Mamos, kurios turi po vieną ar du vaikus, Eglės Žiburkienės dažnai klausia: „Kaip tu išgyveni su penkiais vaikais?“ Jos vyriausiajam sūnui yra 18 metų, dukrytei –16 metų, trečiajam sūnui – beveik 8, dvynukams – po penkerius su puse. Sąmoningo kvėpavimo mokytoja Eglė neslepia, kad pats maloniausias laikas – kai vaikai išeina į mokyklą. Tada daugiau laiko ji gali skirti savo poreikiams. Jau metai, kai ji atrado „skanumą“ būti pačiai su savimi ir mėgautis tuo, kas patinka. Ar šis atradimas ją pakeitė kaip mamą?
– Kas tau yra pakankamai gera mama?
– Sykį pasakiau savo namiškiams, kad esu gera mama, nes leidžiu savo vaikams kvėpuoti. Nejaučiu prisirišimo prie vaikų, nenoriu jų pakeisti, noriu leisti jiems kvėpuoti savu ritmu, gyventi savo gyvenimą. Jeigu vaikai turi savo svajonių, leidžiu jiems jų siekti. Kitos mamos, kurioms apie tai papasakoju, griebiasi už galvos: „Dieve, tu, Egle, padaryk viską, kad tavo vaikas tos svajonės nepasiektų, tai pavojinga!“ Bet tai jo gyvenimas. Jis turi siekti savo svajonių, netgi jei jos yra pavojingos.
Savo vaikus galiu apsaugoti tik užtikrindama, kad būtų patenkinti jų baziniai poreikiai – kad jie būtų pavalgę, kad būtų švarūs, kad nesušaltų, o visa kita – laisvė.
– O nuo kelių metų reikia suteikti tą laisvę? Ar tai reikia daryti nuo pat pradžių?
– Nuo kokių 5 metų. Kol vaikas yra nesąmoningas, tėvams reikia atlikti tik saugančiojo, o ne, gink Dieve, draudžiančiojo funkciją. Iš pradžių jaučiausi kalta, kad pernelyg savo vaikus kontroliavau, iki supratau, kad kaltų nėra. Tuomet aš kitaip nemokėjau, kitaip negalėjau. Tada dingsta ir kaltinimas tėvams – jie kitaip nemoka, kitaip negali.
Kai klausau savęs, tampu nepatogi tiems, kurie buvo pripratę, kad jiems sukuriu patogumą. Tuomet jie per tam tikras situacijas mėgina mane priversti pasijusti kalta. Negaliu pasakyti, kad visiškai nejaučiu kaltės. Pokyčiams reikia laiko. Savianalizė, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip jaučiuosi, padeda jaustis kitaip nei esu įpratusi. Nebeleidžiu išorei ir aplinkai daryti man stiprios įtakos.
– Papasakok, kaip, turint 5 vaikus, atrasti laiko tokioms savianalizėms?
– Aš laiko randu, nes mano vaikai savarankiški. Aš jiems duodu laisvę. Jeigu mano sūnus sėdi ir žliumbia, kad užriščiau jam batą, aš jo jam nerišiu. Kodėl turiu daryti tai, ką jis pats gali pasidaryti? Aš jam paaiškinu, kad jis tai gali padaryti pats. Ir aš galiu pati. Jeigu man skaudėtų ranką arba negalėčiau susilenkti ir negalėčiau pati užsirišti bato, aš paprašyčiau pagalbos, nesėdėčiau ir nežliumbčiau. Tai yra vampyrizmas. Vaikai labai moka manipuliuoti ir nuo vaikystės reikia mokyti vaikus, kad manipuliacija – netinkamas būdas siekti savo norų įgyvendinimo.
– Vedose sakoma, kad vaikas iki penkerių metų karalius, tuomet – tarnas ir t. t. Ar augindama vaikus laikeisi šių vedinių tiesų?
