Ta amerikietiška maniera ištempti, išjudinti žmogų, kartu pakeliant energiją salėje, yra šimtu procentų veikianti. Per daugelį metų išbandžiau ją įvairiose kultūrose, įvairiuose mentalitetuose ir visada gaudavau atsaką. Sąmoningame mokyme mums labai reikšminga pasiekti virsmo arba transformacijos tašką ir tai padaroma ne tiesiog išdėstant žinias. Mūsų, mokytojų, užduotis yra išjudinant žmogų pašaukti jį veiksmui ar bent jau pasiryžimui kažką daryti ir duoti technikų bei žinių, kaip tą daryti.
Ką reiškia būti eko mokytoju? Kuo toks mokytojas skiriasi nuo įprastinio?
Pagrindiniai įprastinio mokytojo skirtumai nuo eko mokytojo, sakyčiau, yra du. Pirmiausia, įprastinis mokytojas labiau koncentruojasi į savo ego, savo saviraišką. Jis nori būti geras, kietas, ypatingas. Toks mokytojas mažiau dėmesio skiria savo auditorijai – tam, kaip jaučiasi žmonės, kokia šiuo metu yra jų būsena, ar jie pasiruošę priimti dėstomą medžiagą.
Antrasis požymis, kurį matau daugelyje pasaulio šalių, įskaitant ir Lietuvą, yra tas, kad įprastinis mokytojas žiūri į mokymus kaip į verslą, o ne kaip į tarnystę savo talentu. Tada keičiasi ir mokymo forma, ir pati intencija, su kuria jis dirba, ir darbo metodai. Įprastinis mokytojas bus labiau susikoncentravęs parodyti, koks jis didelis ir ypatingas, o eko mokytojas bus sutelkęs visą savo dėmesį ir energiją į tai, kad žmogus atskleistų savo potencialą ir patikėtų, kad jis pajėgus kažką savo gyvenime keisti.
Pamenu Jūsų citatą, minėtą mokytojams skirtoje paskaitoje: „The brilliance is in the audience, not on the stage“. (liet. „Spindesys yra auditorijoje,o ne ant scenos“).
Ši frazė – mano kredo. Gavau ją iš vieno savo amerikiečio mokytojo. Apskritai mano mokymo forma yra nugludinta būtent amerikiečių mokytojų. Esu labai dėkinga jiems ir likimui už galimybę iš jų mokytis. Džiaugiuosi, kad turėjau ir laiko, ir pinigų investuoti į savo žinias, į savo patyrimą. Teko mokytis ir dirbti su Anthony Robbins, Joseph McClendon, T. Harv Eker, Blair Singer, Larry Gilman. Vienų mokymuose buvau dalyvė, kitų – savanorė. Trečių – dalyvavau ilgose mokymo programose. , O Blair Singer ir T. H. Eker mokymuose dalyvavau kaip asistuojanti mokytoja. Tai buvo labai brangūs ir ypatingos vertės patyrimai.
Yra manančiųjų, kad amerikietiška mokymų vedimo maniera mums, lietuviams, ne visai priimtina pagal temperamentą. Aš lyg ir sutikčiau, bet aiškiai matau, kad mokymo ir mokymosi procesas visiškai priklauso nuo energijos lygio. Tam, kad žmonės priimtų žinias, reikalingas tam tikras energijos kiekis. Ir mano, kaip mokytojos, energija turi būti tam tikro stiprumo ir grynumo, ir salėje turi būti sukurta tam tikro aukštumo lygio energija. Mes žinome, kad, kai žmogus serga depresija, jį būna apėmusi apatija, jis nieko nedaro. Tai – žemo intensyvumo energija. Nusivylimas – jau truputį aukštesnės energijos emocija. O, sakykime, apimti pykčio žmonės padaro labai daug. Ar tai yra tinkama emocija, čia jau kitas klausimas. Todėl mes, mokytojai, turime būti atsakingi už tą energijos lygį, kuris yra salėje, ir panaudoti ją žmogaus išjudinimui, kad jis imtųsi savo gyvenimo transformacijos.
