Leonora Be You: mano didžiausia svajonė buvo nugyventi iki 30-ies, o tada

„Kai man buvo 19-ka, sakydavau, kad mano didžiausia svajonė yra nugyventi iki 30-ies ir baigti gyvenimą. Moterų, perkopusių trisdešimtmetį, gyvenimas man atrodydavo baisus ir liūdnas. Tokios moterys man atrodydavo negražios, senos, storos, pavargusios, sunkios. Matydavau, kaip jas palieka vyrai. Su vaikais ar be jų. Man būdavo „peilis“ į jas žiūrėti. Visiems sakydavau, kad aš tikrai taip gyventi nenoriu“, – prisimena sąmoningumo stovyklas vedanti bei asmenines konsultacijas moterims teikianti Leonora Blekaitytė, socialinėse medijose geriau žinoma kaip Leonora Be You. Su Leonora kalbamės žvelgdamos viena į kitą per ekraną – aš – per saviškį, būdama Vilniuje, o ji – per saviškį, būdama Ibisoje, kurioje gyvena ir dirba jau daugiau nei devynerius metus.

Atrodo, kad tavo kelionė į sąmoningumą prasidėjo labai anksti. Tau buvo 19-ka? Būna, žmonės apie tokius dalykus susimąsto, kai jiems yra per 30-imt.

Aš jau nuo 3-ejų metų viską mačiau ir girdėjau kitaip. Matydavau žmonių auras, žinodavau, kada jie susirgs, kada pasveiks. Klausinėdavau aplinkinių, kelintą gyvenimą žmogus gyvena. Niekas manęs to nemokė, gimiau katalikų šeimoje. Paauglystėje nuolat kvestionuodavau įvairius dalykus, tarkime, kunigystę. Man viskas būdavo įdomu giliau. Bet paauglystėje man atsibodo būti juoda avele tad nusprendžiau eiti keliu, kuriuo eina visi, ir užsiblokavau. Ir čia prasidėjo visos mano nelaimės, visi skausmingi patyrimai, kurie turėjo įvykti, kad aš šitame, Leonoros gyvenime, patirčiau, ką reiškia prarasti ryšį su savimi. Dabar suprantu, kad visa tai turėjau patirti, kad suvokčiau, kas yra žmogaus skausmas ir kaip aš galėčiau padėti kitiems. Bet tuo metu to nesupratau, atrodė, kokia neteisybė! Ir visos tos patirtys – prievarta, smurtas, išdavystės – atvedė prie supratimo, kad aš išdaviau save.

Kažkada esi sakiusi, kad tam tikrą gyvenimo tarpsnį veikei iš vyriškos energijos.

Ta mano didžiulė aktyvi vyriška energija man leido daug ką nuveikti profesinėje srityje, bet neleido skleistis mano moteriškumui. Nors niekas to nebūtų pasakęs, viduje, pati to nesuprasdama, labai kentėjau. Studijuodama teisę sukausi grožio pasaulyje. Tai buvo tikrai reikli industrija, kuri dėl visko priekaištaudavo ir nuolat brėždavo griežtus grožio standartus.

Mūsų, žmonių, vidinis pasaulis labai jautrus, o išorinis – vyriškos struktūros ir be galo reiklus. Dabar mes per meditacijas ar kitokias praktikas jau galime išreikšti savo vidinį pasaulį, o kai buvau jauna, to padaryti nebuvo galimybės. Tuo metu mano didžiausia vyriškumo išraiška buvo daug darbo, daug veikimo, priekaištų ir kritikos sau ir kitiems.

Sakoma, grožis slypi žiūrinčiojo akyse. Lygiai taip pat pasibjaurėjimas ir pyktis. Gyvenau žvelgdama į pasaulį per savo patirčių ir nuoskaudų prizmę ir, jeigu per kitus žmones buvau patyrusi kokį nors pyktį ar agresiją, pasąmoningai maniau, kad toks turi būti ir mano santykis su savimi.

