Kaip švęsti gimtadienius ir šventes be pyragų? Kaip valgyti sriubą be duonos? Kaip gyventi be savaitgaliais kepamų blynų? „Kai sau išsikeliu iššūkį ir apie jį paskelbiu viešai, žinau – kelio atgal nėra“, – tvirtina Vitalija Jankauskaitė. Kitiems ir sau duoto žodžio ji nelaužo. Jei ji nusprendė rytus pradėti nuo šalto dušo ir bėgimo – taip ir bus. Jei mėnesį prisiekė negerti kavos, jos ir negėrė. Tačiau ar jai nebuvo baugu, kai iš natūralios medicinos gydytojos sužinojo – turės visam atsisakyti gliuteno?
Vitalija, ar tiesa, kad gliuteno turinčių produktų nevartoji jau daugiau kaip metus? Nesijauti save nuskriaudusi?
Iš pradžių labai užsimanydavau tortų, ypač per gimtadienius. Dabar į tortus iš prekybos centrų net žiūrėti negaliu – man jie atrodo nekokybiški. Per savo gimtadienį užsisakiau šakotį, keptą iš begliutenių miltų. Pridėtinio cukraus turinčių saldumynų dar paskanauju, nors mano namuose cukraus išvis nėra.
„Kai savo endoktrinologei papasakojau apie naują mitybos planą, jos reakcija buvo tokia: „Juk neįmanoma maitintis be gliuteno, jo yra net dešrelėse!“ O aš dabar žinau, kad įmanoma. Tai žino net kavinių, kuriose lankausi, darbuotojai. Mane pamatę, jie iškart ima siūlyti man tinkamų patiekalų.
Kodėl nusprendėte taip keisti savo mitybą?
Man kėlė didelį nerimą skydliaukės bėdos. Gydytojai diagnozavo autoimuninį tiroiditą – tai yra toks sutrikimas, kai organizmas pats naikina skydliaukę. Tik laiko klausimas, kada ji nustos veikti, t.y. gaminti hormonus. Beje, šį sutrikimą turi kas antra moteris, tik dauguma apie tai nė neįtaria.
Gyvenimas suvedė su natūralios medicinos gydytoja Ingrida Kuprevičiūte. Esu jai labai dėkinga. Ji man išaiškino, kad pienas, miltai ir cukrus kursto organizme uždegimą, o tada ir prasideda autoimuniniai sutrikimai. Beje, lygiai taip pat galima gydyti bei kontroliuoti ir kitas plačiai paplitusias autoimunines ligas – diabetą, išsėtinę sklerozę, žvynelinę. Taigi, supratau, kad norėdama sveikti turiu atsisakyti visų rūšių miltų ir pieno produktų.
Dabar miltų nevalgau net ir būdama ant bado slenksčio. Per tris mėnesius organizmas išsivalė ir dabar netyčia suvartojus man iškart praneša – išberia odą. Labai vengiu gliuteno, tikrinu visas produktų etiketes. Ilgai ieškojusi tinkamos mitybos išmokau atpažinti organizmo signalus. Valgydama netinkamus produktus pasijuntu blogai.
Kaip mokeisi atpažinti kūno signalus?
Per praėjusius rinkimus kandidatavau į Seimą. Po rinkimų jaučiausi išsekusi. Mano aplinkoje buvo daug žmonių besidominčių sveika mityba. Pradėjau bendrauti su Lietuvos sveikuolių sąjungos nariais, sudalyvavau jų stovyklose. Suvokiau, kad norėdama jaustis gerai, turiu keisti gyvenimo būdą. Pradėjau eksperimentuoti ir ieškoti, kas tinkama mano kūnui.
Iš pradžių aplinkinių įtikinta, kad mėsa nėra gerai, nustojau ją valgyti. Tačiau po dviejų mėnesių be mėsos jaučiausi silpna, netekau energijos. Supratau – jei vaikščiosiu leisgyvė, niekam nuo to geriau nebus. Kritiškas protas verčia mane abejoti kitų žmonių išsakomomis tiesomis. Man svarbu bandyti ir įsitikinti pačiai. Turime pajausti, kas tinka mūsų organizmui, o ne aklai kartoti tai, kas patinka draugams ar ką liepė daryti guru. Kitas žingsnis sąmoningumo link buvo mano pažintis su Olegu Kovrikovu, įkvėpusiu mane studijuoti koučingą.