O kas padeda mokytojui sukurti Jūsų minėtą energiją?
Kaip gydytoja galėčiau pasakyti, kad sveikata laikosi ant trijų dramblių – mitybos, judėjimo ir dvasios. Šie aspektai galioja kalbant tiek apie fizinę, tiek apie mentalinę sveikatą. Tam, kad energija būtų aukšta, mokytojas turi būti maksimaliai sveikas, nes kartais jam tenka fiziškai išstovėti 6-8-10 valandų, 3 ar 5 dienas iš eilės. Vadinasi, tam, kad jis po skrydžių, nepaisant laiko juostų skirtumų būtų geros fizinės formos, jam reikia įdėti didelių pastangų.
Pirmiausia, jis turi būti puikios fizinės formos. Puiki fizinė forma neįmanoma, jei žmogus turi žalingų įpročių. Čia mes kalbame apie kongruentumą, kuris yra būtinas eko mokytojo bruožas. Kongruentumas – asmenybės vientisumas, kai mintys, žodžiai ir darbai sutampa 100 proc. Tai reiškia, kad jeigu aš kalbu apie eko mokymus ir priimu juos kaip tarnystę, pirmiausia esu atsakingas už savo fizinę formą. Vesdama mokymus negaliu būti prastos fizinės formos. Todėl rūpinuosi savo mityba, imunitetu, sveikata tam, kad galėčiau mokymuose dirbti 100-tu, o ne 80-čia procentų. Juk žmonės galbūt mane mato pirmą ir paskutinį kartą. Jie nekalti, jei tuo metu esu, tarkime, peršalusi. Taigi turime palaikyti savo imuninę sistemą tokią, kad visada būtume geros fizinės formos.
Antra, sveikata negalima be fizinio judėjimo. Todėl savo mokymų metu mes pateikiame tam tikrą fizinių pratimų paketą. Kai emociškai reaguojame į kokias nors pastabas ar nesėkmes, visos mūsų emocijos nusėda kur nors kūne. Tarkime, nuoskaudos labai dažnai uždaro širdies centrą ir tada galime būti nelabai jautrūs savo auditorijai. Fiziniai pratimai širdies plote gali, mums patiems nesuvokiant, nuimti tą emocinį bloką. Jeigu nelankstus mūsų stuburas – pagrindinis energijos kanalas – energija neteka. Tada mes neturime naujų įžvalgų, vedimo, suvokimo, kad viskas yra dinamiška ir būname statiški.
Trečias dalykas – dvasios sveikumas ir psichoemocinis stabilumas, pasiekiamas kasdieniniais ritualais ir praktikomis. Juos kiekvienas žmogus prisitaiko sau pagal išpažįstamas paradigmas, įsitikinimus bei pasaulėžiūrą. Svarbu užsitikrinti tą psichoemocinį stabilumą ir dvasinį jautrumą aplinkai ir žmonėms, su kuriais dirbame. Tai reikalauja kasdienės saviugdos ir saviauklos pastangų. Dėl to pirmas sąmoningo mokytojo įprotis, kurį turėtume išsiugdyti – savidisciplina.
Tam, kad taptum sąmoningu arba eko mokytoju ir išlaikytum aukštą energiją, turi nuolat palaikyti savo fizinę, dvasinę, psichoemocinę ir mentalinę formą. O tam reikia dirbti, dirbti, dirbti. Kadangi aš turėjau laimę būti šalia ypatingai didelių mokytojų – tiek dvasinių, tiek verslo – man buvo labai smalsu pasižiūrėti į jų virtuvę: pamatyti jų dienotvarkę, kokie jie būna, tarkime, 1 val. nakties, kai yra pavargę po kelių parų seminarų vedimo, arba kokie būna 8 val. ryto, kai dauguma dar vaikšto apsnūdę… Atkreipiau dėmesį, kad visi šie žmonės turi tam tikrus įpročius ir savo ritualus.
Papasakokite, kokius.
