Kodėl Tara pasirinko ateiti kaip moteris?

Atjautos įsikūnijimas bodhisatva Avalokitešvara buvo labai užsiėmęs. Jo darbas buvo padėti visoms gyvoms būtybėms ir kartą pajuto, jog jam reikia pagalbos šiai milžiniškai užduočiai atlikti. Jam taip rūpėjo palengvinti būtybių kančią, kad jis pats ėmė verkti: „Man reikia pagalbos“. Viena jo ašara nukrito ant žemės ir atsirado ežeras. Jame išaugo lotosas, o kai jis išsiskleidė, pasirodė Tara. Ji tarė: „Aš čia tam, kad Tau padėčiau“.

Atjautos ir meilės vardai gali būti skirtingi

Kas yra Tara? Ji dar vadinama visų budų Motina. Išmintis, gausa ir ilgas gyvenimas – tai jos dovanos. Ji pilna atjautos ir greitai atskuba mums į pagalbą. Jos siekis – visas gyvas būtybes išgelbėti iš kančios rato.

Atjaučiančios moters atvaizdus mes randame visoje Azijoje, nors į ją kreiptasi skirtingais vardais. Kinijoje ji vadinama Kuan Yin. Japonijoje – Kannon. Įdomu, kad ir dauguma tibetiečių vadina ją kitu vardu – Drolma. Tara yra sanskrito kalbos žodis, reiškiantis „tą, kuri išlaisvina“.  Galbūt Vakaruose mes ją vadiname Mergele Marija? Atjauta ir meilė apsireiškia tam tikrai kultūrai suprantamu būdu. Tačiau akivaizdu – be šių savybių joks dvasinis tobulėjimas neįmanomas.

Kuan Yin ir Kannon

Pasakojama, kad ji buvo tokia pati žmogiška būtybė kaip ir mes. Kaip ir Buda Šakjamunis, ji ėjo dvasiniu keliu ir susidūrė su kliūtimis.  Atskleidusi savo tikrąją prigimtį, ji pažadėjo padėti visoms gyvoms būtybėms. Kaip ir visos bodhisatvos, ji galėjo pasirinkti kitą savo atgimimo formą. Tų laikų visuomenėje moterimi būti buvo sunkiau negu vyru. Juk tais laikais buvo tikima, kad moteris nušvisti negali, ji tegalėjo tik melstis, kad kitame gyvenime galėtų atgimti vyro kūne… Tačiau nušvitusios ir atjaučiančios būtybės nevengia sunkių užduočių. Turėdama laisvą pasirinkimą, ji atgimė moterišku pavidalu.

Kodėl Tara pasirinko ateiti kaip moteris? Gali būti, jog moters kūną ji pasirinko todėl, kad daugelyje kultūrų buvo gajus įsitikinimas, kad moteris negali prabusti.

Žalioji Tara vaizduojama sėdinti lotoso soste. Jos dešinė koja atkišta, o pėda padėta ant mažo lotoso. Ji liekna ir grakšti. Pasipuošusi penkialape karūna, kuri simbolizuoja penkias budhas. Penkialapė jos karūna – penkių budų simbolis. Jos plaukai vešlūs ir garbanoti. Dešinės rankos pirštai sudėti į dosnumą simbolizuojančią mudrą, o kairėje ji laiko lotosą. Ji saugo nuo nepalankių aplinkybių ir padeda susidoroti su aštuoniomis baimėmis.

Mažiau žinoma yra Raudonoji Tara, kuri moko atskirti sąmonę nuo kūrinijos ir geismus paversti atjauta. Taip pat – Mėlynoji Tara (Ekajati), kuri išreiškia aktyvią energiją, kuri mums gali atrodyti netgi arši – ji padeda nugalėti kliūtis Dharmos kelyje ir lydi į prabudimą.

Tara taip pat yra ir miškus globojanti dievybė, pasirodanti Khadiravani forma. Ji siejama su augalų, gėlių, medžių gyvybe ir vėju. Dėl šio ryšio su gamta ir augalais, Tara vadinama ir gydančia dievybe (Ypač – Baltoji Tara). Taip pat siejama su vaisingumu. Jos buveinėje – Potalos kalne – čiulba įvairiausi paukščiai, šniokščia kriokliai, daugybė gėlių rūšių visur auga. O kodėl ji siejama su vėju? Todėl, kad taip greitai kaip vėjas atskuba į pagalbą jos besišaukiantiesiems.

Šiuolaikinis Taros vaizdavimas gerokai skiriasi nuo senovės tradicijų.

