„Visi mes turime vidinį cukraus monstrą. Maitinamas dirbtiniu saldumu, šis monstras stiprėja. Todėl jis nuolat bando tave paveikti. Tai jis įkalbinėja valgyti produktus, kurių sudėtyje yra pridėtinio perdirbto cukraus. Jei esi parduotuvėje ar restorane, cukraus monstras tave vers pirkti saldėsius. Tačiau tu gali jam tvirtai pasakyti: „Ne šį kartą“. Tada jis truputį sumažės. Kiek vėliau cukraus monstras išmėgins naują strategiją: „Ryte buvai tikras šaunuolis, už tai nusipelnei dovanos“. Bet tu nepasiduok ir vėl atsakyk: „Ne šį kartą“. Taip jis taps dar mažesnis. Tada tu nueisi į svečius ir tau pasiūlys saldėsių. Monstras vėl prabils: „Juk vaišina, atsisakyti nemandagu“. Tačiau dabar tu jau pastebi, kad jo balsas – ne toks stiprus kaip anksčiau. Kai atsisakysi ir šįkart, monstras dar labiau nusilps. Nesakau, kad jis pranyks per dieną. Tačiau galiausiai išauš diena, kai praeisite pro saldėsių vitrinas ir jų net nebenorėsite“, – tvirtina mitybos ekspertas Ericas Edmeadesas.
Rūpintis kitų žmonių sveikata Ericas Edmeadesas pradėjo tada, kai jį patį nuo daugybės negalavimų išgydė paprasta dieta. Kai jam buvo dvidešimt vieneri, vyrą nuolat vargindavo sinusų ir gerklės infekcijos, viršsvoris, inkštirai ir chroniškas nuovargis. Daktarai jam primygtinai siūlė tonzilių operaciją, kaip vienintelį galimą sveikatos problemų sprendimo būdą. Bet Ericas nusprendė prieš tai pabandyti pakeisti savo mitybą ir pažiūrėti, kokius rezultatus tai duos.
Kokia buvo jo dieta? Jis nusprendė mėnesį nevalgyti saldintų produktų. Daugiausiai maitinosi natūraliu maistu, tokiu, kokį vartojo ir mūsų protėviai. Po mėnesio negalavimai pradingo. Operacija buvo atšaukta. Tada Ericas nusprendė visiškai atsisakyti cukraus. Trisdešimties dienų eksperimentas dabar virto „WildFit Quest“ programa – sveikatinimo metodu, kuris grįstas žmogaus elgesio psichologija ir evoliucijos mokslu.
Tyrinėjimai nuvedė jį į Hadza gentį Tanzanijoje. Tai – iki šiol pasaulyje dar išlikusi medžiotojų-rinkėjų bendruomenė. Ericas stebėjo vietinių gyventojų valgymo įpročius. Visiems gentainiams buvo būdingas sveikas kūno sudėjimas ir aktyvumas.
Mūsų kasdieniame racione – daug dirbtinai sukurtų medžiagų. Cukrus – viena iš jų. Jo mūsų kūnui visai nereikia. Hadza genties nariai negalėtų kasdien nueiti keliasdešimt mylių, jei kiekvieną dieną gertų kolą ar valgytų greitą maistą. Šie žmonės maitinasi paprastai ir toks maistas teikia jų kūnui energijos.
Kodėl cukraus troškimas toks stiprus? Taip yra todėl, kad natūralus cukrus gamtoje – retenybė. Protėviai saldėsių neragaudavo kasdien. Dauguma vaisių sunoksta rudenį – juos valgant, galima kauptis riebalų sluoksnį žiemai. Mūsų protėviai žiemai ruošėsi panašiai, kaip voverės ir burundukai, kurie šalant orui priauga svorio ir visur ima slėpti riešutus. Kai prisivalgome cukraus, kasa gamina daug insulino ir nustoja gaminti gliukagoną – baltyminį hormoną, reguliuojantį angliavandenių apykaitą organizme. Kūnui tai yra signalas, kad ateina žiemos badmetis.
Kai suvalgome dirbtinio cukraus turinčio maisto, smegenyse išsiskiria dopaminas, vadinamas laimės hormonu. Taip pat – insulinas, dėl kurio cukrus greitai virsta energija ir jaučiame staigų jėgų antplūdį. Tačiau kai poveikis praeina, energijos lieka dar mažiau. Taip papuolame į užburtą ratą – vėl trokštame suvalgyti ko nors saldaus. Kuo daugiau cukraus suvartojame, tuo daugiau jo norime.
Negalėjimas gyventi be saldėsių panašus į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų. Cukrus provokuoja tą patį dopamino sukeliamą malonumą, kaip ir kokainas. Maisto industrija tuo naudojasi. Todėl cukrų mes vartojame ir „paslėptą“ kasdieniuose maisto produktuose. Mūsų priklausomybė padeda prekybininkams parduoti savo prekes.