Jeigu žmogus nesuvokia, neišsivalo ir neįsivardina sau bet kokio patirto išgyvenimo, jis jį nešiojasi ir juo tampa.

O kaip tu įsivaizdavai, ką darysi, kai tau sukaks 30-imt?

Tai buvo labai trumpas laikotarpis, bet kai žmogus nepriima savęs, jis labai susifokusuoja ties išoriniais dalykais ir fizine realybe. Įsivaizdavau, kad dirbsiu, keliausiu po pasaulį, o po manęs – nors ir tvanas.

Vienas bičiulis pasakė, kad žino, ko ieškau. Jis suprato, kad ieškau ne keršto, ne pykčio, o mokytojų, kurie man padėtų augti. Tuo metu man buvo labai keista, nes niekas nešnekėjo apie dvasingumą. Supratau, kad tai – stipriau negu pasakyti žodžiai. Nuo to momento jis mane pradėjo suvedinėti su labai įdomiais žmonėmis.

Kaip prasidėjo tavo kelionė link moteriškumo?

Išminčiai sako, kad per vieną gyvenimą galima nugyventi daug gyvenimų. Išmintingas žmogus tai ir daro. Dėl to tie etapai gali labai greitai keistis. Jei mes dvasiškai prabundame, matymas ima gilėti, o požiūris į tą patį gyvenimą ima keistis. Todėl atitinkamai ima transformuotis visa aplinka – keičiasi draugai, veiklos, pasirinkimai. Taip atsitiko ir man.

Vieną dieną netikėtai susipažinau su visiškai nestandartinio gyvenimo būdo vyresnio amžiaus moterimi. Ji sulaužė visus įmanomus mano įsitikinimus – kad moterys po 30-ies tampa bobomis, kad vyresnio amžiaus moterys yra nelaimingos ir nuobodžios. Ji turėjo fantastišką polėkį, buvo lengva, švytinti, graži tiek išore, tiek vidumi, o šalia jos – jaunesnis vyras, kuris be galo ją mylėjo.

Žinojau, kad Virginija Kalinauskienė yra dvasinė mokytoja, veda seminarus moterims. Taip prasidėjo mano kelias į moteriškumą. Kai prasidėjo pirmosios praktikos, susijusios su sensorika, su meile sau, su savęs ir savo kūno priėmimu, su suvokimu, kad yra didesnis gylis, man norėjosi mokytojai keptuve per galvą užvožti – buvo be galo sunku, nes lipo lauk manyje susikaupęs pyktis ir neteisybė.

Visada sakau – nesibaidykite vidinio diskomforto, nes tai veda mus link vidinio komforto. Tai yra mūsų didžiausias „arkliukas“ ir kelias, kuris mus moko ir sako: „Neik čia, eik čia“. Kada žinome, ko nenorime, imame žinoti, ko norime.

Vėliau susitikau su meistru, profesoriumi Igoriu Kalinausku, kuris tuo metu gyveno Rusijoje, ir pradėjau savo dvasinį kelią, susijusį su sufizmu bei misticizmu. Tai buvo mano sielos atbudimo kelias.

Kas dabar yra tavo mokytojai?

Mano manymu, visi mūsų mokytojai yra mumyse. Mes, pirmiausia, turime užaugti iki tokio lygio, kai mūsų sąmoningumas tampa autonominiu (ne automatiniu!) režimu ir pradeda mus vesti. Šiuo metu mano mokytojas yra mano aukštesnysis Aš – mano esybė, intuicija, siela, galima visaip vadinti. Labai daug savo mokymų vedu per savo aukštesnįjį Aš (išmintį), ne per Leonoros protą – juk ji težino tiek, kiek šiame gyvenime patyrė per 35-erius metus… Mes negalime perskaityti visų knygų, išmokti visų tiesų, bet kai sustipriname savo sąmoningumą, t. y. ryšį, santykį su savimi, galime prisijungti prie išminties kanalo ir patys sau tapti mokytojais. Visą laiką esu apsupta labai aukšto sąmoningumo žmonių, nes jų prisitraukiu per gyvenimą tiesiog gyvendama pagal tai, kas man yra tiesa. Taigi vieno mokytojo, paskui kurį eičiau, jau nebeturiu. Bet niekada nenustoju augti. Esu ir būsiu mokinė visą likusį gyvenimą.

