Kristina Naruševičienė: Japonijoje niekas apie tai garsiai nekalba

Papasakokite, kaip nutiko, kad pradėjote domėtis japonų kultūra, o galiausiai išvykote į Japoniją?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mano svajonė buvo kada nors nuvykti į Tekančios Saulės šalį. Tuomet atrodė, kad tokios svajonės įgyvendinti neįmanoma, tad ją nustumdavau į šalį. Bet sulaukus 25-erių mano svajonė išsipildė.

Laimėjusi Japonijos vyriausybės stipendiją, išvykau į šią šalį studijuoti japonų kalbos ir kultūros. Kursas buvo skirtas diplomatams ir valstybės tarnautojams, o aš kaip tik dirbau valstybės tarnyboje. Lietuvoje jau buvau įgijusi magistro laipsnį, tad studijos Japonijoje buvo galimybė pagilinti tam tikras žinias ir perteikti sukauptą patirtį Lietuvoje.

Iš Europos buvome tik 4-iese, o iš Rytų Europos buvau vienintelė. Gyvenau Osakoje, bet du mėnesius praleidau Tokijuje ir keliavau po kitus miestus.

Lietuvoje dirbau su aplinkosaugos projektais, tad Japonijoje teko važinėti ir po ministerijas, ir po įvairias Japonijos kompanijas. Turėjau galimybę pamatyti japonų darbo kultūrą iš vidaus.

Ką begyvendama Japonijoje atradote apie japonus, jų kultūrą?

Rengdama prezentacijas apie Lietuvą susipažinau su daug žmonių. Kadangi tuo metu buvau jauna ilgaplaukė blondinė, japonai mane tiesiog graibstė ir kvietėsi į namus, veždavosi į keliones.

Būdavo, kad tik ateina vakaras ir prie mano bendrabučio privažiuoja studentus užsieniečius kuruojančios šeimos mašina, sodinasi mane ir vežasi į turtingus namus, kuriuose ceremonijų kambaryje man suplakama arbata arba esu vaišinama japoniška vakariene. Visi grupiokai man pavydėjo.

Vėlai vakare grįždavau namo, ruošdavau japonų kalbos namų darbus, kitą rytą skubėdavau į mokslus, o vakare vėl kur nors vykdavau. Rutina būdavo tokia. Jaučiausi besipažindinanti su tikruoju japonišku gyvenimu iš pirmų lūpų. Susikalbėti iš pradžių būdavo labai sunku, tai kalbėdavomės širdimi, akimis, gestais. Tarkime, esi svečiuose, virtuvėje, paimi prijuostę ir akimis klausi, ar gali prisidėti prie maisto gaminimo. Linkteli, parodo maisto produktą ir pasako, kaip jis vadinasi. Jei nesupranti, išsitraukia telefoną ir elektroniniame žodyne parodo, koks tai žodis. Vyko gyvas mokymasis per patirtį.

Kas Japonijoje sužavėjo?

Sužavėjo nuolankumas, gebėjimas klausytis, sužinoti, suprasti, mokytis. Sužavėjo imlumas gyvenimui, buvimas čia ir dabar. Dažnai susitikusi su žmonėmis Lietuvoje jaučiu, kad visi mes norime pasakyti, ką galvojame patys, bet mums neįdomu sulaukti grįžtamojo ryšio ir išgirsti kitą. Japonai geba būti čia ir dabar, na, bent vyresnioji karta – tie, kuriems yra virš 40-50 metų. Dabar suprantu, kad jie vadovaujasi ikigai principu, kai svarbi dabarties akimirka. Esu čia ir dabar, visas pasineriu į žmogų, su kuriuo bendrauju, į jo gyvenimą ir jaučiu iš jo grįžtamąjį ryšį ir sinergiją.

Paviešėjus japonų šeimos namuose, visada būdavo toks scenarijus – žmona paprašydavo vyro, kad pavėžėtų mane iki universiteto, o pati išeidavo iš savo namo į gatvės vidurį ir ilgai ilgai mojuodavo. Net kai užsukdavome už namo kampo, atsisukusi atgal vis dar matydavau ją mojuojančią. Japonės moterys tai daro ne dėl to, kad reikia. Tai nuoširdu, įaugę joms iki kaulų smegenų. Atrodo, lyg jauti tą motinišką nuolankumą, gilų priėmimą ir palaiminimą.

