Įkapių rūbų kūrėja Gabrielė Jauniūtė: „Mirtis pabudina gyvenimui”

Papasakok, kaip tau gimė noras siūti įkapių rūbus?

Norėjau tokios veiklos, kuri kasdien primintų, kas man yra prasminga. Kad viskas, ką aš darau mane artintų prie esminių vertybių: meilės, Dievo, grožėjimosi pačia gyvenimo duotybe. O rūbų kūrimas bei kostiumo dizaino specialybė ilgą laiką buvo mano svajonė.

Mintis kurti rūbų laidojimui verslą po truputį augo gana ilgą laiką. Pirmą kartą ji atėjo prieš penkerius metus, kartu su artimo žmogaus šeimoje mirtimi – mirė mano teta. Tuo metu dar tebesimokiau mokykloje. Mama, kuri padėjo organizuoti laidotuves, pastebėjo, jog nėra galimybės su žmogumi atsisveikinti taip, kaip iš tikrųjų norisi. Ir tada ji man sako: „Gabriele, tu paišai eskizus, nori kurti rūbus, štai ta niša, kur gali skleistis.“ Pati mirtis jau tada manęs negąsdino ir aš labai susidomėjau. Po pokalbio su mama ėmiau ieškoti, kaip tie laidojimo rūbai atrodo. Pamačiau neskoningus, sintetinių ir nekokybiškų audinių drabužius. Įspūdis buvo toks šaltas ir nejaukus, kad jis mane visiškai atstūmė nuo šios idėjos. Prie jos sugrįžau prieš metus. Įgavau daugiau dvasinio tvirtumo ir patyrimų, kurie leido man dar kitaip pažinti mirtį. Supratau, kad realizuodama įkapių rūbų verslo idėją aš galiu labai daug duoti.

Šioje srityje drabužiai nekinta daugybę metų. Keičiasi mados, o čia laikas sustingęs. Asortimente siūlomi keli vienodos stilistikos modeliai, sukurti pagal tą patį šabloną, vyrauja ryškios spalvos. Mes kiekvienas esame individualus ir turime savitą grožio pajautimą. Noriu pasiūlyti alternatyvą. Tai būtų vienas iš žingsnių pradedant keisti nusistovėjusį dabartinį atsisveikinimą.

Karinos Ikasalaitės nuotrauka

Kokia yra tavo rūbų laidojimui vizija? Koks drabužis, tavo nuomone, yra tinkamas paskutiniam atsisveikinimui?

Aš įsivaizduoju, kad kai mes atsisveikiname su be galo svarbiu žmogumi, mes norime, kad jis būtų gražus. Man norisi, kad žmonės galėtų išsirinkti, kas jų brangiam žmogui būtų buvę artima ir tikę. Ir kad jis pats, jeigu galėtų save matyti, jaustųsi gražiai. Dabar sukūriau labai subtilaus modelio rūbą, tinkantį bet kuriam žmogui. Mano siuvami rūbai yra šviesūs, pastelinių švelnių gamtoje randamų spalvų. Dažniausiai renkuosi natūralius audinius – liną, medvilnę. Man gražu tai, kas paprasta ir natūralu. Pradėjau nuo moteriškų rūbų, nes vyrai laidojami su kostiumais. Tačiau jeigu bus poreikis, kursiu ir vyrams. Tai galėtų būti prailginti lininiai marškiniai, skirti natūralumą mėgstančiam žmogui. Aš įsivaizduoju, kad eidama į savo pasimatymą su amžinybe, norėčiau būti basa ir dėvėti rūbus, kurie manęs nevaržo. Manau taip pat yra vyrų, kurie nenorėtų būti įsprausti į kostiumą ir dar užveržti kaklaraiščiu. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu pasiūlyti įvairų asortimentą, skirtingiems žmonių poreikiams.