Gal būtent jis ir paskatino jus kelti sau iššūkius? Trisdešimt dienų be kavos – tai tik vienas iš daugelio iššūkių, kurių jūs ėmėtės.
Olegui esu dėkinga už koučingo pamokas. Tikrai ne už teorinius pagrindus ir technikas, bet už praktikas. Už situacijų sprendimus, kai mes su bendramoksliais diskutuodavome ir apsinuogindavome iki sielos gelmių. Tai buvo didelės pamokos kitų žmonių, o svarbiausia – savęs pačios pažinimo link.
Vienoje iš feisbuko grupių sugalvojau paskelbti iššūkį – trisdešimt dienų be kavos. Tuomet buvau užkietėjusi kavomanė. Išgerdavau po penkis puodelius per dieną. Tačiau viešai paskelbus apie iššūkį, kelio atgal nebebuvo – turėjau laikytis žodžio ir įkvėpti kitus. Pirmos dienos be kavos buvo labai sunkios. Vėliau atradau puikių pakaitalų: cikoriją, gilių kavą. Manęs dažnai klausdavo, ar šis iššūkis reiškia, kad kavos atsisakiau visiškai. Visiems sakiau, kad tik noriu pabandyti ir pažiūrėti, kas bus.
Man svarbu pagrįsti, kodėl tam tikro įpročio turiu atsisakyti. Nustoti gerti kavą buvo sunku, nes aš ją mėgstu. Prieš ryždamasi šiam žingsniui, daug skaičiau, domėjausi, kaip kofeinas veikia mūsų smegenis. Nuo kavos išsiskiria adrenalinas, kuo daugiau jos geri – tuo daugiau norisi. Supratau, jog nėra normalu, jei mano elgseną valdo poreikis išgerti kavos. Lygiai tas pats su bet kuriuo kitu žmogaus potraukiu: alkoholiui, cigaretėms ar cukrui.
Iš viso be kavos gyvenau keturis mėnesius. Dabar vėl ją geriu, bet ne tokiais kiekiais, kaip anksčiau. Dabar jau žinau, kas darosi, kavos „padauginus“. Ima krėsti drebulys, jaučiuosi irzli, negaliu sutelkti dėmesio. Įdomu, jog anksčiau net nesuprasdavau, kad būtent toks yra kofeino poveikis.
Galbūt daugiau energijos dabar turi, nes ėmei sportuoti? Juk kasdien nueiti dešimt tūkstančių žingsnių buvo dar vienas tavo iššūkis.
Tiesą sakant, aš nueidavau po dvidešimt tūkstančių žingsnių. Apsukdavau tris didelius ratus aplink Belmontą. Žingsnius skaičiuojančių žmonių feisbuko grupėje nuolat buvau tarp pirmaujančių. Tačiau supratau, kad man to negana. Todėl pradėjau bėgioti. Vėl viešai paskelbiau, kad nuo šiol visą mėnesį kasdien bėgsiu po tris kilometrus nepaisant oro sąlygų. Dabar bėgioju kartą į savaitę.
Norėdami iššūkių žmonės kartais nusprendžia vidury žiemos šokti į ledinį vandenį, nors niekada to nėra darę. Toks šokas organizmui nėra sveika. Reikia pratintis palaipsniui. Aš kas rytą maudausi po šaltu dušu jau pusantrų metų. Pradedu praustis po lediniu vandeniu, tada nusiprausiu šiltu, o galiausiai – vėl lediniu. Jei užbaigčiau šiltu vandeniu, neturėčiau energijos. Per visą šį laiką nebuvau susirgusi peršalimo ligomis. Gal tik kartą buvo sloga, bet po dušu lindau vis tiek.
Nepaisant to, kad ryte lyja, šalta, vėjuota, turiu keltis ir bėgti. Ilgainiui tai daryti pasidaro labai lengva. Penkių kilometrų bėgime vyrai užduso, o man viskas vis dar buvo gerai. Taip supratau, kad kasdienės treniruotės duoda rezultatą.
