo aiškus suvokimas, kad kažkas dar be mūsų šioj Visatoj yra. Vėliau tą kasetę klausiau dešimtis kartų. Visą ją mokėjau mintinai – nuo iki.
Daugelis dvasinių ieškotojų griebiasi tai vienos, tai kitos praktikos. Kaip pačiam pavyko atrasti praktiką, kuri rezonuoja?
Aš irgi daug ką išbandžiau. Jau atrodydavo, kad randu dvasinę praktiką, kuri man rezonuoja. Bet kurio ateidavo visiškas nusivylimas – ir žmonės, su kuriais praktikuodavau, keldavo įtarimą, ir pati praktika nebeaiški.
Įdomu, kad transcendentinės meditacijos praktikos, kuri iki šiol yra mano gyvenimo dalis, atradau labai sunkiu gyvenimu laikotarpiu. Buvau visiškoje neviltyje. Apie mano būseną žinojo gal pora artimiausių žmonių. Išorėje kaip tik buvo spindėjimas – sėkminga karjera, sklandus asmeninis gyvenimas. Tačiau jaučiausi įkritęs į duobę.
Kas ištraukė iš tos nevilties?
Gavau anoniminį laišką. Paskui atsekiau, kad jį parašė man labai artimas žmogus. Ten buvo aprašyta viena praktika – transcendentinė meditacija. Buvo nurodyti ir lietuvio mokytojo kontaktai. Ir pasakyta, kad taip atrasiu tai, ko ieškau.
Laišką gavau 2011 vasario pirmąją. Tiksliai prisimenu datą, nes tuomet įvyko svarbus lūžis mano gyvenime. Vasario trečiąją nuvažiavau pas mano pirmą sutiktą stiprų mokytoją Gaudentą Naujoką.
Jis man papasakojo apie meditaciją, parodė techniką. Kartu atlikome šią praktiką ir supratau, kad ji veikia. Ir štai – jau dešimti metai ši praktika kiekvieną dieną yra su manimi.
Nebuvo sunku atrasti laiko medituoti kiekvieną rytą ir vakarą?
Tikrai dėl to nesikankinau. Kaip tik atvirkščiai – mokytoja man griežtai pasakė medituoti dvidešimt minučių ryte ir tiek pat vakare. Jokiu būdu ne daugiau. Po dviejų metų praktikos tų dvidešimties minučių atrodė per mažai. Norėjosi daugiau pagriebti „nirvanos“ būsenos. Aišku, galėjau pats tiesiog sėdėti ilgiau. Tačiau pasitikėjau savo mokytoja kaip gide, kuri padeda naviguoti, kai reikia. Todėl paprašiau jos: „Leisk man 25 minutes medituoti“. Ji ilgai dūsavo, bandė atkalbėti. Galiausiai sutiko: „Gerai, tegu būna mano atsakomybė, jei nori, medituok tas 25 minutes“.
Galvojau, kodėl ji taip laužosi. Tačiau po mėnesio pats labai greitai grįžau prie 20 minučių meditacijos. Supratau, kodėl ji davė man suprasti, kad nereikia per ilgos praktikos. Mantra, kurią kartodavau, veikė labai stipriai. Po 25 minučių nebejausdavau žemės po kojomis ir viskas taip gerai, kad nieko daugiau nebesinori. Vieną dieną taip gerai, antrą … Nenoriu į jokius darbus eiti, juk viskas ir taip labai gerai.
Tik pastebėjau, kad kai aš kalbu su žmona, iš jos žvilgsnio akivaizdu, kad jai nėra labai gerai.
Tada prisiminiau Gaudento Naujoko, pirmojo savo mokytojo, kuris mane ir įvedė į transcendentinės meditacijos praktiką, žodžius. „Žinai, ką vienuolynuose darydavo budistų vienuoliams po ilgesnės meditacijos? Duodavo šluotą ir liepdavo šluoti grindis. Tam, kad žmogus pajustų žemišką darbą ir sugrįžtų ant žemės“.