Tu ne tik kuri drabužių dizainą, bet ir sieki pokyčių nusistovėjusioje laidojimo tradicijoje. Kokį laidojimo ritualą tau norėtųsi matyti?

Mūsų santykis su mirtimi – sudėtingas. Atsisveikinimas su mirusiuoju prasideda nuo mūsų būsenos. Norėčiau, jog mano klientai mirtį suvoktų kaip natūralų procesą. Laidojimo rituale dabar vyrauja slogumas ir tamsa. Man norisi įnešti šviesos, šventumo. Kad susitikimas su amžinybe būtų ne niūrus, o ramus. Yra genčių, kuriose mirusiąjam išlydėti surengiama šventė. Jos metu artimieji dėkoja už gyvenimą bei drauge praleistą laiką. Pavyzdžiui, mirusios senyvos moters vyras laidotuvėse pasidžiaugia, kad mylimoji kartu su juo nugyveno ilgą gyvenimą. Tokie pavyzdžiai plečia suvokimą.

Tikiu, kad didžiausias pokytis įvyks tada, kai žmonės į atsisveikinimą su mylimu žmogumi ateis šalia gedulo skausmo jausdami dėkingumą. Mano draugė po tėčio mirties dalinosi, kad jai norėjosi išeiti į gatves ir šaukti visiems: „pabuskite, mylėkite vieni kitus, pasakykite, kad mylite, gyvenkite dabar!“.

Mes nenoriai einame į šermenis, sutrikę ieškome tinkamų žodžių mamos netekusiam draugui palaikyti ir tikrai retai draugų susibūrimuose diskutuojame tema „kokių laidotuvių aš norėčiau?“. Kodėl mes taip vengiame mirties temos?

Mirtis yra nežinomybė. Niekas negali apie ją papasakoti. Daug kam nežinomybė atrodo labai gąsdinanti, bet aš manau, kad ji neprivalo tokia būti. Įdomu, kad nei vienas iš mūsų nebijome eiti miegoti, nors žinome, kad užmigę giliu miegu, kai net nesapnuojame, mes pametame savo individualumą.

Koks Tavo pačios santykis su mirtimi? Atrodo, kad tu ją labai prisijaukinusi.

Man tikrai nuo labai ankstyvo amžiaus įdomu šią temą tyrinėti. Mirtis yra neatsiejama nuo gyvenimo, be jo ji neegzistuoja. Pastebėjau, kad užtenka, jog mirtis, kaip idėja, mus paliestų ir ji transformuoja visą gyvenimą: žmoguje įvyksta labai stiprių pasikeitimų. Man mirtis primena patį gyvenimą. Aš stengiuosi gyventi taip, jog jo nereikėtų atidėlioti ateičiai. Jei klausau, noriu išties išgirsti, jei kalbu, noriu dalintis tuo, kas manyje tą akimirką gyva. Man svarbu, kad tai, ką darau, mane įkvėptų ir džiugintų.  Manau, jog santykis su mirtimi labiausiai priklauso nuo žmonių sąmoningumo, tikėjimo Dievu, pasitikėjimo gyvenimu. Pavyzdžiui, Indijoje didelės dalies žmonių gyvenimai yra nuo to neatsiejami. Mirtis ten labiau matoma, jos nesistengiama paslėpti ar nuneigti. Prie šventos Gangos upės kasdien galima išvysti deginamus mirusiųjų kūnus. Galimybė tai matyti padeda gyvenimą įvertinti kaip dovaną.

O Tu niekada nebijojai mirties?