O kaip vyksta tas mokymasis, ką darai, kad susijungtumei su savo aukštesniuoju Aš?

Turiu specialią meditaciją, kuria dalinuosi ir savo mokymuose (nuorodą į ją rasite po interviu – aut. past.). Mano tikslas – budinti žmogaus aukštesnįjį Aš ir padėti jam suvokti savo dievišką apimtį. Su aukštesniuoju Aš susijungti galima per kvėpavimą, per sąmonės nuraminimą. Tikslas yra sujungti visus kūnus – dvasinį, mentalinį, emocinį, energetinį ir astralinį – į vieną Aš. Mes galime nesuprasti, kaip viskas veikia, bet sakome: „Turiu energijos, neturiu energijos, jaučiu, kad čia geras žmogus, o čia nelabai“.

Mes labai keistai galvojame – jei ant ko nors pykstame, manome, kad kenkiame kitam. Čia tas pats, kas pačiam gerti nuodus ir galvoti, kad kitas nuo to nusinuodys. Jeigu kasdien kuo daugiau neigiamų minčių transformuosime į teigiamas, mūsų gyvenimas ims keistis į gera.

Kaip dvasinė ieškotoja labai norėjau pabėgti į kalnus ir atsidurti savo mistiniame pasaulyje, bet supratau, kad taip pasielgusi labai daug atimsiu ne tik iš savęs, bet ir iš kitų, tad didžiausias dvasingumas man yra gyventi žmogišką gyvenimą ir į jį integruoti dvasinį. Mano mokymai „Kelionė į save“ yra pritaikyti šių dienų žmogui, kuris turi kas mėnesį mokėti sąskaitas, rūpintis šeima, vaikais, dirbti ir tuo pačiu nenori prarasti savęs.

Kažkada pasidalinai video, kuriame siūlai kasryt po 20 min. skirti kokiai nors mėgstamai mankštai, paskui – aktyviam savo minčių rašymui ir galiausiai – norimai meditacijai, kurios metu integruojamos patirtys. Ką pati darai kiekvieną rytą?

Tos 20 min. mano pačios gyvenime išaugo iki 2 val. kiekvienai praktikai. Bet principas yra tas pats. 20 min. skirtos žmogui, kuris neturi sau laiko. Šis praktikų derinys skatina kūrybą, vidinį susijungimą su savimi, savęs pažinimą ir pažiūrėjimą į pasaulį truputėlį kitomis akimis. Tai nėra iš knygos išrašytos taisyklės – daryk taip ir ne kitaip. Aš irgi kažkada turėjau prasilaužti pro „neturiu laiko sau“, „tikiu, netikiu“, „patinka, nepatinka“. Mano praktikos tapo mano gyvenimo būdu. Darbas, kurį dirbu, yra iš pertekliaus – dirbu jį ne dėl to, kad neturiu pinigų. Dirbu jį, nes jis man patinka. Pasikeitė kokybės momentas. Bet puikiai prisimenu save, užsisukusią voverės rate, iš kurio ištrūkti man tikrai prireikė laiko.

O materialią gerovę susikūrei, kai dar veikei iš vyriškos energijos, ar jau iš moteriškos? Juk daugelis žmonių bijo, kad jeigu jie pradės veikti kažkokiu kitokiu būdu negu kad iš jų reikalauja socialinė aplinka, jiems nepavyks išgyventi.

