Raimondos Vyšnios fotografija
Noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie drąsą pradėti. Kas trukdo, o kas padeda? Ką daryti, kai apima baimė? O kas skatina nebijoti? Kaip galiu pasimokyti iš klaidų?
Jurgą Lukoševičienę (labiau žinomą kaip Jurga Adomo) kalbina jos kolegė žurnalistė Ginta Gaivenytė.
Gal gali pasidalinti keliomis situacijomis, kai buvo baisu pradėti?
Aš norėčiau net rėkte išrėkti atsakymą: „O Dieve!!! Man visada, visada būna baisu ką nors pradėti!“ Taip, aš neslepiu – visada jaudinuosi dėl kiekvienos pradžios. Lygiai taip pat, kaip kiekvienas žmogus. Veikiausiai skirtumas tarp manęs ir kitų yra tas, kad aš vis dėlto pradedu ir darau tai, ką esu nusprendusi. Darau bijodama. Įsivaizduokite, kad šokate, nors nenorite. Visi gali šokti, nors ir nesinori. Galima net judesiais išreikšti baimę ar vidinį vangumą.
Kartais net viešai pripažįstu, kad man nedrąsu. Neseniai tai nutiko per LNK televizijos laidos filmavimą. Jaučiau susijaudinimą, atsidūrusi prieš kameras. Ir apie tai pasakiau – tiesiai šviesiai, prieš kameras ir kitų žmonių akivaizdoje.
Padeda suvokimas, kad galiu pastebėti savo jausmus, juos įsivardinti ir leisti sau jausti, tuo pačiu metu suvokdama, kad nesu tie jausmai. Juk aš negaliu būti tai, ką jaučiu – tai yra logiška. Kiekvienas esame patyręs, kad jausmus galima stebėti tarsi iš šalies. O stebint baimė gali žaibiškai virsti drąsa.
– Ar buvo situacijų, kai žinojai, jog pokyčių reikia, bet nedrįsai žengti žingsnio?
– Rimčiausia situacija buvo mano asmeniniuose santykiuose. Savo santykių bėdas aprašiau knygoje „AŠ + MB = AŠ“ . Tai buvo aštuonis metus trukę artimi santykiai, grįsti melu. Melavau pati sau, o mano draugas melavo man. Labai gerai žinojau, kad man reikia tiesiog palikti šį vyrą ir keliauti savo keliais, bet ilgai neradau galimybių pasitraukti.
– Iš kur atsiranda drąsa pradėti naujus dalykus?
– Drąsa pradėti yra visiškai būtinas mūsų išgyvenimo instinktas. Gyvenimo pradžioje mes išdrįstame pradėti vaikščioti, kalbėti, važiuoti dviračiu, plaukti. Kai kurie vėliau išdrįsta statyti kosminius erdvėlaivius ar pakilti į kosmosą. Man šie pasiekimai atrodo lygiaverčiai pirmiesiems kūdikio žingsniams. Jei kažkada išdrįsai įlipti į tvenkinį ir išmokai plaukti, reiškia, gali išdrįsti bet ką.
Jei žmogus gyvens be jokių pokyčių, jis nebus laimingas – nesvarbu, kokiomis geromis sąlygomis gyventų. Vadinasi, turime pasinaudoti mumyse užkoduota drąsa vėl pradėti nuo nulio. Nekreipdami dėmesio į jokius amžiaus ar kitus apribojimus.
Dalios Bagdonaitės fotografija
– Kas tada užblokuoja šį įgimtą instinktą pradėti vėl ir vėl?
– Kas kartais užblokuoja drąsą pradėti? Manau, kad baimė mirti. Tai irgi yra pamatinis instinktas, padedantis išgyventi. Saugantis mirties galima ilgiau išlikti gyvam.
Tačiau tai, kas padeda gyvenant džiunglėse ar karo lauke, gali trukdyti kasdieniame pasaulyje, kur pavojai dažnai būna įsivaizduojami… Paprastas veiksmas – naujos veiklos pradėjimas – viduje gali atrodyti toks baisus, kaip baimė iškeliauti iš šio pasaulio.
Žmogaus tobulėjimas atsiranda pusiausvyroje tarp abiejų instinktų – drąsos pradėti ir savisaugos.
Dalios Bagdonaitės fotografija
– Daugelis moterų išvis nežino, ką joms reikia pradėti. Kas galėtų joms padėti tai sužinoti?
– Kalbi apie moteris, kurios nesijaučia patenkintos, bet nežino, ko nori? Tada yra labai gerai savęs tiesiog paklausti: „Ką man reikėtų pradėti daryti, kad pasijusčiau laimingesnė“. Galima dažnai savęs klausinėti apie laimę ir naujas galimybes – iš įvairių rakursų.