Keista, kad septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje širdies ligomis susirūpinę amerikiečiai ėmė rūpintis riebalų kiekiu maiste. E. Edmeadesas įtaria, kad tokiam mokslininkų požiūriui įtaką galėjo padaryti cukraus pramonė. Žinoma, nenaudingų riebalų tikrai yra. Tačiau išsigandę riebalų žalos, žmonės nustojo vartoti ir organizmui būtinus sveikuosius riebalus. Ir toliau vartojo cukrų milžiniškais kiekiais.
Edmeadesas įsitikinęs, kad daugelį produktų vartojame tik todėl, kad jie paskaninti cukrumi. Becukris šokoladas mums nebūtų skanus. Nėra ir mėgstančiųjų alkoholio skonį. Ar pirmą kartą ragaudami alaus mėgavotės jo skoniu? Ne! Nes jo skonis kaip vandens, skalavusio purvinas kojines! Kitą kartą, kai norėsite taurės vyno, įsivaizduokite kibirą, pilną pūvančių priplėkusių vynuogių, nes juk tą ir geriate. Mes, žmonės, esame kūrybingi – paskaninę cukrumi galime vartoti ir tai, kas iš tikrųjų mums net nepatinka.
Kanados senatas Eriką Edmeadesą apdovanojo medaliu, skiriamu tiems, kurie „dosnumu, atsidavimu, savanoriška veikla ir sunkiu darbu daro savo gimtuosius miestus, bendruomenes, regionus, provincijas ir apskritis geresne vieta gyventi“.
Priklausomybę stiprina ir mūsų emocinis alkis. Paveikti maisto reklamų, ėmėme laikyti valgį visų savo problemų sprendimu. Ką daryti, jei tau pasitaikė siaubinga diena? Valgyti! Kaip pasidžiaugti fantastiškai sėkminga diena, kaip save apdovanoti? Valgyti! Taip atsiduriame maisto kalėjime. Taip maistas ima valdyti mūsų emocinę ir fizinę sveikatą.
Beveik visi su mitybos įpročiais susiję elgesio modeliai ir įsitikinimai susiformavo mumyse iki septynerių metų. Supratę jausmus, kuriuos išgyvenome dar būdami vaikai, mes galime kurti naują santykį ir su emocijomis, ir su valgiu. Pokytis neištiks staiga, bet pasistengti verta.
Eriko Edmeadeso programos pagrindu parengtoje knygoje „Living WildFit Cookbook“ pateikiami paprastai paruošiamų įvairiausių patiekalų be cukraus, be pieno, be glitimo ir be sojos receptai. Ši knyga išleista siekiant gerinti žmonių sveikatą, o ypač – jaunimo, kuris neįtikėtinai mažai žino apie tai, iš kur atsiranda maistas ir kaip tinkamai rūpintis savo kūnu. Dešinėje – 97 kg svėręs paauglys Peytonas, kuris po „WildFit Quest“ sveikatinimo programos neteko 17 kg ir tai dar ne pabaiga! Svarbiausia, jog jis sutvirtėjo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, atgavo pasitikėjimą savimi.
Pagalvokite, kokios reakcijos jus skatina valgyti. Kokie žmonės, kokios aplinkybės? Galbūt gėdos ar kaltės jausmai, kuriuos tučtuojau norisi nuslopinti? Kai apima stiprūs jausmai, surašykite juos ant popieriaus lapo – tai labai padeda. Neskirstykite emocijų į blogas ir geras. Verčiau užduokite sau klausimą: „Kodėl dabar jaučiu šiuos jausmus?“
Pasak E. Edmeadeso, skurdi mityba daro įtaką ir mūsų psichologinei būsenai. Imame mąstyti pesimistiškai. Kai organizmui trūksta gyvybiškai svarbių medžiagų, kūnas siunčia žinutę apie alkį ir dėl jo gresiantį pavojų. Tada visas mąstymas persijungia į išgyvenimo režimą. Pesimistinis mąstymas nėra blogybė savaime – jis padeda mums peržvelgti ir išanalizuoti patirtą pavojų, o tai reikalinga tam, kad pasiruoštume išgyventi ateityje. Įdomu, jog ėmęs geriau maitintis, žmogus ima kurti šviesesnes mintis.
Geroji žinia yra ta, kad kūnas „supranta“ skirtumą tarp troškimo valgyti saldų šlamštą ir poreikio gauti sveikųjų cukrų. Pasak Erico, bėda ta, kad dėl mūsų vartojamo pridėtinio cukraus kiekio ši geba atpažinti poreikį yra sutrikusi. Ar žinote, kad brokolis iš tiesų yra saldus? Dauguma iš mūsų to net nenutuokia, nes skonio receptoriai nebegali tinkamai atpažinti skonio.
Norėdami prisijungti, prie WildFit internetinio kurso, anglų kalba, spauskite čia.
Naujausi komentarai