Kai jau buvau pradėjusi eiti dvasiniu keliu ir supratau, kad reikia žaisti su materija, t. y. svajoti ir materializuoti svajones, gimė „Be You prodiusavimo agentūra“, kuri netruko tapti sėkmingu tarptautiniu verslu. Tada man buvo 21-eri. „Be You“ atsirado iš vyriškos energijos, nes norėjau paneigti įsitikinimus apie „rimtas profesijas“ – pati, studijuodama teisę, patyriau, ką reiškia daryti ne tai, kas patinka. Todėl sukūriau erdvę, kurioje jauni žmonės galėtų realizuoti savo troškimus – šokti, dainuoti ir būti pripažinti veikdami nebūtinai pagal primestus sėkmės standartus. Bet netrukus pajutau, kad vis daugiau veikiu ne tai, ką noriu, o ką daryti diktuoja verslas – siekti pelno. Šioje vietoje susidūrė mano vyriška (struktūra) ir moteriška (kūryba) energijos. Supratau, kad vyriška energija mano gyvenime dominuoja ir kad aš po truputį tolstu nuo savo svajonės ir vystu kaip moteris.

Toje kryžkelėje iškilo klausimas – arba aš mirštu dvasiškai, pasiduodu, užsimerkiu ir einu tik sausų tikslų keliu, nepaisydama giliausių savo troškimų, arba drįstu žengti į nežinomybę, kur galiu padėti sau suprasti, ko iš tiesų trokšta mano širdis, ir pažinti save iš arčiau. Priėmiau nepatogų, bet gyvybiškai reikalingą sprendimą ir po truputėlį pradėjau uždarinėti savo verslą. Klientai ir artimieji iš pradžių dėl manęs nerimavo, galvojo, kad išprotėjau. Tuo metu daugeliui buvo sunku suprasti, jog žingsnis atgal, gali būti didžiulis šuolis į priekį.

Papasakok apie tą vyriškos ir moteriškos energijos balansą.

Įsivaizduokime, kad žmogaus energetiką arba charakteristiką sudaro 100 proc. Tarkime moters kūne teka 60 proc. moteriškos energijos ir 40 vyriškos, o vyriškame kūne – atvirkščiai. Ji teka skirtingais būdais ir pasireiškia per skirtingus veiksmus, žodžius, emocijas. Kai sakome „vyriškas vyras“, neturime mintyje vyro, kuris yra tiesmukai užsispyręs ir demonstruoja savo fizinę jėgą. Vyriškas vyras yra tas, kuris nepraranda pusiausvyros, kai moteris banguoja savo emocijose. Toks vyras moka „laikyti erdvę“ įvairiose situacijose, padeda priimti sprendimus, imtis veiksmų. Jeigu šalia tokios struktūros vyriškumo nebus moteriškos energijos – sensorikos, kūrybos, išklausymo, jautrumo, gebėjimo reikšti savo emocijų – vyriška energija gali likti sausa ir išsisėmusi. Bet jeigu moteriška energija banguos savo kūryboje, emocijose, sensorikoje ir neturės jokios krypties bei struktūros, moteris taip pat jausis išsisėmusi ir vieniša. Taigi šių dviejų energijų ideali tarpusavio dinamika turi vos 20-ies proc. skirtumą.

Jeigu moteris pasisavina daugiau negu 50 proc. moteriškumo, viskas gerai – ji eina, daro, struktūruoja, priima sprendimus, bet ja vis tiek teka intuicija, švelnumas, elegancija, moteriškumas. Šiandien moterys dėl to ir kenčia, kad jaučia, jog jose vyriškumo yra daugiau nei 40 proc.

Kaip atsidūrei Ibisoje ir kodėl pasirinkai būtent šią salą?

Ibisoje pirmą sykį atsidūriau dar būdama studentė – norėjau save išbandyti šokio ir meno srityje. Pirmas įspūdis buvo, kad čia – laukiniai vakarai, kuriuose pilna išorinių blizgučių, suvalgančių ir suvartojančių jaunus žmones. Bet tuo pačiu pamačiau, kad jei nepasiduodi vakarėliams, pinigams, alkoholiui ir narkotikams, čia yra vieta, kurioje gali save realizuoti. Niekur mano idėjos nebuvo taip palankiai priimtos, kaip šioje saloje. Kai susipažinau su šia sala, nusprendžiau sukurti agentūrą ir pradėti saloje verslą. Bet kai nutariau joje apsigyventi, mane ji išmetė –patyriau didelį fiasko: praradau daug pinigų, nepasisekė man nei su ofisu, nei su darbais, nei su gyvenamąja vieta…

