Deivės. Tokia pirma mintis ateina pamačius Jurgitą Medonę ir Neringą Janonę – Kaune esančios saviugdos studijos Yin-Yang įkūrėjas. Jurgitai – 32-eji. Neringai – 42-eji. Tuo, kaip dabar gyvena, juodvi įrodė, kad krizė santykiuose gali pasitarnauti kaip puikus tramplinas nerti gilyn į save ir patirti transformaciją. Kalbamės apie santykius su buvusiais vyrais, išgyventas skyrybas, dabartines džiaugsmingas patirtis ir apie vos per porą savaičių įkurtą saviugdos studiją.
Kiek truko jūsų santuokos? Kiek ir kokio amžiaus turite bendrų vaikų?
Jurgita: mes kartu buvome 4,5 metų. Dukrytę pasikvietėme po metų santuokos – jai balandį suėjo treji metai.
Neringa: mudu su vyru kartu buvome 15 metų, iki santuokos dvejus metus draugavome. Tai buvo mano antroji santuoka. Sūnui iš pirmos santuokos dabar jau 21-eri. Su antruoju vyru susilaukėme 3-ijų vaikų: vyriausiai dukrai yra 15, antrajai – 11, mažiausiam sūnui – 4. Skyrybos įvyko prieš 3,5 metų.
Ar teisingai suprantu, kad skyrybos su savo vyrais buvo tas esminis lūžis, kuris paskatino judvi eiti sąmoningumo keliu?
Jurgita: eiti sąmoningumo keliu dar iki santuokos paskatino vidinis smalsumas. Procesą paspartino sudėtingi santykiai su buvusiu vyru. Atsirado joga, sąmoningas kvėpavimas. Būtent sąmoningas kvėpavimas mano gyvenime padarė esminį virsmą. O toliau vis giliau ir giliau – meditacija, emocijų paleidimų technikos, savistaba. Ėjau į tai natūraliai, iš vidinio pajautimo. Atrodė, jog visa tai manyje jau buvo, aš tiesiog prisimenu, kad jau esu tai dariusi.
Iki santuokos man viskas gerai sekėsi. Tada atsirado mano buvęs vyras, mes greitai nėrėme į santykį, jis man pasipiršo po dviejų mėnesių draugystės, susituokėme. Tuo neišmanymo laikotarpiu, kada nesupratau, kodėl atsidūriau tame santykyje, buvo sunku, nes negalėjau pabėgti, jaučiausi uždariusi save į kalėjimą.
Laikas santuokoje, kai nesupratau, kodėl vyksta tai, kas vyksta, buvo tamsus. Buvo sunku net būti vienoje patalpoje. Atrodė, tame žmoguje matau tokią tamsą! Tačiau jis tik žadino tai, kas buvo mano viduje. Manau, susitikome tam, kad vienas kitame padėtume išlaisvinti ribojančias savybes, ribojančius įsitikinimus, visiškai išsiskleistume. Bet pradžioje to nesupratau. Man atrodė, kad pasirinkau netinkamą vyrą, kad jis nepateisina mano lūkesčių.
Neringa: sąmoningumo keliu su vyru keliavome jau maždaug nuo 2012-ųjų. Kartu važinėdavome į meditacijas, seminarus, esame buvę vedinėje stovykloje.
Skyrybos buvo esminis lūžis viskame. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tam tikrus įvykius, kuriuos pasąmoningai patys ir prisikvietėme, nes greičiausiai atėjo laikas išsiskirti – atsibusti kitam buvimui. Tada manyje viskas susipurtė, pasakiau „taip“ viskam, kas vyksta, ir įvairios praktikos, o labiausiai sąmoningas kvėpavimas, pradėjo mane atvėrinėti, mano gyvenime sparčiai pradėjo vykti pokyčiai, sugebėjau įeiti į ramybę, į begalinį lengvumą ir dabar, atrodo, nėra, kas mane išjudintų. Dabar žinau, kad didžiausia praktika yra gyvenimas.
Neringa, įdomu, kad su savo vyru ėjai sąmoningumo keliu ir vis tiek išsiskyrėte. Kaip manai, kokia esminė priežastis tai nulėmė?