Bet to negaliu pasakyti apie jaunesnę kartą. Teko lankytis Osakos universitete, kur studijuoja daug užsieniečių, taip pat svečiuotis jaunose šeimose arba šeimose, kai pas tėvus į svečius ateina dukros su vaikais. Jaučiau, kad jaunesnė karta yra visiškai kitokia.

Kokia ji?

Atrodo, tėvai puoselėja gilias tradicijas, o vaikai to gėdijasi. Kiekviena karta lyg ir pranašesnė, bet, regis, egzistuoja kažkoks užprogramuotas konfliktas su tėvais – daugelis nori būti kitokie negu jie. Vaikai taip nebeišreiškia nuolankumo, bendraudami nebežiūri į akis. Vyresnė karta mezga akių kontaktą, o jaunesni jaučiasi neverti, kad užsienietis su jais bendrauja. Jie dažnai nemoka anglų kalbos ir dėl to jaučiasi nevisaverčiai. Iš tikrųjų tai gana uždara šalis. Su jaunesnės kartos atstovais nepavyksta taip komunikuoti. Tarkime, pasisiūlius prisidėti prie maisto gaminimo, jie atstumia delnu ir prašo pasėdėti, palaukti, kol pagamins patys. Ir nebeina į kontaktą.

Ne vienas japonas, sėdintis greta manęs, yra užmigęs ir užkritęs tai ant mano peties, tai ant kelių. Iš pradžių man tai kėlė nuostabą, krizendavau, kikendavau, bandydavau nustumti, o paskui tai tapo taip natūralu, kad pradėjau priimti tuos žmones su pagarba ir besąlygine meile. Pradėjau suprasti, kad greičiausiai tas japonas yra pavargęs. Juk dažnas keliasi 4 ar 5 ryto, neretai 2 ar 3 val. važiuoja iki savo darbo, visą dieną dirba, o tada tiek pat laiko keliauja namo. O darbe turi būti besąlygiškai nuolankus, dėvėti kaukę – Japonijoje negali su vadovu nei padiskutuoti, nei paieškoti bendrų sprendimų, nei jam paprieštarauti, o tik viskam pritarti, vykdyti ir padaryti viską kiek įmanoma greičiau, o geriausia – anksčiau nustatyto termino.

Tada, kai pamatai įmonę iš vidaus, supranti, kodėl visi ryte, vakare, per pietus vos tik radę laisvą minutę taikosi numigti. Jie tiesiog nebeištveria. Jie nebenori bendravimo, o tik pasinerti į miego pasaulį, kad pailsėtų ir turėtų jėgų kokybiškai ar nekokybiškai gyventi toliau.

Žinau, kad apie japonų miegojimo vietas papasakoti galėtumėte ir daugiau…

Kai gyvenau Tokijuje, lankėmės ministerijose, ambasadose ir panašiose įstaigose.

Įsivaizduokite, esate šalia didesnio verslo centro, pietų metas, aplinkui daug suoliukų. Lyg ir norėtum papietauti ir suvalgyti savo lauknešėlį gamtoje, bet negali, nes visi suoliukai užimti – ant jų guli verslininkai. Apsivilkę kostiumais, užsidėję akinius nuo saulės, susinėrę ant krūtinės rankas, sukryžiavę kojas. Stebėjausi, kaip jie drįsta miegoti tiesiog gatvėje – juk gali būti nesaugu! Bet jie jaučiasi saugiai.

Kai kurie, tiesa, eina miegoti į parkus. Visi didieji parkai, kurie yra prižiūrimi ir puoselėjami, Tokijuje yra mokami. Čia verslininkai taip pat miega. Viena vertus, parke jie miega, nes jaučiasi saugiau, be to, miega ant žolės, taigi, turi ryšį su žeme. Toks miegas kokybiškesnis. Tiesa, jie miega prie pat įėjimo į parką, prie kasos, nes jau nebeturi jėgų paėjėti toliau. Pamiega pusvalanduką ir toliau keliauja į darbą.

Vyrai ir moterys Japonijoje dirba vienodai?

Nežinau, kokia situacija yra dabar, bet tuo metu, kai gyvenau Japonijoje, tarp vyrams ir moterims mokamų atlyginimų buvo labai didelis skirtumas. Požiūris į vyrą ir į moterį labai diferencijuotas, vyrų padėtis daug aukštesnė negu moterų.

