„Žmonių vienybė nėra natūralus dalykas, kuris gaunasi savaime, – pamokslo metu kalba kunigas Algirdas Toliatas, – pirmiausia ji prasideda nuo vidaus, nuo sugebėjimo priimti visą save. Čia yra iššūkis kiekvienam iš mūsų.“
Su kunigu Algirdu kalbamės Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios koplyčioje. Dar neseniai buvusi sandėliu, ši erdvė jau tapo miestiečių traukos centru. Čia vykstantys koncertai, mokymai, parodos pritraukia net ir tuos, kurie paprastai į bažnyčią neužsuka. Algirdas Toliatas man įdomus tuo, kad būdamas kunigu neslepia savo paties žmogiškumo ir nepavargsta kartoti, jog turime su meile priimti vienas kitą.
Esate sakęs, kad savo Ramintojos bažnyčią matote kaip dialogo vietą, kurioje galėtų susitikti skirtingų tikėjimų žmonės.
Ramintojos bažnyčią matau kaip meilės erdvę, kurioje kiekvienas būtų priimtas ir išgirstas toks, koks yra. Jonas Paulius II yra pasakęs: „Statykime ne sienas, o tiltus“. Su manimi šie žodžiai rezonuoja, nes jungtys man labai svarbios. Manau, kad Ramintojos bažnyčia galėtų įnešti didįjį indėlį į daugiakultūrį Vilniaus miestą. Lietuvoje pastebiu labai daug susiskaldymo, tad ši bažnyčia būtų apvalaus stalo vieta, kurioje visi kartu spręstume mums svarbius klausimus draugiškai ir be kaltinimų.
Sakoma, kad kunigu tampama iš pašaukimo. Kokia tai patirtis – pajusti savyje pašaukimą kunigystei?
Suvokimas, kad turiu būti kunigu atėjo per tam tikrus žmones, mistinių patirčių neturėjau. Didžiausią įtaką man padarė tikybos mokytoja. Mačiau, kaip nuoširdžiai ji gyvena savo tikėjimu jo neslėpdama ir nesigėdydama. Atradau tikėjimą, nes manęs niekas nebandė įtikinti. Tokia neprimetanti laikysena yra teisinga, man ji patinka. Nereikia nieko mokyti. Užtenka pačiam būti.
Buvo galimybių man pasukti ir į vienuolyną. Bet vienuolio pagrindinė misija yra malda, o kunigas veikia tarnaudamas žmonėms. Daug dalykų gyvenime, kurie atrodo atsitiktiniai, iš tikrųjų tokie nėra. Pavyzdžiui, kai ieškojau patalpų savo bendruomenei, gyvenimas mane atvedė į apgriuvusią Ramintojos bažnyčią. Iš pradžių priešinausi, kol supratau, kad esu čia ne veltui. Ne tik aš ieškau erdvės, bet ir erdvė ieško savo statytojo, savo kunigo, savo globėjo.
Biblijoje teigiama, kad „žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą“. Ką tai reiškia?
Žmogus yra kūrėjas. Tik materialių dalykų sudvasinimas žmogų išlaisvina ir džiugina, teikia jam vidinę ramybę. Jei negyvename pagal savo prigimtį, tampame be galo liūdni, pilni nepasitenkinimo ir imame griauti. Mūsų skleidžiama emocija daro įtaką aplinkai. Jei piktas, įsižeidęs sėdu už automobilio vairo ir agresyviai važiuoju – savo susierzinimu suerzinu kitą ir tas paleistas blogis įsikūnija. Nereikia emocijų slėpti, tačiau negatyvią energiją mes galime paversti teigiama.
Labai gera kasdienė praktika, ypač Advento laikotarpiu, linkėti laimės žmogui, kurį galbūt laikote nemielu. Sugalvokite tris gerus jo bruožus ir palinkėkite jam būti laimingam ir pilnam šviesos. Po tokios praktikos visai kitaip žiūrėsite į tą patį žmogų. Linkint laimės keičiasi mūsų pačių vidus, mūsų požiūris, o tuo pačiu ir aplinka. Žmonės, su kuriais sunkiausia, yra mūsų didžiausi mokytojai.
Ar bažnyčiai reikia prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio?
Bažnyčia – milžiniška institucija. Jos, kaip ir kruizinio laivo, negali pasukti labai greitai. XVI a. gyveno toks kunigas Šv. Pilypas Neris, vadinamas Džiaugsmo apaštalu. Jis buvo humoristas, labai laisvas ir gilus žmogus. Humoras šiam kunigui buvo tam tikra askezės forma, kuri neleisdavo susireikšminti. Atgailai jis mėgdavo skirti juokingų užduočių, kad žmogus perliptų per savo išdidumą. Šv. Pilypas Neris sukūrė naują bažnyčią, burdamas žmones per meną, muziką, kūrybą. Tai reikalinga visais laikais. Popiežius Pranciškus sako, kad reikia būti arti žmogaus. Ten, kur jam rūpi, kur skauda. Egzistuoja amžinosios vertybės, tik keičiasi jų forma. Nei bažnyčios keitimas per jėgą, nei jos išsaugojimas per jėgą nebūtų teisingas. Keičiame net ne mes, o Dievas.
Kryžiaus simbolyje akcentas yra ne kančia, bet vidinė jėga. Nepaisant patirtos išdavystės ir paniekinimo, Kristus spinduliuoja atleidimą. Jis ne tik nekeikia jį nukryžiavusių žmonių, bet ir prašo Dievo jiems atleisti. Kaip drugelis gimsta iš kokono, taip ir atleidimas ateina per kančią. Tačiau kančia nėra tikslas, nereikia ties ja užstrigti. Krikščionybės esmė yra taikos žinia. Nepasiruošę keistis žmonės už šią žinią prikala prie kryžiaus. Jei sumaitoti žmogaus kūną galima, tai sielos – ne. Tai ir yra krikščionybės branduolys.
Jūs, būdamas kunigu, tarnaujate žmonėms. Bet jei visiems esi reikalingas, kaip dovanoti save pačiam neprarandant energijos?
Tai yra sunku. Kiekvieną kartą, kai turiu apsispręsti, ar duoti interviu, ar dalyvauti kokioje nors iniciatyvoje, man sudėtinga. Kaskart nežinau – gerai tai ar blogai. Kartais tai būna tik laiko švaistymas, bet retsykiais duoda vaisių. Mano principas – tiesiog būti. Aš esu, dalinuosi. Kunigui svarbu ne dominuoti, bet, neprimetant savo žinojimo, įsiklausyti ir atliepti. Kodėl sakoma, kad kunigas – tarnas? Nes jis veikia ne savo norų vedamas, bet pagal ateinančias aplinkybes. Žinau, kad niekada nebūsi geras visiems. Net jei teisingus dalykus darai, kas nors tai sukritikuos, pasmerks. Stengiuosi gyventi pagal širdį ir sąžinę – tai ir viskas.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė
Fotografijos iš asmeninio Algirdo Toliato albumo.
Naujausi komentarai