– Ne su visais. Vedinės žinios į mano gyvenimą atėjo ne taip jau seniai – prieš kokius penkerius metus. Visus savo vaikus auginau skirtingai – priklausomai nuo tuo metu mano buvusios sąmoningumo būsenos. Savo pirmąjį sūnų perdėtai saugojau. Saugojau nuo gyvenimo. Ir niekaip nesuprasdavau, kodėl kuo aš jį daugiau saugau, tuo jis daugiau gauna traumų. Kuo aš daugiau noriu jam gero, tuo labiau jis mane stumia lauk. Ilgą laiką nesupratau, kodėl taip yra. Kai neleidi vaikui kvėpuoti, sulauki atitinkamos energetikos.
Pirmą sūnų aš sugadinau, nes jis per ilgai buvo karalius. Bet vedine filosofija tikiu. Iki penkerių metų vaikas dar neturi sąmoningumo. Bet negali visiškai savęs paminti ir atiduoti vaikui, atseit, jis yra karalius ir tegul daro ką nori, o aš kažkaip prisitaikysiu. Man atrodo, kad iki 5 metų vaikui reikia kuo mažiau išorinio pasaulio, kuo mažiau dirgiklių, kad jis kuo mažiau galėtų būti tas parazituojantis karalius. Man šita idėja atėjo nuvažiavus prie jūros. Kai yra tik jūra, smėlis, akmenukai, vaikai ramūs, daro, ką nori. Ten jie yra karaliai. Bet tik išeik į Palangos centrą – vaikas visko nori ir nesupranta, kodėl tu jam draudi. Paaiškinti, kodėl negaliu visko duoti, negaliu, o duoti – irgi negaliu. Jeigu neduodu, susilaukiu ašarų. Tokiose vietose aš prarandu energiją kovodama prieš neadekvatų vaikų sąmoningumą. Labai aiškiai pajutau, kad vaikui iki penkerių metų užtenka to smėliuko ir mylinčios mamos šalia.
Su dabartiniu savo sąmoningumu, jei dabar pradėčiau kurti savo šeimą, susikurčiau labai minimalų gyvenimą. Augčiau kartu su vaikais, sumažinčiau savo poreikius. Nereikia krūvos žaislų. Anksčiau mamos juk nesivesdavo vaikų į žaislų parduotuves ir vaikai nesigundydavo jų turėti daug. Mama nupirkdavo ar pasiūdavo vieną lėlytę ir vaikai tai vertindavo kaip didžiausią dovaną. Lengva mamai, lengva vaikui. Tai va, toj Palangoj man buvo toks nušvitimo blyksnis. Pasakiau sau, kad jeigu dar kada nors važiuosiu atostogauti su vaikais, tai tik kur nors su palapine ant jūros kranto, kur nebus jokių pagundų ir man nereikės kovoti. Taigi Vedose yra tiesos, klausimas tik, kiek mes patys sau pasilengviname jų įgyvendinimą.
– Tai pagrindinė tėvų misija – apsaugoti vaiką, bet tik iki tam tikro lygio?
– Vaikas yra jaučianti būtybė. Mano sūnus sykį prisilietė prie židinio stiklo. Nusisvilinęs delniukus jis daugiau niekada prie židinio nebesilietė. Tai nereiškia, kad aš specialiai leidau jam tai padaryti, bet taip įvyko.
Tėvai turėtų atlikti saugotojo, bet ne draudėjo funkciją vaiko gyvenime. Jeigu yra laiptai, reikia vaikui duoti juos pažinti. Reikia stovėti kur nors ant trečio laipto ir leisti jam patirti nesvarumo būseną, galbūt kažkur trinktelėti – ne nusibaladoti nuo visų laiptų, bet leisti suprasti, kas tai yra.
Savo jaunesniesiems sūnums aš viską leisdavau. Yra peilis ir vaikas turi suprasti, kad jis pjauna. Mano jaunesnieji vaikai jau nuo pusantrų metukų moka naudotis peiliu. Jie niekada nėra įsipjovę, gal tik bakstelėję sau ir suvokę, kad kai tai padarai, skauda.