Vyresnės kartos požiūris toks, kad lai moteris pasišvenčia šeimai, gali net mokslų nebaigti – vis tiek ji neuždirbs daugiau nei vyras ir nėra čia ko stengtis. Tad dažna moteris visą save atiduoda šeimai – namų ūkio kūrimui, vaikų priežiūrai bei jų ugdymui. Būdama visą laiką šalia, ji mato vaikų poreikius, gabumus ir polinkius ir ugdo jų stipriąsias savybes. Neakcentuoja jų silpnybių, bet stiprina stiprybes. Sakoma, dėl to Japonijoje užauginama tiek daug vaikų vunderkindų.

Dabartinės mamos, tiesa, yra daugiau mačiusios pasaulio, karjeristės, nori dalyvauti versluose. Joms svarbu baigti prestižinius mokslus. Tačiau nors jos ir baigia universitetus, dažnai net užsienyje, dirba tik tol, kol išteka. Paskui, nori ar nenori, giminės karma ar genetika įtraukia ir jos vis tiek atsiduoda vaikų auginimui.

Aišku, yra tokių, kurios neturi vaikų arba sąmoningai nusprendžia, kad vaikų dar nereikia, ir atsiduoda karjerai. Jos nori kažką pakeisti giminės likime ar kultūroje, nori įrodyti, kad ir jos sugeba lygiavertiškai su vyrais dirbti verslo struktūrose. Bet, kiek kalbėjau, jos pačios nustemba, kad sulaukusios vaikučių, nebenori dirbti. Moterims tampa sudėtinga dirbti ir jos nusprendžia likti su vaikais namuose. Tas genetinis fonas ir kultūra tarsi įtraukia moterį į šeimą ir ji vėl tampa nuolankia pelyte.

Kokios jos – japonų moterys? Ko mes, lietuvės moterys, galėtume pasimokyti iš japonių?

Man daugiau teko bendrauti su vyresnėmis moterimis. Būdavo, žiūriu į moterį – dailią, gražią, liekną, spindinčia oda, bet iš konteksto suprantu, kad jos vaikai ir anūkai jau dideli. Paklausta, kiek jai metų, ji pradeda krizenti, juoktis, susinepatogina. Apie amžių nei viena nenorėdavo atvirauti. Bet tos, su kuriomis susidraugaudavau, amžių pasisakydavo ir aš niekaip negalėdavau patikėti tuo, ką girdžiu. Susidariau įspūdį, kad jei pamatai moterį ir duodi jai kažkiek metų, reikia pridėti dar 20-imt ir tada žinosi, koks yra tikrasis jos amžius.

Moterys valgo saldžiai ir daug. Pyragėlius, kurie gaminami iš japoniškų pupelių ir yra pasaldinti cukraus sirupu, jos valgo ir ryte, ir per pietus, ir vakare. Esminis momentas, kad pirmiausia jos pyragėliais pasimėgauja akimis. Tie saldumynai labai maži, jų nesuvalgysi daug. Jie labiau skirti pasimėgauti, pasigrožėti. Ir dažnai jie yra tarsi paguoda, galimybė kompensuoti laimės jausmo trūkumą šeimoje. Tiesa, nors saldumynus japonės labai mėgsta, nesutikau nei vienos apkūnios japonės.

Nors pati esu gana smulki, ten jaučiausi esanti gigantė – buvau visa galva aukštesnė už visas kitas moteris. Moterys japonės dėvi 34-36 dydžio batus, o aš sau 38 dydžio batus rinkdavausi iš didžiausių batų asortimento.  Norėjau nusipirkti auskarus, bet auskarų kabliukai man atrodė per smulkūs arba neužtekdavo įveriamų auskarų užsegimo ilgio. Tas moterų pasaulis toks miniatiūrinis…

Kiek japonėms svarbi moteriška bendrystė?

Moteriška draugystė populiaresnė tarp vyresnės kartos moterų. Jos susitinka pabūti moteriškoje bendrystėje – ar į kavinę, ar pasibūti vakarėlyje. Japonės dažniausiai renkasi kur nors nueiti paskanauti japoniškų saldumynų, namuose daro japoniškos arbatos ceremonijas. Jeigu kas nors turi, pagroja nacionaliniu muzikiniu instrumentu koto. Kitos moterys žavisi grojančiosios talentu. Jos daug nekalba, bet pasigėri viena kita ir viena kitos talentais. Galbūt čia irgi atsakymas, kodėl jos žydi. Jos papildo savo gyvybinės energijos indą per moterišką bendrystę, meną, muziką, gėles, ikebaną, sodo puoselėjimą.