Sufijai sako, kad tobulas gyvenimas yra, kai kojomis tvirtai stovi ant žemės, o galva tarp žvaigždžių. Tai yra darna. Tada atsiranda tėkmės („flow“) būsena, kai viskas kaip savaime darosi. Tačiau vis tiek turi kojomis tvirtai ant žemės stovėti. Tačiau yra ką veikti, kad tą balansą iš tiesų pagautume.
Gal geriau yra ne ilgiau sėdėti meditacijoje, bet dažniau į meditatyvią būseną sugrįžti?
Papasakosiu istoriją. Viena moteris mokėsi pas savo mokytoją Indijoje medituot. Ji atėjo ryte skųstis, kad negali susikaupti. Netoli jos kambario buvo skalbykla ir skalbėjos iš pat ryto labai garsiai kalbėjo. Jai tas trukdė.
Mokytojas pasakė: „Aš tave nuvesiu į pačią geriausią meditacijos vietą“. Ir nuvedė į pačią judriausią Delio gatvę. Žinote, kaip gatvėje būna tokios salelės viduryje plačios didelio miesto gatvės? Jis pastatė toje salelėje mokinei kėdę. Pasakė: „Sėsk čia ir medituok. Tai pati geriausia vieta“.
Pamoka čia tokia, kad medituoti galima visur. Ir judrioje gatvėje, ir verslo susitikime. Klausimas tik tas, ar tu pats gebi būti meditacijos būsenoje, ar tau reikia pagalbinių priemonių, kad į ją įeitum.
O ką reiškia kalbėti iš tos būsenos? Tu atskiri, kai žmonės kalba iš gilumos, ar iš proto?
Save esu daug kartų pagavęs. Kai vedu mokymus, kartais kyla klausimas: „Ar čia tikrai aš šneku, ar ne?“ Toks jausmas, kad kažkas per tave šnekėtų. Tokio jausmo nesužadinsi techniškai, specialiais pratimais. Kartais, kai žodžiai liejasi laisvai, nesupranti, iš kur jie ateina. Jie tiesiog ateina. Tai yra tobula būsena – jautiesi savo vietoje ir darai tą, ką turi daryti.
Būna ir atvirkščiai – šneki ir nesupranti, ar tikrai tu čia šneki, nes kažkas tarsi rakina gerklę.
Iš kur apskritai ateina mintys? Radai atsakymą į šį klausimą?
Iš Šaltinio. Visos žmonių mintys ir įžvalgos yra viename dideliame Šaltinyje. Tokia globali duomenų saugykla. Jeigu aš moku nurimti, pabūti vidinėje tyloje ir išgirsti savo vidinį balsą, tuomet aš galiu patekti į šią saugyklą.
Matau iš savo patirties, kaip mintys tampa materija. Todėl turime labai atsargiai mąstyti. Štai šį pirmadienį galvojau, kad turiu labai daug problemų. Nesusišnekėjau su keliais klientais. Man nesisekė rašyti pasiūlymo. Staiga visiems manęs prireikė vienu metu. Pasirodė, kad įplaukos ne tokios, kokių tikėjausi. Stebėtojas manyje dingo, užvaldė nesąmoningos būsenos. Keikiausi ir sėdėjau susiėmęs galvą, mąstydamas, kaip sunku. Paleidau į Visatą nemažai minčių, kad sunku, nespėju, turiu problemų.
Kitą dieną – antradienį vedžiau mokymus Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos nariams. Dalyviai buvo neįgaliųjų sporto klubų vadovai. Apie dvidešimt žmonių, kurių amžius nuo 20 iki 70 metų. Daugeliui tai buvo pirmieji mokymai apie vadovavimą ir lyderystę jų gyvenime. Atėjau dalintis savo patirtimi vis dar turėdamas daug problemų. Bet kai jie ėmė pasakoti, kaip jie gyvena, supratau, kad jie geba džiaugtis kiekviena smulkmena ir parodyti dėmesį vienas kitam. Nesvarbu, kad visi turi mažesnę ar didesnę negalią.
