Kas yra laikas ir laikinumas? Kas yra amžinybė? Kam aš gyvenu ant šios žemės? Kas ir kur yra Dievas?
– Man visuomet buvo labai svarbūs santykiai su žmonėmis. Sakydavau, kad žmonės man yra kaip dovanos. Turėjau daugybę draugų, su kuriais ir linksmindavomės, ir tyrinėdavome gyvenimo ir prasmės klausimus. Kai atsikrausčiau į savo naują nuomojamą butą, įvyko mano įkurtuvės. Vėliau išgirdau, kad tai buvo „geriausias vasaros tūsas“. Ten buvo didelis sodas, mes kepėme maistą ir linksminomės. Buvo ir alkoholio.
Štai tada Dievas man davė malonę pamatyti save iš šalies, lyg atsitraukus. Pamačiau save, geriančią degtinę ir užsigeriančią romu su kola. Išgirdau iš šalies savo juoką. Tai buvo visai ne juokas, bet iš skausmo kylantis pagalbos šauksmas.
Labai aiškiai supratau, kad jeigu aš toliau klimpsiu į tą liūną gilyn, tai niekas manęs neištrauks.
– Daugelis žmonių taip nusprendžia, bet neužtenka ryžto tai padaryti. Iš kur turėjai jėgų?
– Ėmiau daug laiko leisti vienumoje. Akistatoje su savimi, kuri man nebuvo lengva. Bet jaučiau, kad turiu tai praeiti. Daug vaikščiodavau Temzės krantinėmis, net sakydavau, kad ši upė yra mano jūra. Eidavau klausytis klasikinės muzikos koncertų. Mano pasivaikščiojimų kelyje buvo „British Film Institute“. Dažnai ten užėjusi žiūrėdavau tą filmą, kurį tuo metu rodydavo.
Paskui pradėjau važiuoti į bažnyčią vakarais, kai tik pavykdavo. Per kunigo lūpas pirmąsyk išgirdau Dievo žodį. Iš tiesų išgirdau. Namuose irgi ėmiau melstis – užsidegdavau žvakę ir kartodavau „Tėve mūsų“. Per internetą ėmiau klausytis „Marijos radijo“ ir kartais išgirsdavau man labai svarbių pokalbių.
– Kaip tada nusprendei išvykti į Indiją?
– Jaučiau, kad reikia atsitraukti nuo aplinkos, kurioje esu. Man buvo ne taip svarbu, ar tai Indija, ar Australija, ar Tailandas. Iš darbo manęs neišleido, bet aš labai ramiai pasakiau, kad išeinu.
Dar turėjau kelionės bilietus į Indiją. Nuvykau į vieną ašramą. Tačiau ten apsistoti buvo per brangu. Apsiverkiau registratūroje ir vienas ten dirbęs žmogus nebrangiai išnuomojo kambarį savo name. Kiekviename žingsnyje jaučiau Dievo malonę. Juk Indijos chaose akivaizdu – nuo tavęs niekas nepriklauso.
Paskutinę kelionės dieną mane apvogė. Pavogė ne tik pinigus, bet ir visos kelionės dienoraštį bei fotoaparatą su visomis nuotraukomis. Įdomus dalykas – tos dienos išvakarėse, nežinia kodėl, kitur įsidėjau pasą. Taigi turėjau dokumentą, su kuriuo galėjau grįžti į Lietuvą.
Vagystė įvyko per meditaciją septintą ryto. Paskui sekė įdomi diena. Baltai apsirengę dvasiniai mokytojai mane nuvežė į policiją. Ten pamačiau grėsmingai atrodantį pareigūną, šalia kurio buvo išrikiuoti įtariamieji nuleistomis galvomis. Prie sienos buvo sustatyti didžiuliai šaunamieji ginklai. Vaizdas kaip filme. Paskui erdvė pasikeitė – apgailestaudami dėl vagystės, indai nusivežė į restoraną. Prietema, žvakių šviesa, muzika, brangus maistas – tai buvo gražus poelgis. Vėliau jie dar man padovanojo užtektinai pinigų.
