Nuo gimimo manyje yra kovotojos dvasia – kiek save pamenu, visada kovojau už savo teises, už teisybę. Vardan tiesos galėdavau viską su žemėmis sumaišyti. Tokia buvo mano energija. Ir dukrytei susirgus kovojau, sakiau, kad nepasiduosim, kaip karys ėjau per gyvenimo lauką. Sakiau, kad jeigu medikai negali, tai aš galiu.
– Egle, kas Jus atvedė į sąmoningumą?
– Pagrindinė priežastis – dukros liga. Iki tol irgi buvo įvykių, kurie po truputį signalizavo apie tai, kad kažką reikia keisti, bet aš jų negirdėjau. Tada smogė stipriau. Tas stipriausias smūgis buvo, kai ir aš, ir medikai pasijutome bejėgiai.
Išbandžiau ir netradicinę mediciną – su dukra lankėmės pas ekstrasensus, bioenergetikus, raganius, daviau jai vartoti homeopatinius žirniukus. Kai supratau, kad niekas neveikia, palūžo ta mano kario dvasia ir aš tarsi susitaikiau. Pamaniau, kad bus, kaip bus. Sakiau: „Dieve, jeigu tau reikia paiimti dukrą, aš neprieštarauju“.
– O iš kur tas pasitikėjimas Dievu? O gal to pasitikėjimo ir nebuvo, o toks daugiau nevilties šauksmas?
– Mano tikėjimas visą laiką buvo stiprus, tik jis su laiku keitėsi. Keitėsi suvokimas, kas yra dieviškumas, kas yra Dievas.
Kartais mes dėl savo nesąmoningumo ir žaizdų, pasirenkame ne tai, kas mums naudinga. Atsiduriame situacijose, kurios yra tarsi signalas gyti. Mano kelias nuo to ir prasidėjo. Kol žmogus dar gali kentėti, jis kenčia, o kai jau nebegali, pradeda šauktis pagalbos. Šaukiasi jos visaip. Per žmones, tiesiogiai į Viešpatį kelia rankas.
– Kas buvo tas žmogus ar žmonės, kurie Jums padėjo?
– Daug buvo tų žmonių, tik vieni jų nuvesdavo ten, kur man visai nereikėjo eiti. Bet aš iš karto suprasdavau, kad tai – ne mano kelias. Kai tiesiogiai kreipiausi į Dievą, prasidėjo stebuklingi dalykai. Būdavo, einu pirkti bulvių, išsikalbu su pardavėja, kalbu dvi valandas ir suprantu, kad ta pažintis skirta tam, kad mane kažkur nukreiptų. Taip prasidėjo mano kelias. Taigi, mano atveju, tai buvo tiesioginis pasidavimas Dievui.
– Buvote iš tų, kurie nuo vaikystės lankėsi bažnyčioje?
– Bažnyčioje lankiausi nuo vaikystės, bet visada jusdavau nesuprantamą vidinį pasipriešinimą tam, kas joje vyksta. Kai esi vaikas, esi atviras, bandai tikėti suaugusiais žmonėmis, bet kartu ir girdi savo vidinį balsą, kuris sako, kad kažkas čia negerai.
– Ar dabar atradote atsakymą, kas buvo negerai, iš kur kilo tas vidinis pasipriešinimas?
– Mano vidinė nuostata tokia, kad žmonių sukurtose religijose yra daug noro kažką gauti, valdyti ir gauti naudos manipuliuojant žmonių naivumu.
– Vienas dalykas, turbūt, yra, kai prašai konkrečių dalykų, o kitas – kai pasiduodi ir sakai: „Dieve, daryk su manimi, ką nori“?
– Būdavo, kad prašydavau kažko konkretaus. Tarkime, prašiau, kad dukrytė pasveiktų. Dabar mano suvokimas yra visai kitas. Dabar manau, kad kiekviena situacija man duodama tam, kad aš kažką suprasčiau, o ne tam, kad prašyčiau, kad ją pašalintų iš mano gyvenimo. Taip pat buvo ir su dukros liga. Suvokiau, kad atsakymo turiu ieškoti giliau. Mąsčiau, galbūt kažką ne taip gyvenime darau. Tikiu, kad kol vaikas yra mažas, jis yra tėvų atspindys.
