KAS UŽAUGINA VAIKUS GENIJUS?

Penkių genialių vaikų mama – taip įprastai pristatoma Foreli Blinstrubaitė-Kramarik. Visi labiausiai iš jos nori išgirsti paslaptį, kaip vaiką paversti genijumi. Tačiau Foreli kaip tik pabrėžia, kad vaikų nereikia skubinti. „Jeigu mes iškalbame apie vaiką per daug, kai kurie dalykai gali ir neįvykti“, – ji įspėja kitus tėvus. 

Koks buvo Lietuvoje augusios Foreli gyvenimas? Jos tėvas – žinomas režisierius, poetas ir dramaturgas Vladislovas Blinstrubas. Būtent iš tėčio ji išmoko žmones motyvuoti ir sutaikyti. Tėtis mylėjo vaikus ir mokėjo juos ugdyti kūrybiškai.

Foreli su tėvais ir seserimi Grigiškėse ir jos tėvas Vladislovas Blinstrubas

Foreli darželyje ir mokykloje

Kai Foreli buvo trylika, ją gatvėje partrenkė sunkvežimis. Po nelaimės ištikusį paralyžių ji įveikė greitai – per dvejus metus. Dabar Foreli šį įvykį vadina sėkme – prikaustyta prie lovos, ji mokėsi savarankiškai. „Tas gyvenimo stabdis ir skausmas, kuris mane netikėtai užklupo, paskatino mane kelti klausimą, kas yra gyvenimo prasmė“, – taip ji elektroniniame laiške atsakė į Lila.lt užduotą klausimą. Namuose Foreli išmoko dvi kalbas, išstudijavo psichologiją ir pedagogiką. Vėliau, septyniolikos metų, ji gavo pažymėjimą, kad gali mokyti vaikus, ir ėmė darbuotis savo tėvo įkurtoje pusiau privačioje mokykloje.

Čia reikėtų prisiminti, jog visa tai vyko sovietmečiu. Tada lengviau suprasti Foreli tėvo norą, kad dukra išvyktų už Atlanto. Nors saugumas jai išvis buvo uždraudęs išvykti į užsienį, per pažintis devyniolikmetė gavo leidimą ir išvyko į Ameriką. Ne dėl pinigų – jai rūpėjo laisvė. Ji ieškojo erdvės, kur galima tobulėti.

Kadrai iš Foreli vaikystės

Amerikoje ji sutiko ir mylimąjį Marką – slovakų, vengrų, lietuvių, žydų, jugoslavų ir net azijiečių kraujo turintį amerikietį. Jie abu svajojo apie gausią šeimą.

Dabar Foreli  juokauja – jei nėštumai nebūtų buvę tokie sunkūs ir ji kasdien nebūtų blogavusi, turbūt dabar turėtų trisdešimt vaikų. Net jei trūkdavo pinigų, tėvai svajodavo turėti dar daugiau atžalų. Visus penkis ji pagimdė viena pati – namuose vandenyje.

Šeima gyveno ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse. Vis dėlto daugiausia laisvės jie rado Amerikoje. Foreli jaučia, kad Amerikoje vertinamas talentas ir galima kurti tai, ką nori. Aišku, kad nepasimestum, būtina turėti vertybinį pagrindą.

Kodėl pavojinga išaukštinti pastebėtą talentą?

Antrasis sūnus Jean Lu taip pat turėjo daug talentų. „Jis buvo veržlus, energingas, atletiškas, praktiškas ir logiškas vaikas. Norėjo pasaulį suvokti per prasmingą judėjmą, kulinariją, keliones, šokius sportą“, – mama tvirtina, kad jo charakteris buvo visai kitoks negu pirmojo. Tėvų pamokytas, aštuonerių jis gamino visus stebinančius gurmaniškus patiekalus.

„Genijais visada tampama, jie negimsta, – tuo Foreli yra visiškai tikra. – Net jeigu genijui klestėti visos aplinkybės yra pačios nuostabiausios, turi būti dar ir dvasinis palaiminimas“. Ji įsitikinusi, kad absoliučiai visi vaikai turi talentą. Tačiau dažna šeima juos užgniaužia. Kitas kraštutinumas – pastebėtas talentas yra per daug išaukštinamas. Tai itin  pavojinga, jei vaiko dvasinės vertybės su talentu „nespėja“.