– Pamilau Vilnių ir labai aiškiai supratau, kad tai yra mano namai. Buvo pavasaris. Balandžio mėnuo. Viena vaikščiojau po senamiestį. Taip gražiai leidosi saulė. Ir staiga ant manęs kaip šilumos ir meilės skara nusileido. Suvokiau, kad aš tiek daug bastausi po pasaulį ieškodama namų. Suvokiau, kad namai – tai ne vieta, o būsena, kai esu taikoje su savimi.
Modesto Ežerskio fotografija
Taip jau nutiko, kad Londone prabuvau tik du mėnesius. Stengiausi sau įteigti: „Turiu išbūti iki pavasario, tada jau pakankamai būsiu užsidirbusi“. Tačiau tada atėjo suvokimas, kad gyventi turiu čia ir dabar. Šių metų liepą jau suėjo šešeri metai, kai esu Lietuvoje.
– Ką veikei grįžusi?
– Ėmiau studijuoti magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. „Mados infekcijos“ festivalyje pristačiau savo drabužių kolekciją. Rūbai buvo labai spalvoti, per juos išreiškiau vaikystės nuotaiką. Tai buvo ir grįžimo namo simbolis.
Fotografijоs iš renginio „Mados infekcija“
Dievo Gailestingumo šventovė atidaryta visą parą ir joje vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Tai yra tarsi buvimas Dievo akivaizdoje.
– Kodėl buvimą tylos vienuolyne vadini dykuma?
– Praleidau ten patį tamsiausią metą – Adventą ir Gavėnią. Dažnai tamsą mačiau ir savo dvasioje. Man labai reikėjo atgailos. Prirašiau ištisus dienoraščio lapus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlės“.
Dienos man atrodė labai trumpos. Gal todėl, kad greitai sutemdavo… Atsimenu – tik pagamindavau valgį, sutvarkydavau virtuvėlę, šiek tiek pasivaikščiodavau ir jau temsta.
Jaučiausi banguojama – kaip jūroje. Kartais užeidavo didelis sunkumas, o kartais jaučiausi myluojama ir lepinama. Pripažįstu – nebuvau visiškai atsiskyrusi nuo pasaulio. Rašiau daug laiškų – ir popierinių, ir elektroninių. Norėjau dalintis tuo, ką patiriu. O patirčių buvo labai daug.
– Buvai nusprendusi, kiek laiko praleisi vienuolyne?
– Sesės man siūlė pasilikti devynis mėnesius. Tai simboliška, nes tiek laiko gimdoje būna vaikas. Tačiau panašu, kad „kūdikis“ subrendo anksčiau, vienuolyne išbuvau tik pusę metų.
Po kelių mėnesių tylos kartą nusprendžiau paklausyti muzikos. Susiradau internete Šventosios Hildegardos Bingenietės „Vienuolikos tūkstančių mergelių giesmes Šventajai Uršulei“. Ir staiga susidėjo kūrybinis vaizdinys.
Didelė apleista bažnyčia, joje choras gieda ir baltai aprengtos mergelės eina. Daug baltų balandžių. Ėmiau svajoti: „O jei galėčiau sukurti kolekciją baltų, taurių rūbų ir aprengti jais mergeles?“ Šie rūbai galėtų būti lyg ne iš šio pasaulio, o kartu ir labai modernūs. Jie skleistų žinią apie žmogaus šventumą.
Fotografijos iš asmeninio Dovilės albumo.
Viskas prasidėjo nuo tylos ir Paparčių Vandens. Toji tyla skambėjo, o vanduo turėjo saldų skonį. Dar ten buvo daug baltos spalvos. Daug sniego. Baltos medvilnės ir vilnos, šnarančios. Aš buvau netikra eremitė. Netikra, nes su mobiliaku. Kartą prisiminiau muziką. Nebuvau jos pamiršus, bet tąsyk prisiminiau. Ir paklausiau tokio kūrinio: “Vienuolikos tūkstančių mergelių giesmės šventajai Uršulei” (Hildegard von Bingen). Nuo to laiko visos mergelės neduoda man ramybės. O aš neduodu ramybės aplinkiniams, dėl keisto ir neaiškaus, jau beveik mistiniu tapusiu projekto! Gal man ir nereikia žinot, svarbu, kad vienas po kito atsiranda ir prisijungia žmonės, kurie irgi nežino! Apie visas legendas ir nelegendas po lašelį (o gal kartais ir po kibirėlį) šiame puslapy.
Naujausi komentarai