Visi atsakymai yra mumyse. Iš kito žmogaus galima sužinoti informaciją ir iš jo pasimokyti. Tačiau galutinius sprendimus reikia išmokti priimti pačiai. Aš kartais net nuožmiai savęs to klausiu: „Ko tu, Jurga, iš tikrųjų nori? Taip, jau pasakei savo atsargų ir visiems priimtiną variantą. Bet ko nori iš tikrųjų?“
Dažnai žmogus sako, jog nežino, ko nori, bet iš tiesų mano, kad neturi laiko, pinigų ar kitų galimybių savo svajonėms įgyvendinti. Ir dėl to net neleidžia sau svajoti. O iš tikrųjų leidimas sau svajoti yra pirmasis žingsnis. Po svajonių ateina ir energija tai įgyvendinti.
– Turi galvoje, kad mes net svajodami save ribojame?
– Kažkada supratau, kad jau noriu nuosavo namo (dabar mes namą nuomojamės). Mintyse pasistačiau standartinį lietuvišką namuką. Net susiradau nuotrauką internete, atsispausdinau ir pasikabinau ant šaldytuvo. Kartais praeidama žvilgtelėdavau į tą paveiksliuką. Po dviejų mėnesių jaučiu – kažkas ne taip. Tas nuolat matomas namas mane erzina.
Ėmiau savęs klausti, koks namas turėtų būti, kad jausčiau, kad daugiau tikrai nereikia. Vos tik uždavusi šį klausimą, ėmiau matyti visai kitokius vaizdus. Pradėjau įnirtingai gūglinti, ieškodama kažko panašaus. Radau vieno aukšto prabangius rūmus su kolonomis ir vidinėmis terasomis. Tada ir supratau – tai jau panašu į mano tikrąjį norą, kurį bijojau pripažinti net sau. Juk man tai atrodė nerealu ir todėl – netgi draudžiama.
Buvau labai laiminga, iškėlusi šį norą į dienos šviesą. Ir netgi atsipalaidavau, leisdama sau gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Žinodama, kad siekiu to, kas man kol kas atrodo neįmanoma misija. Bet aš jau to siekiu.
Kai randi savyje tą tikrąjį atsakymą, užlieja entuziazmas. Atsiradęs noras gyventi ir energija veikti – tai ženklai, kad apčiuopei kažką tikro.
– Kaip nusprendei pradėti kurti žurnalą moterims? Būkime atviros – juk dabar visi kalba, kad Lietuvoje rinka per maža, kad iš žiniasklaidos būtų įmanoma užsidirbti. Ir apskritai – dabar tokie laikai, kai žmonės skaito vis mažiau ir daugiausia skaito draugų įrašus feisbuko sienose…
– Rašyti apie sąmoningus žmones man atrodė reikalinga, nes jau šešerius metus negaliu skaityti jokio žurnalo, nežiūriu televizijos ir neskaitau internetinių portalų. Kodėl? Gali būti, jog ten pasitaiko ir gerų straipsnių. Tačiau negatyvios informacijos visada yra daugiau, negu tokios, kuri džiugina ir įkvepia.
Net moteriškuose žurnaluose, kurie neva yra pozityvūs, gausu paviršutiniškos informacijos, kurią priėmusi kaip tiesą, sau tik pakenkčiau. Pavyzdžiui, mačiau žurnalo straipsnį apie man pažįstamą moterį – dėl to atidžiai jį perskaičiau. Žurnale buvo rašoma, kokią kosmetiką ji naudoja veido priežiūrai. Pastebėjau, kad nuotraukoje jos veido oda išties atrodo išpuoselėta. Tačiau tai – „Photoshop“ programos nuopelnas. Ir niekur nepaminėta, kad moteris turi veido odos problemų. O mes su ja net bendrauti ėmėme dėl to, kad mus siejo tos pačios odos bėdos – susirašydavome internete, kai sužinodavome kokį nors naują veiksmingą būdą, kaip pagerinti veido odos būklę.
Neturiu nieko prieš, kad žmogus būtų pagražinamas kompiuterine programa. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti, ar tai neiškreips faktų į visiškai priešingą pusę. Ir net suprantu, kad tai nėra žurnalisto kaltė, tiesiog tokie bendri darbo principai. Tačiau aš norėjau kurti kitaip. Man rūpėjo, kad užrašytas žodis turėtų vertę ir skatintų atskleisti pačias gražiausias moters savybes.
Iš pradžių trukdė pradėti tai, kad neturiu žurnalistinių žinių. Aš net rašau su klaidomis – iki dabar redaktorės taiso mano klaidas ir moko rašyti taisyklingiau. Taigi, sakiau sau, kad startui man trūksta partnerio – profesionalaus žurnalisto. Ir štai – kartą liftu kildama link jogos studijos, kurioje turėjo vykti meditacija su meistru Viktoru Truviano, susitikau su žurnaliste Ginta Gaivenyte (ji anksčiau buvo televizijos laidų redaktorė, paskui rašė įdomius interviu interneto portalui lrytas.lt bei tiriamuosius straipsniui žurnalui „Verslo klasė“). Iš pradžių ji manęs net neatpažino, nors anksčiau kartu dirbome reklamos agentūroje. Užkalbinau lifte, paskui pratęsėme pokalbį salėje… Staiga pastebėjome, kad jau kartu kuriame žurnalo moterims idėją.