Neringa: sąmoningumas tarsi tik glostė paviršių. Ėjome į praktikas vos ne dėl pačių praktikų, jos nieko neatverdavo. Viskas atrodė sklandu, gražu, bet nebuvo gylio. Manau, pagrindinė skyrybų priežastis buvo atėjęs tam laikas. Faktas apie neištikimybę tam pasitarnavo, bet vien dėl neištikimybės mes tikrai nebūtume išsiskyrę.
Kaip apie ją sužinojai?
Neringa: apie neištikimybę sužinojau Kalėdų išvakarėse. Per mūsų bendrą gyvenimą jų buvo ir daugiau. Vidinis jausmas sakė – dovana, nors protas sakė, kokia čia dovana, kaip taip gali būti?! Ta dovana buvo giluminis, vidinis žinojimas, kad viskas yra tobula ir veda į visišką išsipildymą. Aišku, buvo ir tikrai labai sunkių, skaudžių akimirkų.
Pamenu, praėjus keliems mėnesiams po išsiskyrimo, su vaikais išskridau į Italiją pas sesę. Einu gatve ir jausmas toks, kad noriu prasmegti, išnykti, ištirpti, kad manęs nebūtų. Iš pradžių stiprybės man suteikė vaikai, vėliau jos atradau savyje. Esminis pokytis įvyko per atsivėrimą sau ir supratimą, kad viskas yra tiesiog kaip yra. Tada atėjo lengvumas ir viskas ėmė keistis. Pradėjau save matyti už linijinio laiko, tarsi kituose laiko taškuose. Pamačiau, kaip vedu kažkokias neaiškias praktikas, pradėjo vykti visokie mistiniai dalykai. Pasirodė, kad tai, ką mačiau vizijose, realiai egzistuoja ir turi pavadinimą – Innerdance. Baigiau šios praktikos mokymo kursus ir ją vedu iki šiol.
Minėjai, kad neištikimybės atvejų jūsų šeimoje būta ne vieną kartą. Papasakok apie tai. Kas nulėmė, kad šįsyk pasakei „viskas“? Kas buvo iniciatorius?
Neringa: neištikimybė buvo nuo pat pradžių, nes kai susipažinome, mes abu buvome kitose santuokose. Aš buvau su pirmu vyru, jis buvo su pirma žmona, abu turėjome po vieną vaiką. Kodėl išsiskyriau su pirmu vyru? Toje santuokoje viskas buvo labai paprasta. Tikrai nebūčiau atsibudusi. Pabudino tik antroji.
Už neištikimybę vienas kitam atleidome, bet skyrybas nulėmė žinia, kad jo ilgametė atsarginė mylimoji susilaukė jųdviejų vaiko. Jis su ta moterimi pradėjo vaiką vos gimus mūsų mažyliui – mūsų vaikas gimė balandį, o kitų metų vasarį – jo kitas vaikas. Man tada atrodė, kad jis peržengė mūsų šeimos šventovę. Nepaisant to, ne kartą kalbėjome apie buvimą kartu, ne kartą bandėme būti, bet nepavyko.
Kas tau padėjo sunkiu laikotarpiu?
Neringa: į mane atsisuko tiek žmonių! Paleidimų mokytojas Rytis Lukoševičius buvo pirmas žmogus, kuriam aš per Kalėdas paskambinau. Po dviejų valandų pokalbio tikrai prašviesėjo, pasimatė kitokios perspektyvos. Padėjo ir akupunktūros gydytoja Liudmila Vingilienė, pas kurią baigiau Tradicinės kinų medicinos mokymus, ir artimi draugai. Pagalba labiau atėjo tiesiog per buvimą kartu su žmonėmis, ne per kokią nors konkrečią praktiką.
Ar radote atsakymus, kodėl susitikote su savo vyrais? Sakoma, būna karminių santuokų, kad vaikai ateitų…
Neringa: mes tikrai ne vieną gyvenimą keliavome kartu skirtinguose „vaidmenyse“, žadindami vienas kitą visokiomis situacijomis, nors per tą įsikibimą vienas į kitą iš trūkumo neleidome pilnai atsiverti kiekvienas savo pilnatvei. Vienareikšmiškai ir vaikai, tokie, kokie jie yra, galėjo ateiti tik per mus.
Viskame yra dovanos, jeigu tik mes jas iš tikrųjų išpakuojame. Mane situacija gali skaudinti, kol aš taip renkuosi ir nepamatau joje stebuklo.