Dvasinis kelias ir prasidėjo, kai ne ėmiau Dievo prašyti pakeisti situaciją, o padėti suprasti, ką aš darau ne taip. Visos sunkios situacijos mano gyvenime buvo skirtos tam, kad atrasčiau pati save. Po kiek laiko supratau, kad gyvenau pasislėpusi, prisidengusi kažkokia apgaule, nerodanti savęs tokios, kokia esu, slėpiausi už savo vyrų, leisdavau jiems mano gyvenime dominuoti. Galima sakyti, visus tuos metus aš save naikinau, nes leidau tiems vyrams būti priešakyje. Jiems leisdavau kvėpuoti, o sau – ne.
– O kaip tada yra su Vedomis, kurios tarsi teigia, kad moteris turėtų likti vyro užnugaryje?
– Viskas priklauso nuo to, kaip mes suprantame Vedų filosofiją. Aš manau, kad daugelis lietuvių ją mato labai skurdžiai. Patys indai be galo gerbia moterį, o Lietuvoje ta „vedinė“ filosofija sukūrė kažkokį jovalą, kad moteris turi tipenti vyrui iš paskos. Tokia ir aš buvau. Man visą laiką sakydavo: „Būk gera vyrui“. Atėjo metas, kai pasidarė bloga nuo to gerumo. Kiek gi galima būti tokiai gerai. To gerumo vyrui visai nereikia.
Savo dabartiniam vyrui pasakiau, kad pavargau būti gera. Pasirodė, kad mano to gerumo niekam nė nereikėjo. Tai – iliuzija. Kai taip stengiesi, o, pasirodo, kad niekam to nereikia, pradedi klausti: „Kodėl?“ Tada atėjo labai aiškus atsakymas, kad aš noriu būti gera dėl kitų, kad mane kiti įvertintų. Supratau, kad iš tikrųjų turėčiau būti gera tik tiek, kiek pati noriu. Ne kad kažkam įtikčiau, patikčiau. Noras įtikti, patikti, su laiku manyje sukėlė didžiulį pyktį. Tas pyktis buvo natūrali emocija, kuri priešinosi mano nenatūraliam norui būti gera ir patikti.
Šito mane mokyti atėjo mano dukra. Ji niekada gyvenime nedarys to, ko nenori. Ji niekada nenusižemins, neleis, kad į ją kas nors nusivalytų kojas. O aš visą gyvenimą leidau tą daryti. Tik dabar, po visų pasikeitimų gyvenime, aš žiūriu į ją ir galvoju – mokytoja! Aš iš jos mokausi.
– Kas keičiasi besimokant?
– Keičiasi tai, kad aš atsuku pirštą į save. Sakau sau: „Pasižiūrėk, o kaip tu elgiesi? Elgiesi taip, nes pati taip nori, ar kad kiti matytų, kad esi labai gera?“ Kai nustojau būti gera dėl kitų, sulaukiau labai stipraus pasipriešinimo, ypatingai feisbuke, nes žmonės dažniausiai nori, kad sakytumei tai, ką jie nori išgirsti, kad viską užglaistytum, kad visada būtum graži, gera. Buvo etapas, kai mane į šventuosius pradėjo grūsti. Manyje kilo pasipriešinimas – kas aš jums, Motina Teresė?
– Turite mintyje tą laiką, kai pati pradėjote vesti praktikas?
– Aš pajutau labai didelį krūvį. Kai tave pradeda kažkas labai stipriai dievinti… Netgi draugės ėmė mane vadinti mokytoja. Jeigu aš jums kažką duodu, gerai, bet nereikia manęs kelti ant pjedestalo. Nenorėjau prisiimti tokio krūvio. Esu paprasta moteris, turinti savo kelią, savo pamokas, patirtis. Kartais jomis dalindamasi kažkam padedu, kažką supykdau. Reikia mesti iš galvos norą visiems įtikti. Atvirkščiai, kuo esi atviresnis pasauliui, tuo daugiau susilauki pasipriešinimo ir akmenų į savo daržą.
