Šiandieną susipažinsime su keliautoju, atradusiu nepaprastai plačias erdves. Tai Robertas Šukšta, skersai ir išilgai išmaišęs net ir pačius aukščiausius kalnus bei nuošaliausias pasaulio vietas. Vietas, kuriose gimsta įkvėpimas ir visiškai kitokia, žymiai platesnė ir lengvesnė mūsų kasdienio gyvenimo samprata. Būtent šie nepaprasti keliautojo potyriai gali tapti įkvėpimu kiekvienam. Toji įkvėpimo jėga toli gražu nėra kokiomis magiškomis sampratomis apipinta, kaip daug kas galėtų pagalvoti. Viskas iš tiesų yra labai paprasta, dažnai tiesiog per daug paprasta. Toje jėgoje slypi unikalus žavesys, kurį iš esmės turime kiekvienas ir kurį, deja, ne visiems mums pavyksta atskleisti, ne visada pavyksta, norisi padaryti tai pilniau ir tvirčiau. Todėl dažnai jo ilgimės ir norime į tą jėgą pasistiebti, ją pasiekti. Būtent šis pokalbis bus vienu iš tų laiptelių į nepaprastą gyvenimo žavesį, jo gyvybę ir jėgą. Pradėkime mūsų nepaprastą kelionę.
Tikrosios kelionės vyksta ne tik keliaujant po pasaulį, bet pirmiausia savo paties viduje. Ten ir jų pradžia.
„Vaikystėje dažnai žiūrėdavau į žvaigždes ir galvojau – aš iš ten atėjau. Ten, toli toli, yra mano tikrieji namai. Žinoma, gal visa tai išsigalvojau, kadangi dažnai žiūrėdavau filmuką „žvaigždžių berniukas“. Tačiau begalinio dangaus horizontai bei žibančių žvaigždžių tolybės visados nepaaiškinamai traukė mane domėtis, tyrinėti.“
Taip ir bėgo gyvenimas – gyvenau kaip gyvena įprastas visuomenėje žmogus, dirbau po keliolika valandų per dieną, siekiau geros padėties visuomenėje ir gerų pinigų. Kol vieną dieną nebeiškenčiau ir mečiau viską supratęs, kad iš tiesų taip ir negyvenu. Metai bėga veltui, o aš dar net nepatyriau to pilnakraujo gyvenimo, kuris tiesiog kvapą užgniaužtų kaip vaikystės žvaigždėtas dangus.
Pasaulis toks didelis, o mes tokie mažiukai.
Mane žavi plaukimas į nežinią, vidinė galia, kuri stumia pirmyn. Kristupas Kolumbas keliavo į nežinią rizikuodamas savo gyvybe, tačiau tos galingos jėgos stumiamas jis atrado naujus žemynus.
– Kaip manai, kokios turėtų būti kelionės, kad jos taptų ne vien paprasta laisvalaikio praleidimo forma bet ir pakeistų žmogų?
Kuomet man teko lankytis Bolivijos kalnuose ir bendrauti su vietinėmis indėnų gentimis, įsitikinau, jog užsienio kalbų žinios keliaujant nėra būtinos. Visi geriausi bendravimo potyriai gali aplankyti net nenaudojant mums įprastos žodinės kalbos. Tai vadinama vidine bendravimo kultūra, iš jos galima pasisemti be galo daug.
Ko gero įsimintiniausia kelionės akimirka, kuomet užlipome į kalnus, kuriuose buvo indėnų gyvenvietė. Teko bendrauti su vienu genties indėnu, ženklais klausiam vienas kito vardo. „Aš Robertas – sakau jam“. Jis man tik nusišypso, parodo pirštu į Mėnulį ir kažką pasako savo kalba, iš ko aš galiu spręsti, kad jo vardas Mėnulis.
Ir vėl galime matyti kaip viskas pasaulyje yra paprasta – ten visai kitoks gyvenimas. Mes sureikšminame daugelį dalykų, o ten viskas paprasčiau, galvoji tik kaip pasigaminti maistą. Indėnas buvo be batų, o aš sureikšminu kuo aviu.