Dabar žinau, kad kiekvienas mano buvusio vyro veiksmas yra ne apie jį, o apie mane. Visos neištikimybės yra apie mane. Aš tik per išsiskyrimą galėjau pamatyti visai kitą save. Mano savęs atradimo būdas buvo skaudus. Gal kiti į tai ateina kokiais nors lengvesniais keliais, bet mane galėjo pabudinti tik sunkumas ir skausmas.
Jurgita: man jau pirmais metais buvo minčių apie skyrybas. Jaučiau, kad tas vyras man bėrė druskos ant savybių, kuriose buvo mano strigimai, kur man buvo jautru. Tą patį jam dariau ir aš. Atrodė, kad neįmanoma iš to išsikapstyti. Mes tarsi kažką statėme aukštai ore, o pagrindo nebuvo. Bandėme suprasti, kur tas pagrindas ir kodėl jo nėra. Pradėjau eiti giliau į karminius dalykus. Praktikos gilėjo, gilėjo ir dabar jau žinau atsakymą.
Mes su buvusiu vyru jau ne pirmą gyvenimą ėjome kartu. Viename gyvenime mes jau buvome vyras ir žmona ir mūsų vaikas buvo mūsų vaikas. Dar ankstesniame gyvenime tarp mūsų buvo meilės trikampis. Tiesiog anuose gyvenimuose mes sprendėme anas užduotis, šiame – kitas. Man atrodo, kad šitas yra toks esminis, kada jau galima stipriai išsilaisvinti, išsiskleisti.
Į gyvenimą žiūriu taip – jeigu man yra nepatogu, tai tik dėl to, kad pamatyčiau tą nepatogumą ir jį paleisčiau. Nereikia gyventi gyvenimo su kažkokiu nepatogumu, ribojant save. Dabar savo buvusiajam jaučiu dėkingumą už visas patirtis. Suvokiau, kad jis – man labai brangi siela, kuri kaip įrankis padėjo atsluoksniuoti ribojančius įsitikinimus – tai, kas nebuvau aš.
Žiūrėdamos iš šiandieninės perspektyvos, ką būtumėte dariusios kitaip santuokoje, o gal net iki santuokos? Dažnai būna, kad kai žmonės pradeda eiti sąmoningumo keliu ir įgyja naujų žinių ir patirčių, galvoja, kad su visu tuo žinojimu būtų galėję išgelbėti santuoką. Kaip yra judviejų atveju?
Jurgita: su dabartinėmis žiniomis tam tikrose situacijose, kada buvo sunku, tikrai būčiau galėjusi reaguoti kitaip – pykčiuose ir konfliktuose būčiau galėjusi labiau atjausti, labiau pamatyti esmę. Bet skyrybos vis tiek būtų įvykusios, nes išsiskyrė mūsų vertybės. Žinot, žmonėms pamokos gali būti skirtingos: vieniems pamoka gali būti rasti sprendimus, kaip išlaikyti santykį, o kitiems, priešingai, – išmokti paleisti, neprisirišti. Skyrybos – tai ne pralaimėjimas. Mano atveju – tai leidimas sau patirti, ragauti, skanauti gyvenimą neprisirišant prie visuomenėje įprastų taisyklių.
Man nėra minties, kad mes galėjome neišsiskirti arba kad aš galėjau kažką padaryti. Negalėjau nieko padaryti geriau. Apskritai visi visada daro tai, ką gali geriausia.
Neringa: viskas yra tobula su visu netobulumu. Kokia esu dabar, esu dabar. Kažkada manęs paklausė, ar dar kada nors tuokčiausi. Dar prieš kelis mėnesius būčiau sakiusi: „Ne, kam man to reikia?“. Dabar vėl esu ištekėjusi. Kiekvieną akimirką aš jau kitokia. Man nebesisuka plokštelė „kas būtų, jeigu būtų“. Tiesiog neįmanoma savęs su visu žinojimu pastatyti į tai, kas buvo. Tada buvo toks žinojimas ir jis nebuvo blogas, nes tik toks, koks buvo, jis galėjo mane atvesti ten, kur esu dabar.
Jurgita, o tau norėtųsi darkart su kuo nors sukurti partnerystę?
Jurgita: žinau, kad būsiu santykyje su vyru, nes žinau šio savo gyvenimo užduotį – atėjau skleistis ir per dvasinę plotmę, ir per buvimą partnerystėje.
Tu tai jauti, ar, tarkime, astrologas pasakė?