Jaunoji karta to praktiškai nedaro ir japonai kalba apie tautos senėjimą ar netgi išnykimą, nes tiesiog negali susilaukti vaikų. O kaip jie gali susilaukti vaikų, jei moters indas tuščias, o vyrai pervargę? Realybė tokia, kad vyresnioji karta ir po tris vaikus augina, o jaunesnioji ir vieno negali susilaukti.

Kaip japonai vyrai ir moterys bendrauja tarpusavyje? Kokius bendravimo akcentus išskirtumėte?

Japonijoje tai yra tabu tema. Kai pas ką nors svečiuodavausi, detalių iš šeimyninio gyvenimo išgirsdavau tik tada, jei pati papasakodavau apie savo šeimą ir savo santykius su vyru. Viešnagės Japonijoje metu jau buvau ištekėjusi, mano sūnui buvo ketveri metai. Mes beveik metus gyvenome atskirai, vyras augino sūnų ir mes kiekvieną dieną kalbėdavomės Skype.

Japonams rodydavau savo šeimos nuotraukas, pasakodavau, kaip man skaudu, kad šiuo metu gyvename atskirai ir tuo pačiu, kad jaučiuosi apdovanota, kad esu Japonijoje ir turiu galimybę susipažinti su japonų kultūra. Tos šeimos, kurioms pasakodavau apie save, irgi atsiverdavo. Japonės, kurios mane pasiimdavo su savimi į onsen – japoniškas pirtis su karštosiomis versmėmis – papasakodavo daugiau detalių.

Pamenu, sėdime karštojoje versmėje su keliomis 60-70 metų moterimis ir viena iš jų sako: „Žinai, nekenčiu savo vyro. Jis po darbo grįžta visas piktas, išsilieja ant manęs. Aš jį suprantu, bet daug metų jaučiausi labai nelaiminga“. Ji papasakojo, kad dabar jų vaikai jau užaugo, vyras sukūrė savo verslą, bet kol dirbo samdomame darbe, po darbo grįždavo išgėręs, keikdavosi, šeimoje išreikšdavo visą pyktį ir agresiją. Ir priduria: „Paslapčiomis visą laiką svajodavau apie vyrą užsienietį, nes įsivaizduodavau, kad jis būtų švelnesnis, labiau bendraujantis ir skirtų man daugiau dėmesio. Būna, gyveni šeimoj ir vis tiek jautiesi vienišas“.

„Dabar aš jau savo vyru patenkinta“ – sykį man pasakė kita, 70-metį perkopusi japonė. Iki tol maniau, kad jos šeima ideali. Buvo taip, kas atvažiuoju į jų namus, jie mane pasikviečia į saloną. Vyras čia pat ant elektrinės viryklės gamina blynelius, vadinamąsias japoniškas picas, o moteris tik paduoda vyrui reikiamus įrankius. Atrodo, kiek daug partnerystės, bendradarbiavimo, moteris asistuoja vyrui, vyras gamina valgį, didžiuojasi, kad gali pavaišinti svečius. Tada vyras pasiūlo apžiūrėti namus, kas yra labai reta. Miegamajame rodo: „Va, mūsų miegamasis yra labai didelis, nestandartinis tradiciniam japonui, nes mūsų kambaryje telpa dvi dvigulės lovos.“ Matau, kad vienoje pusėje iš tiesų stovi europietiška dvigulė lova. Ne kiekvienas japonas tokią turi. Tada rodo į kitą kambario pusę, kur guli susuktas dvigulis tatamis. Ir prisipažįsta, kad jis miega ant tatamio, mat jam taip labiau patinka. Jaučiausi labai dėkinga, kad jis parodė savo kambarį. Iš moters akių matyti, kad nors ir buvo nuoskaudų, dabar ji yra patenkinta ir džiaugiasi tuo, kaip dabar jiedu bendrauja ir ką vyras jai duoda. Taigi tų santykių negali įvilkti į vieną rėmą, nes ir toje pačioje šeimoje santykis keičiasi. Bet šiaip niekas apie tai nerašo ir nekalba.

Kaip japonai augina vaikus? Kažkada skaičiau, kad vaikas, tarkime, atėjęs su tėvais į kirpyklą, gali daryti ką tinkamas, o tėvai viską jam leidžia ir išeidami susimoka už padarytus nuostolius.

Su tokia žinute ir aš nuvažiavau į Japoniją. Aš irgi žinojau, kad iki 5-6 metų vaikui, atseit, japonai leidžia daryti viską. Susipažinau su viena Tokijaus centre gyvenančia milijonierių šeima, turinčia 3 vaikus. Sakė, iš kur jūs tai ištraukėt?