Tara moko, kaip gydytis patiems

Sakoma, kad Taros praktiką gali atlikti kiekvienas žmogus ir tokia praktika sukuria didžiulius nuopelnus. Per Tarą mes galime susijungti su visada esančia ir švytinčia būtimi. Jos vardas mus gali įkvėpti, atverti širdis ir apsaugoti nuo negandų. Populiariausios Taros praktikos yra susietos su vizualizacija. Tačiau įsivaizduoti Tarą reikėtų ne kaip paveikslą ar viziją, bet kaip gyvą, nušvitusią būtybę, kuri ateina mums padėti.

Tara mus ne tik gydo, tačiau ir moko, kaip gydytis patiems. Mūsų sveikata priklauso nuo kūno ir proto darnos. Tradicinėje Rytų medicinoje teigiama, kad kūną sudaro penki elementai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir erdvė. Jei kurių elementų per daug ar per mažai, kenčia ne tik mūsų sveikata, bet ir proto būsena.

Žemės elementas siejamas su kaulais ir mėsa. Jei trūksta žemės elemento, žmogus nesijaučia tvirtai stovintis ant žemės. Vanduo siejamas su kūno skysčiais ir, jei šio elemento trūksta, žmogus gali būti labai jautrus ir emociškai pažeidžiamas. Ugnis valdo virškinimą, kartu tai – valios galia, kuri skatina įgyvendinti tikslus. Tačiau jei ugnies per daug, tada žmogus elgiasi karštligiškai. Oro elementas siejamas su nervų sistemos veikla ir energijos judėjimu – jis po kūną varinėja kraują, deguonį. Kai oro yra tiek, kiek reikia, tada protas yra smalsus ir lankstus, pajėgus kurti naujas idėjas. Tačiau per daug oro sukelia nervingumą.

Erdvės kūne reikia todėl, kad kitaip elementai trukdytų veikti vienas kitam. Lygiai tas pats vyksta ir prote – tik erdvės ir ramybės pajauta įgalina mus likti pusiausvyroje. Kitaip esame susigniaužę ir įsitempę.

Tibeto budizme dievybės neatsitiktinai vaizduojamos tokios spalvotos. Kiekviena spalva yra siejama su tam tikra proto būsena. Taros praktikos metu atgaivinamas ryšys su visais elementais. Auksinė šviesa reprezentuoja žemės elementą. Balzgana šviesa – tai vanduo. Ugnis yra raudonai oranžinė – lyg šviestų kaitinamas metalas. Oras vaizduojamas žalias kaip smaragdas, o erdvę atspindi safyro mėlynumas. Visas šias spalvas siūloma vizualizuoti ateinant iš Taros. Tada mūsų kūnai prisipildo ir yra atgaivinami visų elementų.

Kokios yra tos aštuonios baimės, iš kurių išvaduoja Tara?

Tai – išdidumo liūtas. Džiunglių karalius į visus žvelgia iš aukšto ir nė vieno neklauso. Tačiau toks išdidumas mus atskiria nuo kitų ir taip atsiduriame neišmanymo valdose.

Tai – neišmanymo dramblys. Ne įprastas, išmintingas dramblys, bet tas, kuris kaip išprotėjęs lekia ir visus traiško savo kelyje. Būtent taip elgiamės paveikti neišmanymo.

Tai – pykčio ugnis, kurią kursto neteisingo elgesio vėjas.

Tai – pavydo gyvatė. Kaip ir visi ropliai, pavydas slepiasi neišmanymo šešėliuose. Kai mums atrodo, jog kitiems sekasi geriau negu mums, gyvatė išlenda ir apnuodija pirmiausia mus pačius. Ir mes patys tampame šliužais, platinančiais nuodus.

Tai – neteisingo požiūrio vagis. Ką vagis daro? Jis vagia tai, kas mums vertinga. O šis proto vagis vagia iš mūsų galimybę tobulėti dvasiniame kelyje.

Tai – šykštumo pančiai. Šykštumas yra dosnumo priešingybė. Jis mus supančioja ir neleidžia pozityviai elgtis.

Tai – prisirišimų vandenys. Mūsų prisirišimai yra kaip srauni upė. Ir ji mus visada laiko kančios srovėje, nešdama vis toliau ir toliau į gelmę nuo išsilaisvinimo krantų.

Tai – abejonių vaiduoklis. Vaidenasi paprastai nakčia. Lygiai taip pat neišmanymo tamsoje pasirodo abejonė. Ji gąsdina ir trikdo protą, užkirsdama kelią į laisvę.