– Galbūt drąsus kalbėjimas, nemėginant niekam įtikti, ir padėjo to krūvio atsikratyti?
– Ilgainiui supratau, kokią naštą sau prisiimu. Norėjosi padėti žmonėms, kad jie būtų sveiki, tačiau tai taip vargino. Tuomet nusprendžiau palikti viską Dievo valiai. Turiu kažkokius instrumentus, parodau žmonėms, o toliau – bus kaip bus. Svarbu ne tik duoti, dalintis, bet ir mokėti priimti. Jei žmogus nepasitiki tavimi, tu jam gali perlus žerti po kojomis, jis to neįvertis ir jokios naudos ar pagalbos negaus.
– O buvo metas, kai įsijautėte, kad esate didi mokytoja?
– Ne, niekada nebuvo. Manyje visada buvo noras padėti, būti gerai. Kai pradėjau sakyti, ką galvoju, prasidėjo labai stiprus žmonių pasipriešinimas. Išėjau iš to, kaip aš vadinu, dvasinio „šaršalo“. Dabar mano gyvenime – ilsėjimosi etapas. Man tai – tarsi antra paauglystė. Labai gerai jaučiuosi, mėgaujuosi buvimu su savimi.
– Poilsio tema labai svarbi. Tas gerumas atsiranda tada, kai moteris yra pailsėjusi ir leidžia sau tiesiog būti?
– Kai leidžia sau būti nuoširdžiai. Sulaužiau mitą, kuriuo nuo vaikystės tikėjau: „Jeigu būsi gera, nuolanki, visą laiką pritarsi vyrui, būsi gera žmona, sukursi stiprią, tvarią šeimą“. Kai gyvenau pagal šį modelį, supratau, kad tai neveikia, kad aš prarandu save. Visiems buvau patogi kaip meškutis, o viduje man skaudėjo, jaučiau, kad kažkas ne taip.
– Bet, Egle, ar tikrai tai vyrui patogu? Turbūt ir vyrą erzindavo tas paklusnumas?
– Būtent. Pastebėjau, kad kai sakau, ką galvoju, darau, ką noriu, keičiasi ir žmonės aplink. Anksčiau pritraukdavau vyrus, kurie stokodavo man dėmesio, kurie imdavo, bet man nieko neduodavo ir dar neįvertindavo to, ką jiems duodavau. Dabar keliu sau užduotį išmokti klausytis savęs, įsivardinti, ko noriu aš. Man ši užduotis – labai sunki.
– Daugelis sakytų, kad rūpinimasis savimi – egoizmas…
– Kol neišmoksti pasirūpinti savimi, negali pasirūpinti kitais. Anksčiau gyvenau pagal dvasinius mokymus, kurie sako, kad pirmiausia reikia rūpintis kitu ir tavo gyvenimas pasikeis. Tai yra iliuzija. Kai praėjau šiuos pragaro ratus, supratau, kad tai nėra mano kelias. Man nuo to buvo tik blogiau, išseko mano energija, iš gyvenimo dingo džiaugsmas.
Ar to tikrai kitiems reikia? Ir ar tu tikrai tai nori duoti? Ar tu tikrai tai darai su meile, vedina tyro jausmo? Su žmonėmis, kurie yra „atsisukę“ į save, labai lengva bendrauti. Būna moterų, kurios viską daro dėl vyro ir praktiškai nieko nedaro dėl savęs. Tokia moteris, kai kas nors ateina į svečius, stengiasi, kad tik kitiems būtų gerai, o iš šalies matyti, kad ji kaip nesava. Ir su ja nėra net apie ką pakalbėti. Man sunku pas tokią moterį svečiuotis, nenoriu šalia jos būti. Kažkada ir pati tokia buvau.
– Iš kur atsiranda tas vidinis grožis?