Jų ne tiek jau daug. Pirma, nesu mačiusi, kad kuris nors iš mano mokytojų keltųsi 8 val. ryto. Jie visi keliasi labai anksti – 5-6 val. ryto, su saule. Antras bruožas – nei vienas iš jų neturi nei vieno žalingo įpročio. Tai reiškia, net kartais taurės vyno jie nepakelia, nes net ir viena taurė trukdo palaikyti aukštą energiją. Jeigu aš, kaip mokytojas, noriu atskleisti savo aukščiausią potencialą ir mano misija yra tarnauti žmonėms, vadinasi, aš siekiu, kad mano potencialas būtų atskleistas maksimaliai. Jeigu yra bent vienas įprotis, kuris trukdo atskleisti mano mokytojų potencialą, jie jo atsisako.
Kiekvienas mokytojas turi savo mitybos planą, kurio labai griežtai laikosi. Taip pat kiekvienas jų rytais atlieka kokius nors fizinius ritualus, mankštas, kūno stiprinimo pratimus. Jie tai daro kasdien ir nuolat. Ir kiekvienas jų turi savo dvasinę praktiką. Visų jų praktikos skirtingos, bet nėra nei vienos dienos, kai jie neatliktų kokios nors meditacijos, vidinės analizės, maldos, ketinimo sukūrimo.
Ir paskutinis dalykas yra tas, kad visi jie triūsia rankoves pasiraitoję po 10-12 val. per parą, nors kiekvienas jų yra užsitikrinę finansinę laisvę ir galėtų nieko nedaryti. Bet, nepaisant to, jie suvokia mokymų vedimą kaip savo tarnystę, kaip savo kelią, kuriuo jie negali neiti. Jie labai atsakingai vertina kiekvieną jiems duotą valandą ir stengiasi dirbti žmonėms. Būnant šalia jų, mane tai ypatingai įkvepia ir suteikia energijos. Tada aš pati turiu užsispyrimo anksti keltis, daryti ritualus, dirbti. Vien pabuvimas to mokytojo lauke, įkvepia būti drąsiam ir atkakliam.
Kuo svarbu būti šalia gyvo mokytojo, būti jo lauke? Kuo skiriasi gyvas mokymasis nuo mokymosi nuotoliniu būdu?
Pati labai daug mokiausi ir nuotoliniu būdu, ir gyvai. Idealu, jeigu pavyksta suderinti abu mokymosi būdus. Aš taikau amerikietiškos mokyklos metodą, kuriame labai daug vietos yra skiriama praktikai. Tada, kai dalyvauja gyvai, žmonės nori nenori turi dirbti su partneriais ar grupėse. Tada į mokymosi procesą labiau pajungiamas ir fizinis kūnas. Taip mokantis informacija įsisavinama giliau ir išlieka ilgiau. Kai kaupiame žinias, dažniausiai tai vyksta per protą, o protas yra linkęs pamiršti. Tuo tarpu, kai jas perleidžiame per savąsias emocijas ir dar pajungiame kūną, informacija čia ir lieka. Kūno ir emocijų atmintis žmogui tampa ypatingos vertės. Ištikus panašiai situacijai, žmogus gali ją bet kada „išsitraukti“ ir panaudoti.
Taip, yra didžiulis skirtumas tarp gyvo ir nuotolinio mokymo. Tikrai nesakau, kad nuotolinis mokymas yra neįmanomas, bet jis reikalauja ypatingai aukštos energijos iš mokytojo ir ypatingai profesionalaus pasiruošimo, labai aukštos profesinės kompetencijos. Nes tai – visiškai kitoks darbas, turi naudoti visiškai kitus metodus, kad paliestum žmogų, kad išlaikytum jo dėmesį, nes žmogus jaučiasi vienas ir nestebimas. Todėl informacija turi būti pateikiama labai disciplinuotai ir tam tikra forma, kad žmogus išlaikytų dėmesį.