Mane įkvepia keliauti ir sutikti naujus žmones. Visi žmonės vienodi, tik kita kultūra. Kuomet keliauji kaip paprastas keliautojas, o ne darbuotojas, tave visiškai kitaip pasitinka – jautiesi žymiai maloniau. Anksčiau dažnai teko keliauti į stažuotes darbo reikalais, o dabar keliauju visai kitaip ir matau akivaizdų skirtumą tarp to, kaip vietiniai tave pasitinka.
Vienas iš įsimintiniausių pasaulio kampelių, kuriame teko būti – tai Himalajai. Himalajuose pasijunti mažiukas – užverti galvą būdamas 5,5 km aukštyje ir matai viršuje dar tiek pat kalnų. Užkalbinau bendrakeleivį ispaną vardu Tristanas, sakau, pažiūrėk, kokie mes esame mažiukai, o kalnai kokie dideli. Ir iš tiesų tokiomis akimirkomis supranti, kad mes susikuriame visas problemas, kokios mažos ir nereikšmingos jos yra.
Kita ypatinga, tiesiog magiška vieta – Islandija. Tai tikras gamtos stebuklas, nepaprastas perlas, paslaptingomis pasakomis prisodrinta elfų kultūra. Keletą metų gyvenau Rejkjavike dažnai apkeliaudamas visą šalį. Išnaršiau atokiausius šios nuostabios didelės salos kampelius mėgaudamasis nežemiško grožio gamta. Čia norisi vėl ir vėl sugrįžti. Nusprendžiau užsiimti kelionių organizavimu po Islandiją ir Himalajus.
– Papasakok, koks buvo pirmasis tavo šuolis į naują, keliautojo gyvenimą?
Iš pradžių bijojau keliauti vienas. Anksčiau dažnai keliaudavau darbo reikalais, būdamas įprastoje savo komforto zonoje. Tad pradžioje mane dar laikė vietoje tam tikras saugumo poreikis, prie kurio buvau įpratęs. Tačiau stiprus vidinės laisvės troškimas suteikė jėgų judėti į priekį. Todėl net nesusimąstydamas žengiau žingsnį pirmyn ir visos įdomybės tik prasidėjo. Pirmoji mano kelionė buvo į Sardiniją su dviračiu ir keliavau ten neturėdamas jokio plano.
Visada mėgdavau viską uoliai planuoti, tačiau supratau, jog norint patirti išties nepaprastas keliones, toks dėsnis kaip planavimas negalioja. Be abejo, turi žinoti kur keliausi, turėti tam tikrą planą. Tačiau jis neturi užgožti sprendimų spontaniškumo. Toks netikėtas gyvenime posūkis gavosi savaime – tiesiog atsibodo gyventi tvarkingai į stalčiukus sudėliotą gyvenimą, sugrioviau tai žinodamas, kokie horizontai man atsivers. Ir tie horizontai atsivėrė man nustebindami dar labiau negu kad būčiau galėjęs pagalvoti.
– Tačiau kas iš tiesų paskatino tave viską keisti? Ar koks nors gyvenimo lūžis, ar tiesiog pats sukaupei valią ir įgyvendinai tai, ką norėjai?
Žinoma, kad ne. Paprastai pokyčiai iš karto nevyksta – viskas bręsta po truputį. Ir tik atėjus lemiamai akimirkai jie ima veikti visa jėga. Taip įvyko ir man – tuo metu prasidėjo ekonominė krizė, ėmė byrėti iki tol buvęs gyvenimas. Supratau, kad stačiau jį ne taip, kaip trokštu. Visą laiką daug dirbau, siekiau karjeros, bet supratau, kad viskas ne tai. Sustojau, pastebėjau dangų ir prisiminiau, kaip seniai begyvenau.
– Papasakok, koks buvo tas ankstesnysis gyvenimas?