Jurgita: tiesiog jaučiu. Tai vidinis žinojimas iš visiško atsipalaidavimo. Dabar tiesiog džiaugiuosi savimi, savo veiklomis, man tiesiog gera būti, gyvenu malonume čia ir dabar. Tuo pačiu yra vidinis žinojimas, kad šalia manęs bus ir vyriška energija, su kuria ką nors kursime kartu. Toks dėsnis. Aišku, būna ir kitokių scenarijų – sielos ateina skleistis kitaip ir buvimo poroje nereikia. Nėra vieno teisingo varianto, tiesiog man yra taip.
Tą vidinį žinojimą turi absoliučiai visi, tik jis susimaišęs su tam tikrais ribojančiais proto įsitikinimais. Tada žmonės blaškosi. Aš ir pati blaškydavausi. Bet kai ateina vidinis žinojimas, su niekuo jo nesumaišysi. Jis tiesiog yra. Tai atsiskleidžia per meditaciją, per praktikas, per kvėpavimą. Dar labai svarbu pasidaryti savo vertybių testą, išsiaiškinti ir žinoti savo vertybes. Daug žmonių net negali pasakyti, kokios jų esminės vertybės, ką jie šiame gyvenime turi padaryti.
Ko tikiesi iš kitos partnerystės?
Jurgita: dar neseniai būčiau atsakiusi, kad man svarbu, jog vyras būtų stiprus visomis prasmėmis, dvasingas, veganas ir pan. O dabar nesinori kurti jokio šablono. Aš būsiu su vyru, kuris tuo metu man bus pats tinkamiausias. Tai, kas vyksta išorėje, yra mūsų vidaus atspindys. Jei man reikės dar padirbėti su kuriomis nors savybėmis, aš ir būsiu su vyru, kuris sąmoningai ar pasąmoningai jas pakutens, padės iškelti. Mano akimis, moters ir vyro santykis – tai kūryba, pagalba vienas kitam skleistis vidiniams lobiams.
Tau svarbi vyro išvaizda?
Jurgita: išvaizdos klausimo nekeliu. Mane traukia žmogaus energetika. Vis tiek susitinka panašių parametrų turintys žmonės.
Bet esi įsivardinus, kokie dalykai jau turėtų būti žmoguje?
Jurgita: esminė savybė turėtų būti dieviškumo savyje skleidimas. Kažkuriuo metu pajutau, kad kiekviename vyre matau dievą, tad, tikiu, ir vyras, kurį pritrauksiu, manyje matys deivę. Jeigu jis kažko šiandien dar neišsiugdęs, nieko, gal rytoj jau bus išsiugdęs. Lygiai kaip ir aš. Pati vadovaujuosi tokiu požiūriu ir manau, kad būtent tokį vyrą ir galiu pritraukti.
Neringa, tu jau esi santykyje. Pagal ką rinkaisi savąjį vyrą?
Neringa: kol rinkausi, tol neturėjau jokių normalių santykių. Tai buvo rinkimasis pagal kažką, kas turėtų būti, kaip turėtų būti, kas man patinka, kas nepatinka. Tai yra visiškai ne apie tai. Jeigu atvirai, nesu patyrusi tokio jausmo, kokį patiriu su dabartiniu vyru. Man tikrai daug kas nepatinka, bet tas patinka / nepatinka yra toks paviršius. Dabar yra daug priėmimo visko, kaip yra. Klausimas dėl vertybių tarsi nekyla, jos jau iš karto sutampa. Dabar yra gera net būnant kažkokiam negerume, mes pykstamės, dar ir kaip, bet tas susipykimas paliečia visai kitokias stygas, dar labiau išgrynina ir atveria begaliniam dėkingumui. Po skyrybų turėjau keletą draugų ir tos draugystės tikrai buvo iš taško „aš žinau, kaip turėtų būti“. Dabar visa tai ištrupėjo, išbyrėjo.
Ar svarbu prieš prasidedant naujiems santykiams pasiekti kažkokią stadiją buvusiuose? Kokie dabar judviejų santykiai su buvusiais vyrais? Ar tos durys pakankamai tvirtai uždarytos, kad be jokių nuoskaudų galima būtų kurti naujus santykius?