Kai sugalvojome, jog interneto žurnalą pavadinsime Lila.lt, paaiškėjo, kad internetinis domenas yra užimtas – jį naudojo kačiukų klubas. Nusipirkome domeną zurnalaslila.lt ir dirbome toliau. Po poros savaičių Lila.lt domenas stebuklingai atsilaisvino. Tai buvo ženklas, kad pasaulis mus palaiko. Tik reikia eiti ten, kur einame, ir toliau norėti to, ko norime.
Dalios Bagdonaitės fotografija
– Sakai, kad baimę padeda nugalėti savistaba. Bet ką daryti, kai pojūčius stebėti nemalonu?
– Tą akimirką labai svarbu suvokti, kad viskas praeina. Net ir šis nemalonumas turės savo pabaigą. Svarbiausia tos pabaigos nelaukti ir jos nesureikšminti, o tą padaryti ir padeda suvokimas, kad viskas praeina. Nemalonius pojūčius galima priimti taip, kaip maudydamiesi priimame jūros bangas.
Prieš pat Šv. Kalėdas ant šaldytuvo priklijavau lapelį su užrašu: „Nėra jokių kitų žmonių“. Ši frazė man yra nuostabus sufleris. Ji padeda suvokti, kad jei gyvenime susiduriu su nemaloniais santykiais, tai yra mano pačios atspindys. Visas pasaulis yra mano atspindys. Galima sakyti, kad viskas yra mano sąmoninga ar nesąmoninga kūryba. Jeigu man kažkas kliūva ir netinka kituose žmonėse, privalau pirmiausia pažvelgti į tai savyje, o tik tada eiti ir spręsti iškilusias situacijas.
– Kokias klaidas dažniausiai darome formuluodami tikslus?
– Viena svarbesnių klaidų – tai, kad per stipriai susitelkiame į tai, ko neturime, į kažko trūkumą. Pats norėjimas jau yra įtampa ir trūkumas. Jei ilgai puoselėsime šį jausmą, jis paveiks mus destruktyviai. Lengva tai suvokti, jei kada nors teko kankintis dėl to, kad šalia nėra mylimojo ar mylimosios. Jausmas nemalonus, erzinantis ir griaunantis sveiką, ramų protą. Jei susitelksime į patį norėjimą, norai gali išsipildyti visai ne taip, kaip tikimės. Gali nutikti, jog taip sukursime dar didesnį stygių to, ko trokštame.
Net nepatarčiau savo tikslo formuoti: „Aš noriu…“. Daug palankiau sakyti: „Aš leidžiu sau…“
Pavyzdžiui, „Aš leidžiu sau turėti nuosavą namą Trakuose daug lengviau ir paprasčiau, negu galvoju“. Arba: „Aš leidžiu sau laimingai ištekėti“. Galima net ir padėkoti: „Ačiū, kad turiu nuosavą namą Trakuose“, nors tai dar tėra svajonė. Jei dėkosime už tai, kaip už jau įvykusį faktą, sukursime visai kitą savo savijautą. O ilgainiui gyvenimas susiklostys taip, kad svajonė taps tikrove.
Galite įsivaizduoti situaciją – susitarėte su draugu, kad savaitgalį paskolins savo automobilį. Jūs dar niekur nevažiuojate, net 100% negalite garantuoti, kad tikrai iki to savaitgalio išgyvensite – maža kas gali nutikti. Bet jau vis tiek dėkojate draugui už padarytą paslaugą. Ačiū už paskolintą automobilį! Iš anksto dėkoti galima už absoliučiai visus savo norus: „Ačiū, kad turiu nuostabų sutuoktinį“, „Ačiū, kad mano vaikai visada sveiki“, „Ačiū, kad gaunu tokį puikų uždarbį“. Ir net: „Ačiū, kad randu, kur pastatyti automobilį“.
Dalios Bagdonaitės fotografijos
– Turbūt galima sakyti: „Leidžiu sau išdrįsti pradėti naują veiklą“?
– Žinoma.
Norėtum susitikti? Ateik ir sužinosi daugiau apie tai, kaip kelti tikslus ir susidraugauti su baime pradėti. Sausio 16 dieną kviečiu į savo dirbtuves „Išdrįsk pradėti. Meetup #2 Tikslai“.
https://tickets.paysera.com/lt/event/isdrisk-pradeti-meetup-2-tikslai-jurga-lukaseviciene
Kaip smagu,kad patenkinate poreikius žmonių ,kurie nori kažko daugiau ir prasmingiau…!