Kaip ir daugelis žmonių, žinoma, nejaučiu poreikio mirti. Bet tuo pačiu niekuomet negalvojau, kad jos bijau. Nuo ankstyvos paauglystės man buvo įdomi amžinybės tema. Skaitydavau knygas apie tuos, kurie gyvena amžinai, pavyzdžiui, vampyrus. Man tai atrodė labai magiška. Manau, kad mirtis nesutrukdo mums būti amžiniems. Tai, kas esame, – tęsiasi. Indijos išminčius Ramana Maharshi sako, kad, jei matome save kaip kūną, tuomet taip, esame mirtingi. Bet jei mes save pajaučiam kaip gyvybinę energiją, iškart suvokiame esą nemirtingi, amžini. Man atrodo, kad toks požiūris išlaisvina. Esminis skirtumas yra mūsų įsivaizdavimas, o viskas vistiek vyksta taip, kaip vyksta. Nežinau, kas nutiks po mirties, bet labai stipriai visa savimi jaučiu, kad tai bus laikas erdvėje, kuri yra visa ko šaltinis ir visuma.

Karinos Ikasalaitės nuotrauka

Vilniaus dailės akademijoje studijavai kostiumo dizainą. Jei tai buvo tavo svajonių profesija, kodėl nusprendei nutraukti studijas?

Esu dėkinga gyvenimui, jog turėjau galimybę studijuoti tai, ką norėjau. Stodama į Vilniaus dailės akademiją vyliausi, jog ten rasiu žmones, kuriuos galėčiau laikyti sava gentimi, su kuriais keliausime link to paties tikslo. Bet gana greitai pastebėjau, jog nors žavus ir viliojantis man buvo pasaulis, į kurį pakliuvau, o menas ir kūryba labai artimi, aš vistiek jaučiau, kad tai nėra mano vieta. Antraisiais studijų metais buvau nusivylusi mokymo sistema, pastebėjau, kiek mažai mums iš tiesų tėra suteikiama žinių, įgūdžių, atrodė, jog slystame paviršiumi. Tuomet pasiėmiau akademines atostogas, o galutinį sprendimą nebegrįžti priėmiau po metų.

Tau 23-eji metai ir tu jau planuoji savo namo statybas. Dažnai jaunam žmogui tai atrodo nepasiekiama brangi svajonė, o moterys linkusios laukti, kol pirma sukurs šeimą. Tačiau tu ryžtingai ėmeisi namų projekto jau dabar. Ar tikrai įmanoma merginai pasistatyti namą?

Manau, jog įmanoma viskas, kai tikrai tuo tikime. Svarbu užgimus svajonei išdrįsti ja patikėti. Tuomet gyvenimas labai greitai suteikia mums trūkstamus įrankius, sukuria sąlygas jai išsipildyti. Dažnai jauni žmonės nesirenka statytis savų namų, nes tai sprendimas, reikalaujantis užtikrintumo. Pirmiausia turime atsakyti sau į klausimą, ko mes norime iš gyvenimo. Aš labai aiškiai jaučiu, jog viskas, ką šią akimirką turiu, yra dabartis. Galėčiau galvoti, kad galbūt ateityje sutiksiu mylimą vyrą ir tada mes kartu nuspręsime, kur gyvensime. Bet tuomet aš suvokiu, kad neprivalau pradėti gyventi tada, kai rasiu kitą vietą arba kai sutiksiu kitus žmones. Kodėl turėčiau atidėlioti savo gyvenimą?

Nutraukusi studijas, gana daug laiko praleidau keliaudama, o grįžus po kelionių greitai užgimė stiprus noras susikurti savo namus. Per porą dienų nusibraižiau namelio eskizą, išvaikščiojus gimtinės pievas atradau vietą, kuri man patiko. Šią akimirką visi statybos darbai dar tik planuojami, bet namus jaučiu taip stipriai lyg jie ten jau stovėtų ir lauktų manęs sugrįžtant. Artimieji man jau dabar sako tokias frazes, kaip: „šiandien vaikščiodamas aplankiau Gabrielės namus“, „vakar važiavau pro tavo namus“ ir pan. Labai gera jausti tokį tikėjimą ir palaikymą.

Linkiu mums gyventi taip, jog mirties akimirką galėtume priimti su lengvumu.