Sakoma, kad jau vien pabuvę dvasinio mokytojo lauke, mes perimame tam tikras jo savybes. Tikriausiai panašiai yra ir pabuvus eko mokytojo lauke?
Jokios mistikos čia nėra. Kaip gydytoja arba kaip psichologė aš pakomentuočiau labai pragmatiškai. Galima akivaizdžiai pastebėti, kad bet kokio stipraus mokytojo lauke mokymų metu sukuriama tokia atmosfera, toks emocijų intensyvumas, kad, tarkime, meditacija vyksta visiškai kitaip, dėmesio koncentracija – ženkliai didesnė, stipresnė. Jeigu tai mokymai – tu gauni ženkliai didesnį emocinį užtaisą. Tai leidžia pirmą kartą savo kūnu išgyventi kažkokią ypatingą patirtį. Jeigu tai meditacija, ji būna tokia, kokios niekada nebuvo pavykę padaryti pačiam. Jeigu tai yra verslo mokymai, galvoje staiga gimsta kokios nors idėjos.
Mokytojo sukurtame lauke ir atmosferoje išgyveni labai ypatingą, aukšto intensyvumo patirtį. Iš pradžių tu jos vienas pats išgyventi negali, tad pradžioje gauni dovaną. Kartu gauni žinias ir techniką, kaip tą galima padaryti pačiam. Triūsi, triūsi vienas pats, bandydamas kažką padaryti ir dažniausiai tau nepavyksta. Ir vėl po kokių 3-4 mėn. patenki į mokymus. Tada dar kartą išgyveni ir supranti, kad tai susiję su mokytoju. Po 3-čio ar 4-to karto retsykiais tau tą būseną pavyksta išgauti pačiam. Tada tu suvoki, kad tai yra manyje, tai nepriklauso vien tiktai nuo mokytojo. Tada tai tampa nebe atsitiktine, ne padovanota patirtimi, o kasdieninio triūso, disciplinos pasekme. Jeigu norime tokią būseną išlaikyti nuolat, turime dėti pastangas kasdien. Aplinka visą laiką mus spaudžia ir tikrina, kiek esame pasiruošę. Šeima, buitis, rinka nuolat mus tikrina ir provokuoja. Net ir būdami eko mokytojai, išsiprovokuojame. Bet kuo daugiau dirbame, tuo mažiau mums reikia pastangų sugrįžti į tą pastovią, stabilią, stiprią būseną.
Kokios turėtų būti pagrindinės eko mokytojo vertybės?
Vienos pagrindinių vertybių – pagarba ir meilė aplinkai – nuo žmonių iki gyvūnų ir augalų, suvokiant pasaulio įvairovę ir kad kiekvienas turi teisę egzistuoti, būti savo greičiu, savo dažniu, eiti savo keliu. Mes, mokytojai, norime savo ego realizuoti per mokinius. Tada pradedame juos skubinti, o turėtume priimti tą įvairovę su pagarba išlaukdami, išbūdami tą procesą su žmonėmis. O pati pagrindinė vertybė – pripažinti aukščiausiąjį, kūrėją.
Eko trenerystė neįmanoma be tikėjimo kažkuo aukštesniu – ar Dievu, ar Aukščiausiuoju Protu, kažkuo, kas yra virš mūsų. Pagarba ir meilė žmogui gimsta tada, kai mes pripažįstame, kad tai yra sukurta kažko, kas yra aukščiau negu aš. Vadinasi, kiekvienas turi savo vietą ir misiją. Ir mano užduotis – priimti tą įvairovę, nes kiekvienas atlieka savo misiją ir nebandyti visų pataisyti, nes tik aš vienas žinau, kaip turi atrodyti tobulas pasaulis.
Ar kiekvienas tokiu mokytoju gali tapti?
Ar kiekvienas gali tapti mokytoju – tikrai ne. Manau, tai yra pašaukimas, talentas. Ar kiekvienas mokytojas gali tapti eko mokytoju – taip. Kai jis yra pasiruošęs eiti šituo keliu ir jaučia atsakomybę už savo talentą ir už savo gyvenimą, tada tai tiktai laiko ir darbo klausimas. Bet tapti gali tikrai kiekvienas.