Man buvo didelė gėda. Supratau, kad neturiu jokių problemų. Visiškai. Viso to, ką galvojau pirmadienį, nebeliko. Vienas iš dalyvių pasakė, kad negalia duodama labai stipriems žmonėms. Taigi, tą dieną šešias valandas praleidau su stipriais žmonėmis. Jie buvo man mokytojai – parodė, kad kiekviena smulkmena yra dovana.
Kiekvienas žmogus ir kiekviena situacija yra tavo mokytojas, jei norėsi tai priimti kaip pamoką. Gali mokytis iš kiekvieno.
Tačiau mes dažnai linkę ieškoti ypatingų žmonių.
O kas yra ypatingas žmogus? Šiandien šnekėjau su kliente, kuri po pusės metų koučingo sesijų sako: „Staiga pamačiau, kad aš ir talentinga, ir energijos turiu, ir galiu kalbėti prieš auditoriją“. Prie pusmetį tai buvo mažas, išsigandęs, savimi nepasitikintis žmogelis. Ką tai parodo? Prieš pusmetį niekas nepasakytų, kad tai yra ypatingas žmogus. O dabar aš matau, kad žydi, žiba, šviečia… Tas pats žmogus šneka ir norisi šypsotis – vau, kokia transformacija. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas yra ypatingas. Tik vieni tuo tiki, o kiti ne.
Ką reiškia būti ypatingu žmogum? Netoli mano namų gyvena kaimynas, vardu Pavlikas. Jis daug metų nedirba, nežinau, iš ko gyvena. Jis žvejys. Daugmaž šešiasdešimties metų vyriškis stambus, drūtas, kaip sakytų lietuviai. Žiemą užsimeta marškinukus, tačiau dažniausiai būna prasisegęs. Jei labai šalta, tai dar striukę užsimeta. Vasarą visą laiką su šortais ir pusnuogis. Ryte kokią penktą eina į vieną pusę – prie tvenkinio žvejoti. Greičiausiai nieko nepagauna. Paskui eina atgal. Lydi žmoną į stotelę. Dar vėliau pasitinka.
Aš sakyčiau, kad Pavlikas yra budistas. Netiesiogine prasme, greičiausiai Pavlikas išvis nežino, kas yra budizmas. Jis tokio net negirdėjęs. Ar jis kokią knygą skaitė gyvenime? Labai abejoju. Gal vaikystėje.
Bet į jį žiūri, matai, kad tai yra ypatingas žmogus. Jis gyvena čia ir dabar.
Vieną rytą su šeima pakavomės daiktus kelionei į Kroatiją. Pusė penkių, saulė dar teka virš tvenkinio. Tylu ramu, miega dar žmonės. Staiga pasirodo tolumoje dviratis ir pravažiuoja Pavlikas. „Labas rytas“, – sako. Iš kur jis pusę penkių? Unikalus žmogus. Plius dar jis yra sargas – dirba 24/7. Žino, kas pas ką atvažiavo, kas su kuo šnekėjo. Apie tai pats nešneka. Bet jeigu paklausi, viską pasakys – kas praėjo, kas pravažiavo, kas su kuo šnekėjo.
Negali būt nuobodu žmogui gyventi žemėj. Yra tiek dalykų, kuriuos galima nuveikti kiekvieną akimirką. Matei filmą „Taikos karys“? Ten mokytojas mokinį nusiveda į parką. Šis sako: „Man nuobodu“. Mokytojas tarė: „Dabar sustok ir atidžiai pasižiūrėk“. Tada jis sustingo ir ėmė stebėti. Tą sekundę vyko tiek daug dalykų… Visada yra tiek daug, ką turi ir gali nuveikti. Nuobodu – tai depresijos atmaina.
Reikia turėti akį, kad pamatytume paprasto žmogaus unikalumą. Bet būna žmonių, kuriuos sutinki ir atrodo, kad jie tave kilsteli į kitą sąmonės lygmenį. Tada ir save imi matyti kaip gražesnę ir geresnę.