21 metus išdirbau vadovybės apsaugos departamente. Dirbdavau daug, po kelioliką valandų per dieną, stengiausi daug pasiekti karjeroje ir gerai aprūpinti šeimą. Viena vertus, tai buvo naudinga – juk kiekvienas turi užsidirbti ir pasirūpinti būtiniausiais dalykais. Kita vertus, toks gyvenimas pradėjo nebetekti prasmės, norėjosi pasiekti kažką daugiau.
Visada būdavau labai logiškas ir pragmatiškas, netikėjau mokslo neįrodytais dalykais ir visur ieškojau praktinės naudos. Be abejo, viduje kirbėjo tam tikras nepasitenkinimas gyvenimu, kuris tik dar labiau paskatino viską keisti, judėti pirmyn.
– Esi keliautojas, apkeliavęs daug šalių. Daug metų praleidai gyvendamas Islandijoje. Tai kur vis dėlto yra tikrieji tavo namai ir koks tavo santykis su Tėvyne?
Tikrieji namai – tiktai Lietuva. Atskiriu politiką nuo Lietuvos. Mūsų gimtinė yra nepaprastai graži – čia visuomet gera sugrįžti. Todėl ir noriu gyventi tik Lietuvoje – visur gerai, bet namuose geriausia. Kelionės padeda geriau pažinti pasaulį, praplečia suvokimą, tačiau niekur nebus taip gerai kaip ten, kur užaugai. Ir kuo daugiau keliauji, tuo labiau pasiilgsi namų – šį jausmą visi puikiai pažįsta, ypač gerai tai patiria užkietėję keliautojai, kurie daug mėnesių nemato gimtinės.
Kalbant apie Islandiją, tai nėra mano antrieji namai, galėjo būti bet kuri kita šalis, kurioje būčiau pasirinkęs gyventi, tik darbo pasiūlymą čia gerą radau, todėl ir nukeliavau.
Ypatingai žaviuosi menininkais ir visais kultūros žmonėmis. Jie – tarsi į Žemę atsiųsta Dievo angelų kariauna. Jie yra kovotojai, stovintys kaip atsvara komerciniam pasauliui, savo pavyzdžiu parodantys, kad ne viskas šiame pasaulyje matuojama materialiomis vertybėmis, jog gyvenimas iš tiesų nėra toks kaip mes dažnai galvojame, kad jame yra kai kas daugiau, kai kas magiško, nepaprasto.
Kiekvienas turime dieviškumo dalelę savyje, nuo čia ir atspirties taškas.
Ir dar svarbu pasakyti, kad nėra tokio dalyko kaip klaidos ar neteisingas gyvenimo kelias. Kiekvienas kelias yra teisingas, jeigu jame tavo širdis. Ir įvairių nukrypimų neišvengsime – kiekviena patirtis užgrūdina. To niekada nesuvoksi vien iš straipsnių ar kitų žmonių patirčių. Svarbu paragauti, patirti viską pačiam. Kiekvienam sava patirtis – turi praleist per savo filtrą. Alisa stebuklų šalyje klausia katino kuriuo keliu jai eiti, katinas klausia kuriuo nori. Sako – nežinau. Tai nesvarbu tada, kokiu keliu eisi. Tad visi keliai geri, eini vienu kuriuo ir negalvoji apie kitus.
Tad eik ir gyvenk savo gyvenimą. Daryk tai, ką trokšti daryti. Tu esi iš tiesų vienintelis, esi toks, kokių nebūna. Tavęs antro nėra. Mes esame skirtingi kaip medžių lapai rudenį – kuomet matai visumą, tada graži ir kiekviena jos dalis. Netobulume – pats grožis. Kiekvienas yra unikalus, todėl pilnai gyvenk savo unikalų gyvenimą – tik šitaip labiausiai perteiksi unikalumo grožį ir įkvėpsi kitus.
Robertas Šukšta – keliautojas, kitų kultūrų tyrinėtojas. Jis gali būtų puikiu Jūsų asmeniniu gidu Islandijoje ar Himalajuose.
Autorius Dominykas Raudonius
Nuotraukos iš asmeninio Roberto albumo.
Naujausi komentarai