Kokias būdo / charakterio savybes reikia ugdytis ir puoselėti eko mokytojui?
Viena svarbiausių ugdytinų savybių – lyderystė. Ji neįmanoma neturint sportinio charakterio, kuris ugdomas įveikiant sunkumus. Tu negali vesti, jeigu pats nemoki įveikti sunkumų. Kita savybė – drąsa. Reikia ugdytis įprotį veikti nepaisant savo baimės, nes būtent baimė mums suteikia galimybę parodyti ryžtą ir drąsą. Trečia savybė – lankstumas. Be šio bruožo neįmanoma girdėti savo auditorijos, priimti besikeičiančios situacijos. Atvirumas tam procesui, kuris vyksta, – dar viena labai reikalinga savybė. Ar tai būtų mokymas, ar paties mokytojo mokymasis, jis turi gebėti būti atviras gyvenimui, nes gyvenimas gali pakreipti viską netikėta linkme. Ir, žinoma, jau ankščiau minėtasis vientisumas – dvasinė ir psichologinė švara, kuri leidžia neperkelti savo psichoemocinių problemų ant auditorijos.
Kaip manote, koks šiandien yra pagrindinis bet kokio mokytojo vaidmuo?
Sakyčiau, ypatingai reikšmingas, nes gyvename informacijos ir technologijų amžiuje, kai turime daugybę pasirinkimų. Akivaizdu – kuo didesnis pasirinkimas, tuo labiau žmonės yra pasimetę. Tik žinios, perleistos per savo paties asmeninę patirtį, gali tapti mokymu. Priešingu atveju mes mokome teorijos. Mokytojų, kurie yra perleidę žinias per asmeninę patirtį ir yra pasiruošę savo srityje ką nors duoti kitam, svarba ir atsakomybė yra milžiniška.
O kokią žinią turėtų nešti kiekvienas mokytojas?
Nesvarbu, ko tu mokai – ar labai praktinių dalykų, tokių kaip finansų ar verslo valdymo, ar emocinių dalykų, vis tiek tavo atsakomybė yra atkreipti dėmesį ir perduoti žinią, kad žmogus yra atsakingas už savo erdvę ir už savo gyvenimą, skatinti jo sąmoningumą.
Iš kur apskritai atsirado tokia sąvoka – eko mokytojas?
Ši sąvoka arba gimė mano galvoje, arba jau yra kieno nors išrasta ir aš pasigavau ją kažkur erdvėje. Kai gimė vidinės ekologijos idėja, pradėjau disciplinuoti savo protą, ir pamačiau, kaip keičiasi mano mokymų kokybė. Galiausiai, prisidėjus dvasinėms praktikoms, tai susijungė į pilną ratą – pamačiau, kad kai kurias dvasines praktikas pritaikę, pirmiausia, savo gyvenime, paskui – savo mokymuose, mes galime išgauti tokią kokybę ir grynumą, kad einam tiesiai į žmogaus širdį, į energiją, aplenkdami protą. Tada ir išsikristalizavo sąmoningos trenerystės koncepcija, kai mokytojas siekia būti atsakingas už savo formą – išorinę ir vidinę, tam, kad pateiktų pačią geriausią savo, kaip mokytojo, versiją.
Užsidirbusi milijoną, įgijusi daugybę patirčių ir pasimokiusi pas ne vieną garsų mokytoją, grįžote į Lietuvą ir ėmėte kurti eko mokytojų bendruomenę. Papasakokite apie šį projektą.
Kai pirmą kartą patekau pas amerikiečius mokytojus, pagalvojau: „O Dieve, kokia dovana ir kaip norėčiau pasidalinti šita patirtimi ir metodika su kitais mokytojais Lietuvoje!“ Tada tikriausiai mano „mažasis aš“ iškėlė galvą ir pradėjo klausti, o kuo aš esu ypatingesnė nei kiti mokytojai, kad galėčiau juos mokyti? Tada neturėjau tiek drąsos įgyvendinti savo sumanymui. Tai buvo prieš kokius 9-erius metus.