Tikrai taip. Yra žmonių, kuriems jau vien būnant šalia jautiesi, kad kyli. Galima pasakyti, kad tai stiprūs energetiškai žmonės. Prisimenu, kartą stovėjau Nacionaliniame Dramos teatre ir su kažkuo kalbėjausi. Staiga pajutau, kad mano visa nugara virpa. Aiškus fizinis pojūtis, kad vibruoja nugaroj. Karštis pradėjo mušti. Atsisukau ir pamačiau, kad dabar jau amžinatilsį Eimuntas Nekrošius stovi ir su kažkuo šneka. Mes net buvom nepažįstami. Štai kokia stipri energija.
Bet gerai sakai, kad jei pradedi matyti visuose mokytojus, tada žiūri į pasaulį ir atsistebėt negali. Koučingo praktikoje yra sakoma, kad pati įdomiausia knyga yra prieš tave esantis žmogus. Tačiau tik tada, jei tu tą knygą norėsi skaityti, suprasi, kas ten parašyta.
Neprisimenu, kas pasakė, kad kiekvienas mūsų viduj turim didžiulį vakuumą, kurį bandome užpildyti. Jei bandome pildyti išoriniais dalykais, trumpam padės, bet labai greitai vėl taps tuščia. Bet jei užkabini kažką giliau…
Tai pasirodo, kad to vakuumo išvis nėra?
Pasirodo, kad viskas tvarkoj. Atsiranda dėlionės paskutinė reikalinga dalis.
Ir man būna labai keista, kad apie tai, ką mes dabar šnekam, pasakoju suaugusiems žmonėms, o jie į mane žiūri kaip į kosmonautą. Tada mandagiai sako: „Viskas puiku, bet gal atskirkim, kur realus gyvenimas, o kur meditavimas“. Negi nėra smalsu tai išmėginti?
Dabar pradėjau judinti meditacijos versle temą. Žmonių reakcijos labai įvairios – nuo absoliutaus palaikymo iki tokio negatyvo ir skepsio, kad net suabejoju, ar tikrai laisvoje šalyje gyvename.
Kaip verslininkui atsakyti į klausimą: „Kokia nauda, jei aš medituosiu?“ Labai pragmatiškai surašinėju, kokia bus nauda, jei žmogus medituos ir kodėl verta į tai investuoti.
Prisipažinsiu, kad mane truputį erzina sąmoningumo praktikų versle pristatymas. Metafizinė plotmė išmetama, dar kaip tik pabrėžiama, kad meditavimas visai nesusijęs su religija, tai tik nervus apraminantis kvėpavimas… Taip lyg neigiame, kad pasaulyje yra žmonių, prie kurių vyksta tokie dalykai, kad protui tai nesuprantama.
Jei iškart eitum pilnu pajėgumu ir kalbėtum apie sakralią pusę, greičiausiai išvis nepramuštum. Lauktų mandagi atmetimo reakcija.
Kita vertus, nors išmeti metafizinę pusę, yra žmonių, kurie pasilieka kartu ir nori sužinoti daugiau. Bet kuriuo atveju tai yra žingsnis, kuris anksčiau ar vėliau veda prie sakralinės pusės. Ne visus, bet tuos, kurie atranda, atves.
Mano transcendentinės meditacijos mokytoja kartą pasakė: „Jūs būsit tas, kuris Lietuvos pardavimų pasauliui neš meditacijos poveikį“. Tai išgirdęs, nusijuokiau. Tai buvo prieš devynerius metus. Tada man rūpėjo „išskristi“ pačiam. Tačiau panašu, kad tie žodžiai ima pildytis.
Niekas niekur neprapuola – pasakyta mintis vienokia ar kitokia forma materializuojasi.
Paprastas vaikiškas pavyzdys. Ar mes galime sakyti, kad plaučius galima atskirti nuo inkstų? Arba kad širdis veikia savo ruožtu, o smegenų veikla nuo to nepriklauso? Ne, viskas sudaro vieną visumą. Lygiai taip pat ir čia. Kodėl mes turim atskirti ir sakyti, kad čia verslas, o čia – meditacija?
Viskas susiję. Viskas su tuo pačiu žmogum susiję. Tvirtai stovi abiem kojom ant žemės, o galva tarp žvaigždžių. Tada yra balansas.
Užrašė Ginta Gaivenytė
Naujausi komentarai