Akiane paveikslai

Dukros kartais klausydavosi net aštuonias valandas

Jei vienintelė jos dukra Akiane nebūtų norėjusi pasauliui parodyti savo kūrinių, mama būtų tylėjusi. Trečioji jos atžala Akiane buvo „normalus“ vaikas. Jos talentai ėmė skleistis ją mokant namuose. Mergaitė norėjo tobulintis dailėje.

„Aš suteikiau jai sąlygas, – taip kukliai Foreli įvardija savo nuopelnus. – Po kiek laiko į jos gyvenimą atėjo dvasiniai dalykai. Ji pradėjo matyti vizijas. Ir tai labai subtilus dalykas, nes aš praleisdavu su ja labai daug laiko. Kartais net po aštuonias valandas jos klausydavausi. Dėl to ji pasitikėjo manimi ir galėjo daugiau savo energijos suteikti dailei“. Mama šį tarpsnį vadina švelniu judėjimu tarp dvasinio gyvenimo ir dailės. Ir vienoje, ir kitoje sferoje Akiane tobulėjo. Vėliau visa šeima pamatė, kad Akiane kuria šedevrus ir palaikė jos žydėjimą. 

Akiane tapytas paveikslas, kai jai buvo 16 metų

Fiksuoti sūnaus įžvalgas buvo  svarbiau už viską

Neskubėjimas, išklausymas ir labai didelės laisvės suteikimas – tai pagrindiniai principai, kuriais remdamasi Foreli auklėjo savo vaikus. Vaikais ji pasitikėjo ir tas pasitikėjimas grįžo atgal – jie irgi ja pasitikėjo kaip mama. Tai nereiškia, kad ji sukūrė vaikams šiltnamio sąlygas. Net atvirkščiai.

„Reikia suteikti vaikams kuo daugiau įdomesnių aplinkybių, kurios ne visada labai lengvos, o kartais netgi sudėtingos. Tai ir buvo ta programa – sudaryti aplinkybes ne kaip dėžutę, o labiau kaip lipnų molį ar vandenį“, – ji tvirtina, kad tuomet pasireiškia vaiko veržlumas, drąsa, imlumas, protas.

Foreli pasakoja, kad pagimdyti ketvirtąjį vaiką ją paskatino mistinis girdėjimas. „Tai buvo vienintelis vaikas, dėl kurio sulaukiau dvasinio balso, kad turiu pagimdyti. Man buvo parodyta jo ateitis“. Iki dvylikos metų Ilia neskaitė ir nerašė. Vėliau jis pats ėmė skaityti ir dabar skaito po knygą per dieną. Ir ne tik skaito…

Ilios genialumas – akivaizdus. Nuo šešerių metų kūrė pačias stebuklingiausias filosofines mintis, kurias užrašinėjo jo mama. Šešiolikos metų jis baigė filosofinį traktatą iš keturiasdešimties knygų. 

„Manau, kad jis savo jau padarė, – tvirtina Foreli ir prideda, kad Ilia yra labai paprastas ir nenori būti žinomas. – Čia tokia mįslė – būti paprastam, normaliam . Niekas nebūtų žinojęs tų minčių, jeigu aš nebūčiau išklausiusi. Mūsų pasitikėjimas vienas kitu ir pamatymas, kas yra viduje, pasireiškė tuose traktatuose. Tai yra unikalus darbas. Aš esu labai dėkinga jam, kad galėjo pasidalinti savo mintimis.

Kartais mama norėdavo, kad kas nors ateitų į jų namus ir pamatytų, kas vyksta. Todėl ji ėmė fiksuoti sūnaus tobulėjimą rašydama dienoraštį. „Kartais vykdavo stebuklai, o kartais – visiškai paprasti dalykai. O aš užrašiau kiekvieną elementą, vedžiau dienoraštį. Tas dienoraštis padės skaitytojui sužinoti, koks buvo jo gyvenimas“, – mama pasakoja į šią užduotį žiūrėjusi taip rimtai, kad dėl Ilios įžvalgų mesdavo visus kitus darbus.