– O kaip atrodo pačios diena, turint 5 vaikus?
– Vienu metu man atrodė, kad vaikai trukdo man gyventi. Atrodė, jeigu jų nebūtų, man būtų daug paprasčiau. Bet aš manau, kad mes turime pasiekti tą lygį, kai vaikai neturi trukdyti. Regis, Vaidas Arvasevičius yra pasakęs, kad jeigu tau trukdo vaikai, vadinasi, kažką ne taip darai. Tėvams būti su įvairaus amžiaus vaikais, vyresnėliams būti su jaunėliais reikia išmokti. Mūsų, tėvų, problema, jeigu mes nesugebame būti su vaikais. Tai nereiškia, kad turime kentėti. Būna, pavargstu nuo triukšmo. Tada renkuosi, ar kenčiu, ar kažką su tuo darau. Kartais galiu pabėgti, kartais negaliu palikti vaikų. Tada ieškau būdų, kaip su vaikais susitarti, kaip tą triukšmą sumažinti – žaidimų forma ar tiesiog paaiškinant, kad man norisi mažiau triukšmo. Atradome tokį žaidimą „Tylos karalius“. Sakau, dabar žaidžiame „Tylos karalių“, o paskui bus tas ir tas. Tada jie yra motyvuoti žaisti. Tokia apdovanojimo forma ypatingai tinka berniukams. Jie lavina pojūtį, kas yra tyla, nors tyloje išbūti jiems labai sunku. Tarkime ir dabar vaikams pasakiau, kad kalbėsiuosi su judviem ir paprašiau jų neiti į namus. Kitos mamos gal nemokėtų nubrėžti tokių ribų ir leistų vaikams zuiti aplinkui. Ypatingai ribas pajusti svarbu berniukams. O mergaitė, gali būti, net nelabai ir trukdytų.
Vaikų auklėjimo filosofijų yra labai daug. Žinau, kad mama, atseit, negali auklėti berniuko, o tėtis negali auklėti mergaitės. Kurį laiką netgi pykau, kodėl aš turiu auklėti berniukus, kodėl turiu su jais būti ir kankintis. O tėtis vis turi kitų reikalų. Bet supratau, kad pykčiu nieko nepasieksiu, situacija yra tokia, kokia yra, ir aš turiu joje kažkaip išgyventi.
– O gal ne visoms mamoms reikia brėžti ribas, gal joms natūraliai pavyksta švelniai, su meile auginti vaikus?
– Jeigu moteris laiku nenubrėš ribų, ji išseks anksčiau laiko, nuvarys save kaip darbinį arklį, išseks emociškai ir galiausiai kuo nors susirgs. Ji niekam nieko nebegalės duoti. Aš taip gyvenau. Visi aplinkui kaip karaliai augo, mėtė, drabstė, o aš kaip tarnaitė visur paskui lanksčiau ir rankiojau. Iki atėjo momentas, kai savo vyrui ir vaikams pasakiau: „Kuo aš esu kitokia nei jūs? Kodėl turiu vaikščioti paskui jus? Kuo jums prasikaltau, kad už jus turiu viską daryti? Kodėl turiu rinkti ant šviestuvų užmestas kojines?“ Tada jie sukluso. Pripažino, kad jiems nepatinka gyventi šiukšlyne, patinka, kad aš viską sutvarkau. Jie tai priėmė kaip normą. Bet aš aiškiai išsakiau savo poziciją. Situacija pasikeitė. Ypatingai su berniukais. Su dukra situacija visai kitokia, bet vyrai, kaip ir minėjau, visada renkasi lengviausią variantą.
– O gal viską į vietas padeda sustatyti mokykla?