Neringa: uždarytos. Tik iš patirties dar norėčiau pridurti, kad ne tik durys turėtų būti uždarytos, bet ir kambariai sutvarkyti ir išvėdinti, o jei namas sugriuvęs ir likę tik pamatai, tai naujas namas ant griuvėsių pastatytas anksčiau ar vėliau sugrius. Tad labai į naudą pabūti be jokio santykio, išsigryninti save sau, o tada jau mėgautis partneryste. Nejaučiu jokio pykčio ar skausmo buvusiam vyrui, nebėra tos romantinės meilės, liko tik tai, kad jis – vaikų tėtis. Nežinau, ar jis mane paleido, nors gėles nešė net ir žinodamas, kad esu susižadėjusi su kitu. Bet tai jau jo istorija, kuri manęs nedomina. Kiekvienas turim savo kelią, kuris veda į mūsų išsipildymą.
Jurgita: kol skyrėmės, buvo visokių momentų. Dabar suvokiu, kad visiškai nesvarbu, ką žmonės daro ir ką galvoja. Viskas yra manyje. Aš ėjau į pilną paleidimą, pilną išsilaisvinimą, pilną priėmimą. Dabar, kai buvęs vyras daro panašius veiksmus, kuriuos darydavo ir anksčiau ir dėl kurių aš labai širsdavau, paleidžiu, viską priimu. Absoliučiai viskas priklauso nuo manęs. Nesvarbu, ką kiti žmonės daro, esmė yra, kaip aš reaguoju, kaip priimu. Mes dabar puikiai sutariame, džiaugiamės tėvyste, palaikome vienas kitą kaip tėvus. Tikrai džiaugiuosi tuo santykiu.
Bet, įsivaizduoju, jeigu buvęs vyras neina tuo pačiu dvasingumo keliu, gali būti sudėtinga kalbėtis apie tuos pačius dalykus, tas pačias vertybes diegti dukrai.
Jurgita: iš jo nėra pasipriešinimo, kad aš kažkaip ne taip gyvenu. Jis net yra sakęs, kad tikriausiai tai, ką tu darai, yra teisinga, bet aš taip daryti nenoriu. O tos esminės vertybės dėl vaiko auklėjimo sutampa, mes labai panašiai mąstome. Tarkime, mes visi maitinamės veganiškai. Nėra esminių išsiskiriančių dalykų. Jeigu ir iškyla kažkokios smulkmenos, nėra nieko, ko negalima būtų paleisti, pasikalbėti. Drąsiai kalbu dėl to, kad net jei iškiltų kokia nors situacija, žinau, kad nuo mano reakcijos priklausytų jos baigtis. Kažkaip lengva. Mes tiesiog džiaugiamės vaiku.
Viskas visada taip sklandu?
Jurgita: buvo tokių situacijų, kai sukonfrontavome, bet suradome, kaip galime išspręsti. Nėra pretenzijų vienas kitam. Abu rūpinamės ir abu džiaugiamės dukryte. Abu suvokiame, kad ta jungtis tarp mūsų bus visą gyvenimą. Kažkada galvojau, kad jeigu jis būtų tiesiog vaikinas, būtume išsiskyrę ir niekada gyvenime nereikėtų jo matyti. Ta mintis buvo iš sunkumo, iš nepriėmimo. Galiausiai supratau, kad tiesiog turiu jį priimti, kad jis yra kaip sesė, kaip brolis. Ir visada bus. Ir aš galiu rinktis, ar aš su pykčiais, su pretenzijomis bendrausiu, ar su priėmimu ir dėkingumu, kad jis taip pat rūpinasi vaiku. Tiesiog iš dėkingumo, kad jis daro, ką gali daryti geriausia.
Labai darniai skamba. Ramybės daug. O minčių, kad vėl galėtumėt būti kartu, nekyla? Atrodo, Jūsų vertybės lyg ir panašios, tarkime, veganizmas… Be to, juk dabar sutariate.
Jurgita: man atrodo, nesvarbu, su kuriuo žmogumi būname. Visi esame ta pati energija. Šis gyvenimas – tai žaidimas. Su kuo ir kaip mes jį žaidžiame – tik detalės. O minties būti kartu nėra.
Neprisiriši, kad tai bus konkretus žmogus? Gali būti visaip?
Jurgita: stengiuosi gyventi priėmime visko, kas vyksta. Be vertinimų. Man atrodo, kad jeigu norime stipriai save transformuoti, reikia pasižiūrėti visoms savo baimėms į akis. Kažkada labai bijojau skyrybų ir atrodė, kad, kai susituoksiu, gyvensiu darniai ir viskas bus stebuklinga kaip pasakoje. Tada reikėjo pasižiūrėti tam įsitikinimui į akis – nereikia prisirišti prie kažkokio modelio. Nebūtinai tai, kas visuomenėje yra įprasta, yra teisinga. Reikia eiti giliau į savo tiesą.