Vietiniai žmonės sako, kad ne taip paprasta gyventi Ibisoje – ji tave arba pasirenka, arba ne. Atostogauti ar vystyti verslą gali atvažiuoti, bet apsigyventi ilgam tikrai nėra lengva. Patyriau tai savo kailiu. Kai Ibisa mane labai gražiai pamėtė išbandymų sūkuryje, aš tiesiog supratau, kad dar nesu pasiruošusi joje gyventi – mano ego per didelis. Kai pradėjau uždarinėti savo agentūrą, atsidūriau Niujorke. Čia tikėjausi išmokti paleisti savo senus įsitikinimus apie save, o ne laikytis buvusiomis patirtimis paremto savęs įsivaizdavimo, būti niekuo ir iš naujo atrasti savo tikrąją esmę.

O ką veikei Niujorke?

Niujorke turėjau praeiti labai nemažą krikštą – būti be darbo, atrasti savo kelią, suvokti, kas esu. Mes visi įsivaizduojame, kad mums kažkas turi pasakyti, kas esame, bet mes patys tai turime atrasti savyje. Kol atrandame savo batus, turime pasimatuoti daug netinkamų ir pavaikščioti basomis. Tą aš ir dariau. Niujorke turėjau labai daug pasiūlymų grįžti į tą patį šou verslą, bet supratau, kad jei ten grįšiu, užsisuksiu tame pačiame rate. Niujorke atradau, kas esu ir ką turiu daryti. Per didžiulį skausmą, vargą, nepriteklių, nemaitindama savo ego supratau, kad mano kelias – vesti dvasinius mokymus moterims.

Dėl ko moterys į tave kreipiasi, važiuoja į tavo organizuojamas stovyklas?

Dauguma moterų dabar kreipiasi ne dėl buitinių problemų, o dėl vidinės laisvės, gyvenimo būdo pakeitimo. Jos jau pavargo nuo savo senojo Aš aspekto, nuo to, kaip jas mokė mokykloje, visuomenėje, darbe. Jos trokšta gilesnio žinojimo.

Labai daug atvažiuoja sėkmingų verslininkių iš viso pasaulio, kurios, atrodo, turi viską – šeimas, vyrus, verslus, savo svajonių darbus, bet joms ramybės neduoda vidinis diskomfortas, jos nori išmokti priimti save, gyventi su savimi ramybėje. Aišku, paraleliai mes sprendžiame visas vaikystės problemas, santykius, kurie parodo, ko jos dar neišsigydė.

Viskas, ką turime savo realybėje, kas mums nepatinka, mus skaudina arba ko mes dar negalime turėti, yra vien dėl to, kad kažko viduje dar neišsprendėme.

Man rūpi perduoti moterims žinutę, kaip aš transformavau savo gyvenimą. Tai – kaip atgalinis ryšys gyvenimui, mano mokytojams ir pačiai sau už tai, kad aš iš užblokuotos, nemylinčios savęs moters tapau visiškai save mylinčia, laisva ir visomis prasmėmis turtinga moterimi.

O jeigu moteris dar nėra susikūrusi materialinės gerovės ir negali atvykti į tavuosius kursus?

Jeigu moteris jaučia šauksmą ir yra pasiruošusi, tinkamu laiku ir tinkamomis aplinkybėmis ji atsiras ten, kur jai reikia būti. Yra be galo daug būdų atsidurti šiuose mokymuose. Kiekvienuose mokymuose keletas moterų, norinčių padėti, gali dalyvauti nemokamai. Tereikia kreiptis į „Be You“ komandą ir papasakoti savo istoriją. Taip pat daug nemokamos informacijos esu patalpinusi internete.