Bet pasikeitusi gyvenimiška situacija ir dvasiniai mokytojai pradėjo mane raginti atiduoti savo sukauptas žinias, pirmiausia, Lietuvai, o ne kitoms šalims. Gavusi postūmį iš savo mokytojų, pasiruošiau vesti mokymus. Jau pirmojo seminaro metu Lietuvos mokytojai pareiškė norą jungtis, vienas kitam padėti, priklausyti bendruomenei. Tuo metu nebuvau pasiruošusi plano, kaip tą padaryti, bet supratau, kad jeigu aš turiu drąsos ir atsakomybės mokyti, turiu prisiimti atsakomybę ir juos burti. Tikrai nepretenduoju į vadovą, kuris ims ir suburs, bet aš bandau ištransliuoti tą poreikį garsiai. Jeigu ir jūs turite tokį poreikį, ateikit pas mus, mums reikia jūsų. Ne mes jums duosim, o mums reikia jūsų.
Ko siekiate šiuo projektu?
Siekiame sukurti saugią, švarią, sąmoningą aplinką, terpę, kurioje galėtume vieni kitus auginti, vieni kitiems padėti, pasidalinti žiniomis iš skirtingų sričių. Jeigu mūsų bendruomenėje bus, tarkime, 50-imt, mes lengviau galėsime prisibelsti iki žmonių širdžių. Bet mums patiems irgi reikia erdvės, kurioje mes galime atsigauti, pasidalinti savo rūpesčiais, kylančiais sunkumais, patirtimi, kaip juos įveikti. Dalindamiesi mes galime išplėsti vienas kito potencialą. Su „SKy Team“ komanda ėmėmės projekto, kuriuo siekiame vienyti ir apjungti mokytojus. Labai kviečiame visus, kuriems yra artima eko trenerystės, tarnavimo žmonėms savo mokymo talentu idėja, jungtis prie mūsų, atnešti savo poreikius, idėjas, mokymus, viziją į mūsų bendruomenę ir dirbti Lietuvos labui.
Kiek šiuo metu yra mokytojų?
Dabar mūsų jau yra apie 20-imt, nors praėjo tik keletas savaičių, kai buvo įgarsintas toks poreikis. Pirmiausia mus apjungė „Masters of Calm“ festivalis, į kurį susirenka daug sąmoningų mokytojų. Šiuo metu plėtojame taktiką ir strategiją, kokiais kanalais pasiekti ne tik gilias dvasines ar mentalines praktikas atliekančius mokytojus, bet ir mokančius verslumo bei ekonomikos. Mūsų tikslas – kad iš kiekvienos mokymų srities bendruomenėje būtų bent po vieną specialistą. Norime sumažinti atotrūkį tarp tų žmonių, kurie užsiima dvasinėmis praktikomis ir tų, kurie moko paprastų dalykų, tarkime, komandos formavimo, verslumo, vadybos, gamybos, buhalterijos, finansinio raštingumo. Veikdami strategiškai ir struktūriškai, mes per trumpą laiką galėtume apimti labai didelę dalį visuomenės ir duoti pirminį postūmį Lietuvos žmonėms.
Laimės pojūtis neįmanomas be pilnatvės. Pilnatvė neįmanoma tobulinant tik vieną kurią sritį – profesinę, dvasinę… Tų sričių tolygus ir nuoseklus tobulinimas duoda žmogui pilnatvės ir laimės pojūtį. Kuo visuomenėje daugiau laimingesnių žmonių, tuo mažiau konfliktų, tuo problemų sprendimas tampa konstruktyvesnis. Labai dažnai sprendimai visuomenėje priimami emocionaliai, o ne konstruktyviai. Tokioje situacijoje konstruktyvus dialogas yra neįmanomas. Dažniausiai tada įgyvendinami manipuliatyvūs, agresyvūs sprendimai, nenukreipti į bendradarbiavimą ir pagalbą kitiems. Kuo daugiau laimingų, tuo mažiau negatyviai į gyvenimą žiūrinčių žmonių. Tada lengviau su jais tartis ir kurti visuomenę, valstybę, nes mes esame ne kovoje, o kūrime.