– Mokykloje visą laiką sakoma, kad pagrindų pagrindas yra šeima. Mokytojai neprisiima atsakomybės, priklausančios tėvams. Jie sako, kad jeigu tėvai nedirbs namuose, mokytojai nieko nepadarys, jiems bus per sunku. Daugelio žmonių sąmoningumas ir yra toks, kad atiduosiu vaiką į mokyklą, tegul ir tvarkosi. Bet kai mes, tėvai, komunikuojame su mokytojais, visą laiką akcentuojame, kad norime dirbti kartu, komandoje. Mokykloje, kurioje mokosi mano vaikai, yra labai daug laisvės ir tuo pačiu labai daug ribų. Suaugusieji nustato ribas, o visa kita yra laisvė.
Vaikų auklėjimą galėčiau palyginti su upe – yra krantai ir yra upė, kuri teka laisvai. Jeigu nebūtų krantų, nebūtų upės. Taip ir su vaiku – nustatai jam ribas ir leidi jam tekėti, kaip jam tekasi. Nereikia statyti jam užtvankų ir sakyti: „Ne, tu taip netekėsi, tu per greitai teki ir pan.“
Mokykla esame patenkinti, bet ten – savas pasaulis. Ten irgi yra visko. Yra principų, kurie man tame mažame mokyklos pasaulėlyje patinka, yra priimtini, o jeigu man kažkas nepatinka, niekada netyliu, pasakau, kas nepatinka. Visi aplinkui kažkam lenkiasi. Vis klausdavau savęs, kodėl man taip nėra. Bet prieš kokius metus supratau, kad nesu linkusi ką nors sudievinti. Neturiu guru.
Keliuosi su visais kartu, visi žino, ką daryti. Nėra taip, kad apšokinėju kiekvieną vaiką, sužiūriu, ar kojines apsimovė ar neapsimovė. Jie žino, kad aš nepajėgi visų apšokinėti. Galiu tik priminti.
– Bet vis tiek, turėti didelę šeimą ir dar gebėti skirti laiko sau – didelis iššūkis. Galbūt užsiimi kokiomis nors dvasinėmis praktikomis, pvz., sąmoningu kvėpavimu?
– Sąmoningas kvėpavimas kaip dvasinė praktika man padėjo lūžio taške, kai reikėjo atsistatyti, restartuotis kaip kompiuteriui. Dabar man to nereikia. Mes juk einame praktikuoti, kai jaučiamės „murzini“, kai mums reikia apsiprausti. Jeigu emociniame lygmenyje jaučiuosi nešvari, tada švarinuosi, o šiaip nepraktikuoju vien dėl praktikavimo.
Kai išmokau valdyti savo kvėpavimą, kai supratau, kaip jis veikia, ką jis teikia, tai taip pat praplėtė sąmonę. Jau sugebu įtemptoje situacijoje nebūti toje mėsmalėje, o įvertinti situaciją iš aukščiau. Tas prisirišimas prie vaikų dingo. Atėjo supratimas, kad galiu nebūti chaose ir jovale su vaikais, o pakilti aukščiau ir truputį pakreipti situaciją. Vienam sakau: „Čia truputėlį perlenkei lazdą, tai tu eik tenai, o tu eik tenai“. Tokia irkluotojo pozicija.
Pradėjau save saugoti. Jeigu jaučiu, kad vaikai peržengia kažkokias ribas, aš nelaukiu, kol man užvirs kraujas, tiesiog pairkluoju, pasidarau erdvę, kad galėčiau kvėpuoti. Jeigu leisiu, kad mane užokupuotų ir paslėptų, tai taip ir bus. Aš gi esu savo gyvenimo šeimininkė.
Eglė Žiburkienė – sąmoningo kvėpavimo ir prisilietimo sesijų praktikė. Daugiau apie Eglės veiklas rasite Facebook paskyroje Sąmoningo Kvėpavimo Galia.
Parengė Rūta Adamonytė
Nuotraukos iš asmeninio Eglės Žiburkienės albumo
Naujausi komentarai