Kalbant apie formas ir modelius, judviem svarbu įforminti santuoką? Neringa, tu neseniai darsyk ištekėjai.
Neringa: Kol nebuvau sutikusi savo dabartinio vyro, galvojau, kad daugiau tikrai nesituoksiu. Sutikus jį atrodo, kad mes visada buvome, esame ir būsime kartu. Tas buvimas yra viskame – tiek visiškame išsiplėtime, kur nėra jokių formų, tiek visose įmanomose formose. Todėl net nekilo dvejonių pasakant „taip“.
Jurgita: nežinau, kaip būtų. Priklausytų nuo santykio, nuo tuometinės būsenos. Šiaip nejaučiu noro būtinai įteisinti santykį. Anksčiau tuokiausi, nes reikėjo palaikymo, priėmimo iš kitų ir galėjimo kitiems pasakyti, kad, va, mes jau susituokę, mes šeima. Bet svarbiau, man atrodo, yra širdžių sąjunga. Visgi iš savo patirties matau, kad svarbus yra giminaičių, artimųjų priėmimas. Mano santuoka nebuvo palaiminta nei mano, nei jo giminaičių, ji buvo civilinė.
Mano giminės tiesiai šviesiai sakydavo: „Ai, tai čia dar ne tavo santuoka“. Net į mudviejų vestuves neatėjo. Atėjo tėtis, mama, brolis, sesė, bet mama ėjo protestuodama, kad čia ne vestuvės.
Manau, mamos siela jautė, kad į tą santykį einu stipriai dirbti, ji saugojo mane nuo kančios. Visgi tik toje iliuzinėje kančioje, tose nepatogiose aplinkybėse, kurias mano protui buvo taip sunku suprasti, aš galėjau iš kaprizingos mergaitės tapti švytinčia moterimi.
Dėl santuokos įforminimo, man atrodo, reikėtų rasti kompromisą. Artimųjų palaikymas iš tikrųjų svarbus. Tikriausiai kitą sykį tuokiantis būtų kokia nors ceremonija, ritualas.
Ar pagalvojote apie scenarijų, kad daugiau niekada jau nebesukursite partnerystės ir visą likusį gyvenimą teks nugyventi vienoms? Ką tada veiksite?
Jurgita: neturiu tokios baimės. Buvo etapas, kai galvojau, kad jei ne vaikas, vykčiau į Himalajus, atsiskirčiau ir medituočiau, nes mane ten labai traukia. Einantys saviugdos keliu, kažkada jau turėjom patirtis, kai nuo 5 metų medituodavom ir nereikėjo niekuo rūpintis. Nereikėjo tos žemiškos plotmės. Bet dabar toks laikmetis, kai mes skleidžiame ir viršutinius centrus, ir apatinius. Tai reiškia, kad ypač svarbu tvirtai stovėti kojomis ant žemės ir viršugalviu jausti dangų. Galime ir žemiškus darbus dirbti, ir eiti į dieviškumą, nebūtina atsiskirti. Man nebaisus atsiskyrimas, buvimas vienai. Tiesiog jaučiu, kad su energija, kurią turiu, pritrauksiu vyrą ir mes kartu eisime į dievišką kūrybą.
Kokiais būdais pritraukti tinkamą vyrą? Kur jo ieškoti? Ypač, jeigu moteris jau turi vaikų. Ar nei amžius, nei vaikai – ne kliūtis?
Jurgita: manau, reikia tiesiog būti toje aplinkoje, kurioje galima būtų sutikti tą vyrą. Jeigu moteris eina sąmoningumo keliu, tikėtina, ji vyrą suras dalyvaudama dvasingose veiklose – jogos užsiėmimuose, sąmoningame kvėpavime, saviugdos seminaruose. Tiesiog reikia eiti, būti, suteikti sau galimybių. Kitas dalykas, man atrodo, svarbu būti atsivėrus tam vyrui, pasižiūrėti, ar nėra kokių nors blokų, neišspręstų dalykų, kokių nors įsitikinimų apie vyrus ar pykčio buvusiems vyrams ar tėčiui ir visiškai priimti ir mylėti vyrišką giminę. Ypač svarbu moteriai su tėčiu išsispręsti santykius, nes jeigu pamatas yra nesutvarkytas, tada moteris pritrauks vyrus, kurie suteiks sąlygas tą santykį spręsti. Dar svarbi intencija, kodėl man reikia vyro? Ar dėl to, kad jau nebenoriu būti viena? Tokia intencija – iš trūkumo. Bet jeigu iš pilnumo, kai man tiesiog gera būti, tada aš traukiu vyrus, jie nori pasimaudyti toje energijoje.