Nuo ko viskas prasideda ir kaip viskas vyksta?
Pirmiausia, eko mokytojas, susitvarko savo erdvę ir aplinką, tada ima nešti žinutę apie sąmoningumą savo srityje, savo nišoje kažkokiai mažai bendruomenės daliai. Tada pamažu kyla tos bendruomenės sąmoningumas, atsakomybė, žingeidumas saviugdai, siekimas bendradarbiauti. Vėliau tos bendruomenės pradeda jungtis ir tampa nešančiąja jėga. Galbūt tai skamba labai utopiškai, bet aš žinau, kad tai yra įmanoma, nes jau labai ilgai dalyvauju ugdymo procese ir matau, kaip tokia bendruomenė auga. Pradedant nuo savęs, nuo savo šeimos, tada nuo ugdymo įstaigos įsteigimo, galiausiai – bendruomenės aplink ugdymo įstaigą formavimo. Prieš bene 25-erius metus įgijau didžiulės patirties steigiant Suzuki mokyklą, skleidžiant šios edukacinės metodikos idėją ir formuojant Suzuki bendruomenę Lietuvoje. Viskas prasidėjo nuo 6-7 mamų, o dabar pagal šią metodiką Lietuvoje ugdoma beveik 1000-tis vaikų.
Kokią žinią ar linkėjimą norėtumėte perduoti kiekvienam, kuris ko nors moko – nesvarbu, vaikus ar suaugusiuosius?
Kiekviename iš mūsų gyvena Didysis Aš. Linkiu kiekvienam mokytojui pirmiausia išgirsti tą savo Didįjį Aš, tada leistis jo vedamam ir dalintis savo talentu, skleisti jį žmonėms.
Sandrija Kudirkaitė – tarptautinio lygio saviugdos, verslo, pardavimų bei motyvacijos trenerė ir koučerė, gyvenimo gerovės ekspertė, savo praktikoje naudojanti ne tik naująsias mokymo technologijas, bet ir senovės kultūrų metodus. Įgijusi gydytojos išsilavinimą, turėdama 10-ies metų darbo patirtį, pradinius verslo įgūdžius formavo užsiimdama privačia praktika. Sėkmingai suformavusi klientų srautus ir įtvirtinusi aukštą aptarnavimo kokybę, šį verslą pardavė ir pasirinko tarptautinės rinkodaros sritį, kur jau 20 metų įeina į firmos geriausiai dirbančių pasaulio profesionalų dvidešimtuko sąrašą. Asmeninė 15-os metų jogos praktika ir Himalajų Sidha Jogos Akademijos absolventės žinios padeda derinti modernias mokymo technologijas su senovės kultūrų ir laiko išbandytomis metodikomis, siekiant jautriai ir pagarbiai išlaisvinti žmogaus potencialą. Išskirtinis Sandrijos braižas – ryškūs, gyvi, dinamiški, interaktyvūs mokymai su ypač jautriu ir giliu požiūriu į dalyvį, pateikiant ne tik teorines žinias, bet ir praktinius sprendimus bei motyvaciją veikti nedelsiant. Per daugiau kaip 20 metų jos mokymuose ir seminaruose dalyvavo per 80 000 žmonių įvairiose Europos, NVS ir Azijos šalyse. Daugelis jų ir po dešimtmečio įvardina Sandriją kaip reikšmingą jų gyvenimo ir verslo filosofiją formuojančią mokytoją.
Daugiau informacijos apie Sandrijos Kudirkaitės vedamus mokymus rasite: https://www.ltskyteam.com/. Nuorodoje rasite ir kontaktus, kuriais galite susisiekti, norėdami pasiteirauti apie prisijungimą prie eko bendruomenės.
Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė
Naujausi komentarai