– Meilė sau – pagrindų pagrindas. Nieko negali duoti kitiems, jeigu nemyli savęs. Vaikystėje už tai, kad siekdama teisybės laidydavau liežuvį, gaudavau į kaulus, bet vis tiek, matydama neteisybę, visada pasakydavau. Iš giminaičių pasakojimų žinau, kad gimiau su labai stipria energetika. Nuo pat mažumės žinojau, kaip turi būti, turėjau tvirtą stuburą. Bet vaikystėje buvau sulaužyta – mane mažą paliko mama.
Tokios moterys dažnai tampa valdingų, egocentriškų vyrų grobiu. Dažniausiai jos yra gražios, bet savo grožio nesuvokia. Dėl menkos savivertės, jos save parduoda, atiduoda vyrui, kurį tas išorinis grožis ir pritraukia. Moteris tokio vyro glėbyje dūsta, nes jis nemato jos vidinio grožio.
Visada galvojau, kad gražiai moteriai gyventi lengviau. Man viena draugė yra pasakiusi: „Egle, tavo grožis yra ir tavo dovana, ir tavo prakeikimas“. Tame yra labai daug tiesos. Anksčiau labai skaudėdavo, kad sutikti vyrai nemato mano vidaus. Nusprendžiau, kad daugiau niekada neatiduosiu savęs žmogui, kuris mato tik mano išorę. Būti šalia tavo vidų matančio vyro – nektaras sielai.
– Kažkada sakėte, kad netgi nesijautėte esanti graži.
– Taip, nesijaučiau. Aš ir dabar negaliu tvirtai pasakyti, kad taip jaučiuosi. Čia veikia nebrandžios mergaitės energetika. Jei moteris iš tikrųjų jaustųsi esanti graži ir verta būti karaliene, ji neįsileistų į savo gyvenimą jokio vyro, kuriam rūpėtų ją turėti tik kaip kokį talismaną. Karalienė nesipuikuoja, kad ji yra karalienė, ji tokia yra viduje. Ji namus tvarko kaip karalienė, valgyti daro kaip karalienė, su žmonėmis bendrauja kaip karalienė. Ji – išmintis. Tokia moteris kvepia moteriškumu, nes ne išoriniai blizgučiai tai parodo, o vidinė stiprybė.
– O ką atsakote moterims, kurios Jums sako: „Va, tu tokia graži, o aš tai negraži“?
– Kūnas man – šventas indas. Jis man gražus bet koks. Kai pas mane į masažą ateina žmogus, aš į jo kūną žiūriu kaip į šventovę ir priimu bet kokį. Išvis klaidinga kažką standartizuoti. Sykį viena pas mane atėjusi moteris pasakė: „Kaip tu su meile lieti mano kūną, o aš pati jo negaliu pakęsti“.
Aš jai pasakiau tokį pavyzdį: kai nueini į mišką ir pamatai daug medžių, tu skirstai, kuris yra gražus, kuris negražus? Ne. Tai kodėl mes skirstome žmones? Kažkam jis yra gražus, kažkam – negražus.“ Ta moteris pasikeitė akimirksniu. Aš jai pasakiau, kad ji turi save pamilti tokią, kokia yra, išsivaduoti iš bet kokių standartų, kokia turi būti ir kaip turi atrodyti moteris. Vyrui, kuriam rūpi moters vidinis grožis, nesinori ja pasipuikuoti prieš savo draugus. Jam pati moteris yra įdomi.
– Atrodo, kad kai moteris jaučiasi vyrui įdomi, ji jam automatiškai tampa nuolanki…
– Tas nuolankumas yra dieviškas. Esu jį patyrusi. Man patinka kaip vyro ir moters ryšys yra suprantamas Indijoje. Vyras eina pas moterį, o moteris labai ilgai neprisileidžia vyro. Ji taip tikrina vyro siekius, rodo savo charakterį, savo spyglius, rodo, kokia ji yra. Tai yra atranka. Europoje vyrai yra išlepę. Jeigu neduosi, ko šiam reikia, pas kitą nueis. Moterys to ir bijo, nori kažką dėl to daryti. Aš visad moterims sakau, kad tegul ir eina. Kam jai vyras, kuris nenori jos girdėti, kuris nori, kad moteris jam būtų patogi? Aš tokių vyrų turėjau savo gyvenime, niekam to nelinkiu. Jeigu moteris leidžia sau būti karaliene, į jos gyvenimą tikrai ateina jos vertas vyras – karalius.