Tačiau kaip tada su mityba? Argi nėra taip, kad sportuojantis ir užsigrūdinęs – žmogus gali leisti sau valgyti viską?
Negali. Mes neįsivaizduojame, kiek reikėtų judėti, kad organizmas spėtų pašalinti visus toksinus, kurie į organizmą patenka su maistu. Turėtume labai daug prakaituoti. Šiais laikais parduotuvėje sunku rasti „tikro“ maisto. Gyvuliai auginami dabar ne taip, kaip juos augino mūsų proseneliai. Jiems leidžiami antibiotikai, vaistai, augimą skatinantys hormonai. Pavyzdžiui, karvės dabar auginamos pramoniniu būdu, net neišvedant pasiganyti į lauką. Jos maitinasi ne žole, o sausais pašarais, subproduktais.
Daugelis maisto produktų gaminami taip, kad būtų kuo pigesni. Žmonės mano, kad mažas netinkamo maisto kiekis nepakenks. Daugelis tvirtina atsirenkantys, ką valgo, tačiau dažnai apgaudinėja save. Kai pasakydavau, jog nevartoju pieno produktų, daugelis man tvirtindavo irgi atsisakę pieno. Tačiau pasikalbėjus paaiškėdavo, kad jie tebegeria kefyrą… Nenoriu būti kategoriška, sutinku, kad sveikam žmogui gal nieko baisaus valgyti viską. Tačiau teko bendrauti ir su tais, kurie žino, jog jų organizmui tam tikri produktai kenkia, bet tvirtina negalintys jų atsisakyti.
Kaip manai, kodėl žmonėms taip sunku keisti mitybos įpročius?
Žmonės mitybos dažnai nekeičia, nes tiesiog tingi mąstyti. Tikrai lengviau yra imti ir nusipirkti tai, ką prekybininkai bruka ir kas arčiausiai kasos padėta. Mes visi užimti, skubantys, nespėjantys ir valgis tampa tiesiog būtinybe numalšinti alkį. Kartu tai yra greitas malonumas: staigiai nuryju, pajaučiu sotumą, energijos pliūpsnį ir gerai.
Kokį poveikį tai turi mano organizmui, kaip aš jausiuosi dėl tokios mitybos po metų ar kitų? O kaip bus senatvėje? Ar netapsiu našta artimiesiems ir sveikatos priežiūros įstaigoms? Čia tik klausimai, į kuriuos sąžiningai atsakius, rečiau rinksimės greitą ir sotų, bet nesveiką maistą.
O kaip su tavo šeimos nariais? Jų neerzina nuolatiniai tavo raginimai valgyti sveikai?
Aš nenoriu, kad mano dukra augtų šeimoje, kur viskas draudžiama, ir paskui pasislėpusi valgyti „čipsus“. Retos nuodėmes suteikia gyvenimui skonio. McDonald’s kartą per keletą mėnesių, kolos stiklinė kine – tos mažos „razinos“ gyvenime, kurios tiesiog neišvengiamos, jei gyveni šiais laikais. Aš jai sakau, kad jei jau labai norisi, valgyti galima viską, tačiau ne kasdien. Svarbiausia nepataikauti savo emocijų provokacijoms.
Nors aš nevalgau gliuteno, mes kiekvieną savaitgalį ragaujame blynus! Tik tie blynai kepami iš kukurūzų ar ryžių miltų. Ir obuolių pyragas būna kitoks – vietoj įprastinių miltų dažniausiai naudoju avižinius, o vietoj cukraus – bananą ar klevų sirupą.
Sakoma, kad esame tai, ką valgome. Kaip pasikeitė tavo protas, kai ėmei maitintis kitaip?
Svarbus ne pats faktas: „Nevalgau to ar ano“. Svarbiausia, ar galiu išlikti pusiausvyroje.
Žinoma, aš irgi kartais krentu, tačiau parkritusi atsikeliu. Todėl nebijau keistis. Geriau jau susidurti su iššūkiais negu būti kaustomai sąstingio. Man svarbiausia augti.
Parengė Ginta Gaivenytė
Naujausi komentarai