Iš tiesų japonų vaikų auklėjimas paremtas disciplina ir nuolankumu. Nemačiau nei vieno vaiko, kuriam tėvai viską leistų. Klausiau ir vyresnės kartos atstovų. Jie net nesuprato mano klausimo. Nei vienas nepatvirtino mano atsivežtos teorijos.

Soroban – visiems vaikams privalomas didelių skaičių skaičiavimas skaitliukais. Jie panašūs į sovietinius, kurie buvo naudojami ir Lietuvoje, tik šie – daug mažesni ir skiriasi skaičiavimo metodika. Ši metodika orientuota ir į greitį, ir į vizualiką. Per vizualizaciją išplečiamas matymo laukas, nes skaičiavimo būdų labai daug. Japonų kalboje yra 3 abėcėlės. Jie turi mintinai mokėti hieroglifus ir skaičius vizualizuodami. Tai labai stiprina pasitikėjimą savimi.

Vaikai taip pat privalo išmokti šiodo – kaligrafijos. Jie eina pas kuo geresnį, prestižiškesnį privatų mokytoją ir šlifuoja savo įgūdžius. Pati esu bandžiusi, žinau principus. Tai yra meistrystė, nes ryžių popierius yra labai plonas, turi labai atitaikyti rašalą, turi žinoti, ką turi užrašyti, įsigilini į sakinio, žodžio prasmę. Vaikai turi rašyti sėdėdami seiza stiliumi (ant kelių, tiesiu stuburu). Jei būna nuvargę, čia pat užmiega, o nubudę toliau rašo.

Taigi karakiri labiau būdingas senajai kartai?

Daugiau senajai. Jaunoji karta labiau domisi saviugda, pažinimu, galimybėmis pasaulyje, o vyresnioji yra pratusi nereikšti jausmų.

Kiek man teko domėtis, kalbėtis su pačiais japonais, skaityti Japonijos istoriją, karakiri yra samurajų principas, kad jeigu neįvykdau užduoties, neprisiimu atsakomybės arba prisiimu atsakomybę už kokią nors neįvykdytą užduotį, reiškia, esu netobulas ir toks netobulas aš negaliu gyventi šiame pasaulyje. Mano supratimu, tai iškreiptas požiūris, bet japonams tai – labai rimtas atsakomybės prisiėmimo aspektas. Savižudybių dabar mažiau, nes Japonijos sienos atviros, japonai dabar gana daug keliauja po pasaulį.

Japonija, kokia ji buvo prieš 50, 30 ar netgi 10 metų yra visiškai skirtinga, todėl kalbėti apie vieną Japoniją su vieningais principais nebegalima.

Papasakokit apie ikigai principą.

Ikigai nėra vienas principas. Tai daugiau principų, tokių, kaip „pradėk nuo mažų dalykų“, „atsipalaiduok“, „siek darnos ir tvarumo“, „džiaukis mažais dalykais“, „būk čia ir dabar“, visuma. Ikigai – tai ir savo gyvenimo svarbos pajautimas, kai tiesiog lengva rytais keltis, kai net būdamas sociumo dalis gali save išreikšti savitai.

Tik dabar suvokiu, kad kiekvienas žmogus ikigai jaučia kitaip. Japonai vyrai ir moterys jį irgi supranta skirtingai. Tai ir yra tas pasimėgavimas dabarties akimirka, kuris moterims atidaro kažkokį gyvybinį kanalą, nuo kurio joms tiesiog žiba akys, o vyrai jaučia gyvenimo tikslą ir prasmę. Japonų vyrų ir japonių moterų net kalba ir žodynas yra skirtingas. Iš pradžių buvo labai sunku suprasti, kad jie tiems patiems dalykams apibūdinti naudoja skirtingus žodžius. Moterų kalba mandagi, nuolanki, poetiška, labai gražiai sudėliota. Vyrai nukanda galūnes, jų žodžiai grubūs, užkirsti, kupini egoizmo. Vyrai dažnai deda pirštą prie nosies, taip sureikšmindami savąjį „aš“, pakylėdami save į aukštesnę poziciją, aukštesnį statusą. Vyrai ir moterys skirtingai kalba ir apie pojūčius, skirtingai bendrauja prie stalo. Tarkime, Japonijoje populiarią ramen sriubą moteris šliurpia prisidengusi burną ranka, o japonas vyras – atvirai, leisdamas sriubai taškytis į šonus.