Neringa: amžius ir vaikai – tikrai ne kliūtis. Ar kažką reikia daryti, kad moteris pritrauktų tinkamą vyrą? Manau, užtenka būti tikrume, būti savimi visomis prasmėmis, atsiverti sau. Tik tada spinduliuojanti energija pritrauks tą skirtąjį. Kai dar kūriau planus, koks turėtų būti mano vyras, buvau sau pasisakiusi, kad tik ne jaunesnis ir tik ne tas, kuris neturi vaikų… Dabartinis mano vyras yra šiek tiek už mane jaunesnis ir neturi vaikų. Tiesa, dabar jau turi visus keturis ir puikiai su jais sutaria.
O dėl ieškojimo – ar gali kas nors būti surasta, kol ieškoma? Manau užtenka atsiverti galimybėms.
Ką vadini atsivėrimu galimybėms?
Neringa: ieškojimas visada yra iš trūkumo, kad kažko reikia, kažką galima surasti, kad būtų geriau. Atsivėrimas galimybėms – atsipalaidavimas ir priėmimas visko, kas yra, neužsidarant ir neneigiant.
Kai moteris į seminarą ateina ne dėl to, kad ten bus vyrų, o visiškai atsipalaidavusi, dėl malonumo, vyrai patys prie jos prieis. Net jeigu moteris ką nors daro specialiai, tarkime, prisėda prie patinkančio vyro, svarbu, kad ji tai darytų iš vidinio atsipalaidavimo, o ne iš įtampos, iš pilnatvės, o ne iš trūkumo. Tada viskas įvyksta natūraliai, ateina tas žmogus, kuris turi ateiti.
Pakalbėkim apie studiją. Kaip judvi susipažinote ir kaip sumanėte įkurti studiją? Teko girdėti, kad jūsų studija yra viena greičiausiai įkurtų studijų. Per kiek laiko ją įkūrėte, kaip vyko procesas?
Neringa: prieš kokius 6 metus Jurgita mane pasamdė fotografuoti žurnalui „Moters psichologija“.
Jurgita: jau tada domėjausi dvasingumu ir kūriau gilesnį turinį. Buvau šio žurnalo vyriausioji redaktorė.
Neringa: pradėjau fotografuoti ir susidraugavom. Kai fotografavome paskutinį žurnalo viršelį, aš laukiausi. Paskui Jurgita pradėjo sekti mano pėdomis – kai pagimdžiau vaiką, lauktis pradėjo Jurgita, kai aš išsiskyriau su savo vyru, išsiskyrė ir Jurgita.
Jurgita: praktikas vedėme vienoje studijoje. Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad abi turėjome imtis pokyčių.
Neringa: kai grįžau iš Indijos, atsivėrėme galimybei atsidaryti savo studiją. Studiją įkūrėme greitai, nes jau buvo beprasidedąs naujas sezonas.
Jurgita: studiją pradėjome remontuoti dar nepasirašiusios sutarties. Viskas dėliojosi labai sklandžiai. Mes per savaitę ją išdažėm, viską susipirkom. Ir su meistrais pavyko sutarti, nors kaip tik buvo tarpušventis – laikas tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų.
Neringa: prieš Naujus metus klientai atėjo mums padėti dažyti sienas. Kai paskelbėme, kad reikia stiprių vyrų, kad padėtų daiktus sunešti, atsirado 6 ar 8 vyrai ir viską sunešė. Viskas taip tobulai. Kitaip, atrodo, ir būti negali. Tiesiog atrodo, kad ne mes studiją įkūrėme, o ji mus.
Per kiek laiko studiją įkūrėte nuo sprendimo ją kurti iki durų atidarymo?