– Bet moteris be egoizmo turėtų tai daryti…
– Yra daugybė mokytojų, kuriuos dievina, bet jiems visiškai nereikia, kad juos dievintų. Pati buvau sudievinusi vieną iš savo guru, bet paskui supratau, kad jis naudoja manipuliaciją. Kurį laiką jaučiausi labai nuskriausta, bet po kurio laiko supratau – o kaip kitaip mane pažadinti? Lygiai taip pat yra ir su kitomis moterimis, kurios alpsta dėl savo guru – ateis laikas, kada jas pažadins. Jos „gaus per snapą“ ir pradės galvoti, kodėl taip nutiko. Kai moteris supranta jai skirtą pamoką, tada nėra teisimo, nėra kaltinimo. Nereikia nieko kaltinti – nei savęs, nei kitų. Niekas nepasinaudoja moterimi prieš jos valią, ji pati leidžia savimi pasinaudoti. Ir aš anksčiau pykau, kad vyrai manimi naudojasi. Po to supratau, kad vibravau tam tikrą energiją, dėl to jie su manimi taip ir elgėsi. Taigi blogus vyrus į savo gyvenimą moteris pritraukia ne dėl to, kad visi vyrai blogi, o dėl to, kad moteris skleidžia tokius vyrus pritraukiančią vibraciją. Jeigu moteris visai vyrų nepritraukia, greičiausiai yra pažeista jos savivertė. Jaunoms merginoms nepatariu iš karto eiti gyventi su vyru. Vyrams taip patogu. Vyras visada rinksis kuo paprastesnį ir jam patogesnį variantą, tačiau taip jis netobulėja, taip jis tik degraduoja.
– Egle, o kai ėmėte keistis pati, Jūsų vyras irgi pakito?
– Kažkurį laiką galvojau, kad jei pasikeičiau aš, pasikeitė ir vyras, bet iš tikrųjų tai – laikinas tokio suvokimo blyksnis.
Tarkime, du žmonės yra vienas į kitą atsisukę. Su laiku vienam iš jų ima skaudėti ir jis nusprendžia kažką keisti, jis nusisuka ir pradeda eiti kita linkme arba atsisuka į save ir bando suprasti, kodėl jam skauda. Jis ieško, gyja, keičiasi ir kai pasijunta vėl gyvybingas, stiprus, kažką atradęs, praradęs, supratęs, vėl atsisuka į šalia esantį, laukiantį žmogų. Kurį laiką antrasis lyg ir bėgo iš paskos ir gali pasirodyti, kad ir jis kartu rinko tuos pačius atradimų perlus. Tačiau atsisukęs supranti, kad naivu buvo to tikėtis, nes keistis, ieškoti buvo tavo paties pasirinkimas, ne kito. Dažniausiai tenka nusivilti, nes kitas žmogus viską mato kitaip ir jis nori likti ten, kur buvo. Jam viskas gerai, blogai juk buvo tau.
Taip ateina suvokimas, kad kaltų ar netobulų nėra. Kai nueini savo transformacijos kelią, supranti, kad visas skausmas kilo iš tavo paties žaizdų ir jas būtina buvo užgydyti tau tinkamais būdais, kad galėtum vėl atsisukti į žmogų, kuris visą tą laiką tavęs laukė ir leido tau gyti nutolus, nes savo buvimu niekuo negalėjo padėti.
Eglė Žiburkienė – sąmoningo kvėpavimo ir prisilietimo sesijų praktikė. Daugiau apie Eglės veiklas rasite Facebook paskyroje Sąmoningo Kvėpavimo Galia.
Autorės: Ginta Gaivenytė ir Rūta Adamonytė
Nuotraukos iš asmeninio Eglės Žiburkienės albumo
Ankstesnį Eglės Žiburkienės straipsnį galite rasti čia: „Leidžiu vaikams kvėpuoti“
Naujausi komentarai