Tikriausiai moteris domina ir vyrų tema. Kokias klaidas, tavo manymu, moterys daro ieškodamos vyrų ar būdamos su vyrais? Kokią pagrindinę žinutę nori perduoti moterims šia tema?

Santykis su savimi atsispindi santykyje su kitais žmonėmis. Moterys praranda save, kai daro vieną iš trijų klaidų. Pirma klaida padaroma, kai moteris įsimyli. Ji visiškai gali susitapatinti su mylimi vyru ir viską daryti dėl jo, visiškai pamiršdama save. Antroji klaida – kai ji pagimdo vaiką, ji pamiršta save, visiškai susitapatindama su vaiku. Trečioji – kai moteris rūpinasi kitais, pvz., silpnesniais už save. Tada ji vėl gali pamiršti apie save, bandydama padėti kitam.

Kas tuomet nutinka?

Kadangi moters prigimtis yra duoti ir maitinti, ji logiškai nesupranta, kas yra meilė sau. Moteris pavargsta, išsenka, pasidaro pikta, ji pradeda savęs negerbti ir nemylėti. Tai – didžiausia klaida. Šiuo atveju, santykiuose su vyru, nes kuo toliau, tuo labiau ji reikalauja iš vyro dėmesio ir tuo pačiu vis mažiau tiki bei žavisi savimi. Ji vis mažiau save jaučia ir santykis su savimi šąla. Visa tai atsispindi išorėje. Jeigu pati moteris abejoja savimi, kaip ja neabejoti gali vyras? Gal tikrai neteisingą moterį pasirinko? Kodėl vyras nežaižaruoja meilės energijomis? Todėl, kad moterys pačios gesina santykį. Kuo labiau gesina santykį su savimi, tuo labiau gęsta santykis su vyru. Kai „ilgai ir laimingai“, kaip kad rašoma pasakose, nepavyksta, tenka iš naujo atrasti, kas yra vyras, kas yra moteris šeimoje, kaip žaisti meilę, kai pora jau 15-20 metų susituokusi, augina 5 vaikus, dirba, pyksta, juokiasi ir mato vienas kitą kasdieniniame gyvenime.

Tai pagrindinė klaida – netinkamo santykio palaikymas su pačia savimi?

Taip, meile su kitais dalintis galime tik iš meilės sau pertekliaus. Svarbu netgi maitinant kūdikį savęs klausti: „O kaip gyvena mano vidinis aš? Kaip laikosi mano pačios esmė? Kaip gyvena mano vidinė mergaitė?“. Jei maitini savo sielą, tada viskas tvarkoje, svarbu nedaryti tų mano minėtų didžiųjų klaidų ir išlaikyti ryšį su savimi, nes niekas nenori moterų, kurios neturi savęs.

Tai reikia žūtbūt išsiplėšti erdvės sau? Kai moteris turi rūpintis vyru, vaikais, buitimi, toks užmojis gali skambėti kosmonautiškai.

Daug dirbu su mamomis. Kai turi naujagimį, tu negali išsiplėšti laiko sau – tik tiek, kiek vaikas miega. Ir aš tą puikiai suprantu. Nenutolinkime meilės sau tik išoriniais dalykais. Jeigu žmogus neturi savęs, jis gali valandą laiko prasikankinti ir jaustis kaltas, kad tą valandą išsiplėšė iš šeimos. Čia vėlgi nemeilė sau. Pirmiausia reikia užmegzti santykį su savimi. Kiekvienas žmogus savyje nešiojasi vidinį vaiką. Jeigu augini vaiką, nepamiršk, kad toji mažutė mergaitė gyvena ir tavyje. Tu gali jai duoti meilės, kol rūpiniesi savo šeima, tik svarbu nepamiršti savęs paklausti: „O kaip tu šiandien jautiesi? O ko tu norėtum? Kaip tau šiandien sekasi? Ir ko iš viso tu norėtum ir kuo aš tau galėčiau padėti?“ Kai supranti, kad niekas kitas tavimi geriau nepasirūpins negu tu pati, dingsta aukos jausmas, nuoskaudos, neiškalbėjimai, supranti, kad pamaitinti savo esmę taip pat svarbu, kaip pamaitinti savo vaiką.