Neringa: studijos atidarymas buvo sausio 11 d., bet mes jau savaitę prieš jį vedėme užsiėmimus. Man regis, sausio 3 d. išklojo kiliminę dangą, o sausio 5 d. aš jau vedžiau sąmoningo kvėpavimo sesiją. Klientai sako, kad pas mus jauku kaip namie. Gal dėl to, kad mes pačios viską darėme, padėjo netgi mūsų vaikai.
Kaip jūsų gyvenimuose atsirado oro joga? Neringa, žinau, kad buvai į Indiją išskridusi oro jogos mokytis.
Neringa: oro jogos pradėjau mokytis čia, Lietuvoje. Kažkaip nutiko, kad pabandžiau oro jogą, nors man labiau patiko šokti. Po vieno užsiėmimo, grįžusi namo, iškart užsisakiau juostą, o po mėnesio baigiau mokytojų vedimo kursus ir iškart pradėjau vesti individualias treniruotes draugėms. Mokiausi ir vedžiau vienu metu, bet iš karto buvo absoliutus žinojimas, kad mano. O į Indiją buvau nuskridusi pasitobulinti.
Jurgita: pamačiau, kad yra toks dalykas kaip oro joga, pajutau didelę trauką, pradėjau lankyti pamokas, o po kelių mėnesių, pabaigusi mokymus, pradėjau vesti.
Abi vedate oro jogą, bet skirtingai. Kur kiekviena dedate akcentus?
Neringa: mano jogos vedimas yra per mane, Jurgitos – per ją.
Jurgita: bazė ta pati, o vedame per savo energiją, per savo jautimus. Kiekviena prisitraukiame žmones, turinčius panašių patirčių ar savybių arba norinčius jų įgyti.
Kiek žmonių pas jus gali ateiti vienu metu?
Neringa: į oro jogą gali ateiti 10 žmonių. Mes turime 11 vietų – vienoje vietoje rodome mes, o kitos skirtos klientams. Kai vedame vaikams, kartais priimame ir 11 – jiems tiesiog sakau, ką daryti.
Kodėl būtent oro joga?
Neringa: Mano asmeninė patirtis tokia, kad kai aš atsisėdau į kokoną, meditacijos padėtį, man atėjo supratimas, kodėl mamos nori vaikus nešioti nešyklėse. Toje nesvarumo būsenoje apsijungė buvimas vaiku ir tuo pačiu buvimas mama. Nesu patyrusi nieko panašaus.
Užsiėmimą pradedame nuo 10 min. meditacijos, kvėpavimo, tada seka veiksmas – tempimai, kūno stiprinimas, balansavimas – ir pabaigiame 10-15 min. atsipalaidavimu. Tiek meditacija, tiek atsipalaidavimas vyksta ore. Meditacija būna kokone, o atsipalaidavimas būna gulint.
Jurgita: man taip pat oro joga apjungia dinamiką ir atsipalaidavimą, tik dar pridursiu, kad su juosta tas pačias asanas padaryti gali būti arba lengviau, arba sunkiau. Ta juosta kartais būna palengvinimas, o kartais – kaip dar didesnis pastiprinimas. Žmonėms ant juostų būti įdomu – juk antigravitacinių, inversinių padėčių kasdienybėje jie nepatiria. Kybant žemyn galva prasitempia stuburas, gerėja širdies veikla. Oro joga gali netgi padėti sergant depresija.
Mes vedame ne tik oro jogos pamokas: abi vedame sąmoningo kvėpavimo (rebefingo) sesijas, organizuojame stovyklas (retritus) suaugusiems ir vaikams, mantrų vakarus, judesio meditacijas, Reiki seansus. Neringa dar veda Innerdance sesijas, oro jogą gongų garsuose, aš – šokio / judesio pamokas, emocijų paleidimų, praeitų gyvenimų situacijų uždarymų konsultacijas, mudvi organizuojame ir įvairias kitas saviugdos praktikas, studijoje nuolat praktikas bei renginius veda ir kiti vedliai.
Neringa: moterims labai patinka renginiai, kuriuose apjungiame sąmoningumo praktikas, meditaciją, kvėpavimo, Innerdance sesijas, oro jogą, stiliaus paskaitas ir fotografiją. Tai jas veda į dar didesnį savęs priėmimą.
Daugiau apie studiją: https://www.facebook.com/oro.joga.kvepavimas.innerdance/
Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė
Nuotraukos iš asmeninio albumo, fotografė Neringa Rutkauskienė
Naujausi komentarai