Nuo ko pradėti, jeigu moteris priima sprendimą, kad nori išeiti iš to voverės rato?

Aš pradėčiau nuo meditacinės kvėpavimo technikos (nuoroda – po interviu – aut. past.). Taip pat moteriai labai svarbu susijungti su savo gimda ir visu fiziniu kūnu, įsiklausyti į savo emocijas – ne tik mintis, bet ir išgyvenimus kūno ląstelių lygmenyje. Tik išjautusi ir supratusi savo išgyvenimus, moteris gali išlikti švari ir neapsunkusi, kitaip jos prigimtis bus visada linkusi kaupti ir laikyti. Vėliau tai gali pasireikšti psichologiniu nestabilumu, chronišku nuovargiu ir / ar gailesčiu sau.

Kokius ryškiausius pokyčius esi pastebėjusi moterų gyvenimuose po savo mokymų?

Istorijų per devynerius metus prisikaupė tikrai daug. Vienos pasiekė finansinės sėkmės, kitos paliko nemėgstamus darbus ir atrado mylimas veiklas, dar kitos padarė pokyčius santykiuose. Viena moteris atvažiavo būdama ties skyrybų riba. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad jos santuoka ne tik neiširo, bet dar ir sustiprėjo – jiedu su vyrų dabar it naujai įsimylėję. Kai ji pradėjo mylėti save ir nustojo kaltinti vyrą, suprato, kiek daug tarp jų yra meilės, tik reikėjo ją pabudinti.

Dar viena istorija. Viena universiteto dėstytoja, baigusi kelias „Kelionės į save“ pakopas, nusprendė, kad jos kelias yra visai kitas ir dabar ji gydo žmones energetiškai, dirba psichologinį darbą.

Prieš kurį laiką buvo atvažiavusi trijų vaikų mama, kuriai labai trūko savirealizacijos. Šiuo metu ji yra atidariusi įmonę, vykdančią didžiulius apželdinimo projektus.

Yra moterų, kurios turi tarptautinių kosmetikos verslų. Kai atvažiuoja pas mane, jos susipažįsta tarpusavyje. Kelios moterys, čia susipažinusios, atidarė Maljorkoje SPA. Taigi jos čia ne tik susidraugauja, bet ir pakeičia savo gyvenimo būdą. Nuolat matau, kaip žmonės gali gyventi iš savo „noriu“ ir iš savo mėgstamos veiklos užsidirbti pinigų.

O buvo istorijų, kai kam nors įvyko pokyčių fiziniame kūne?

Buvo atvažiavusi viena moteris, kuri sirgo sunkios stadijos žvyneline, buvo net žaizdelių atsiradusių. Gydytojai negalėjo niekuo padėti. Per įvairias praktikas mes priėjome prie giliausių jos vidinių skausmų ir jai pavyko aptikti tikrąją savo ligos priežastį. Ji sakė, kad per 45-erius metus jos oda dar nebuvo tokia graži, kokia yra šiandien.

Mes nešiojamės su savimi labai daug ir kūnas mums apie tai pasako. Tik reikia žinoti, kad medį turime gydyti ne nuo lapų, o nuo šaknų.

Kokiu principu pati dirbi?

Visada dirbdama savęs klausiu: „Ar man tai atnešė energijos? Ar man pačiai gera?“ Dabar visada sau atsakau „taip“, nes gyvenu gerai, turiu energijos perteklių ir matau daug žmonių, kurie keičia savo gyvenimus ir nustoja gyventi vedini baimės. Kai darbus darome iš pertekliaus, atsiranda tikrasis turtingumo momentas, kuris yra fantastiškas – už pinigus jo nenusipirksi. Mano veiklos susijusios su šou magijos pasauliu. Kartu su sielos draugu iliuzionistu Lucas Di Giacomo darbuojamės jo įkurtame „Ibiza Magic Club“. Aš daug dirbu su energetika. Ten atvyksta labai daug svečių – nuo karališkųjų šeimų atstovų iki žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Renginiuose svečią kviečiame išeiti už materialaus pasaulio įsitikinimų ir per save patirti gyvenimo magiją, kuri įkvepia gyventi prasmingiau.

Kaip tai vyksta?

Mes žaidžiame žaidimą su akmenimis, surinktais energetiškai stipriose salos vietose iš žyniuonių. Ant akmenų užrašomos skirtingos žinutės. Kai žmogus išsitraukia savo žinutę, aš padedu jam iškristalizuoti, ką ji reiškia būtent jam. Žinutes mes gauname kiekvieną dieną gyvendami tarp žmonių, sapnuodami, bet dažnai jų neturime laiko ir sąmoningumo iššifruoti. Taigi žaidimo metu pagal tą žinutę, žmogaus delną ir energetinę vibraciją, padedu žmogui atsikapstyti, kas vyksta jo gyvenime. Sykį buvo atvykęs vienas politikas iš Urugvajaus, kurį perspėjau apie gresiančią ligą. Jis turėjo staigiai važiuoti gydytis ir jo žmona po to man dėkojo, kad jį išgelbėjau. Aš pradedu jausti tam tikrą jausmą per save, bet suprantu, kad jis yra ne mano, o to žmogaus. Netgi kai sapnuoju, jaučiu, kada sapnas mano, o kada kitas žmogus nori užeiti. Tai gali daryti kiekvienas žmogus, jei išlavina savo intuiciją ir atkuria santykį su savimi. Mes gi mintimis keliaujame, apie kitus galvojame, siunčiame vieni kitiems gerą ar blogą energiją. Kai to nematome, mums sunku tuo patikėti.

Ar dabar darai tik tai, ką nori, o ne tai, ką reikia? Kaip tai atrodo realiame gyvenime? Negi niekada nebūna darbų, kuriuos reikia padaryti, nors nenori?

Aišku, yra dalykų, kuriuos reikia padaryti. Tada aš pirmiausia pakeičiu požiūrį į tą savo „reikia“. Sakau: „Aš noriu užsimanyti daryti tai, ką turiu daryti“. Tada darau iš „noriu“ pozicijos. Ir viskas. Žmogus yra laisvas tiek, kiek jis yra laisvas keisti savo požiūrį į bet kokią realybę.

Tai reiškia, pasirenki būseną, iš kurios įeisi į veiksmą?

Taip, bet jeigu jūs eisite į darbą, kurio nekenčiate, arba darysite tai, kas jus žaloja, šita formulė jokiais būdais neveiks. Mes negalime apgaudinėti savęs, nes aukštesnysis Aš ir kūnas yra išmintingesni. Jei neklausome savęs ir vis protu mėginame save įtikinti, kad mums viskas gerai, kūnas pradeda siųsti signalus – gali pasireikšti fizinės ir emocinės ligos. Žinoma, mokesčius susimokėti, namus susitvarkyti, vaikus prižiūrėti reikia, tačiau jei savo gyvenime norime pereiti į šeimininko poziciją, po truputėlį į savo kasdienybę galime įsivesti praktikų, meditacijų, kurios padės mums atskirti, kas yra „reikia“ ir kas yra „noriu“. Žmogus atsakymą žino jau pirmą milisekundę. Visą laiką ir visur. Tik mes dažnai galvojame protu, o ne pajuntame kūnu, kaip jaučiamės tuo metu, kai sakome, tarkime, „eisiu“ arba „neisiu“. Mes sakome: „Turiu susitikti su tuo žmogumi“ ir visas kūnas nutirpsta. Kūnas rodo, kad eiti nenorime. Bet mes tikiname save, kad turime eiti, nes jau susitarėme, prižadėjome ateiti… Ir mes nebežinome, ko norime. Bet kai pradedame girdėti savo kūno kalbą ir jausti save iš vidaus, visada pasirenkame teisingai.