Lina Gulbinaitė: protas mus dažnai apgaudinėja, kūnas

Nuo seniausių laikų žmonės gydydavo sielos ir kūno skausmus įvairiausių ritualų pagalba – laukiniais šokiais, dainomis, kvėpavimo technikomis, tyla, meditacija. Senoliai nuolatos kartodavo, kad tik pats žmogus gali būti savo dangiškojo džiaugsmo arba skaudžiausio liūdesio priežastis. Todėl pajutus skirtingus jausmus, privalu juos priimti ir pilnai juos išgyventi. Kad nesiformuotų baimės, kad neliktų nuoskaudų ir kūne nesikauptų ligos. Kad gyvenimo Upė tekėtų. Tavyje ir per Tave.

– Ką Jums reiškia šokis?

– Į žodį „šokis“ man telpa labai didelė apimtis, kurią pavadinčiau „menas gyventi“. Tai tarsi sumažinta realaus gyvenimo išraiškos forma. Į ją galiu sudėti tiek patirtis, išgyvenimus, tiek emocijas ir jausmus, norus, tikslus… Šokyje galiu stoti akistaton su savo tikrumu, su savo siela. Galiu nerti giliai į meditaciją ir į stiprias dvasines patirtis arba tiesiog, pagavus tos akimirkos ritmą, leisti kūnui pasidžiaugti gyvybe – juk jos tiek daug judant. Man šokis yra apie meną – kurti, pažinti, išreikšti save judesyje, drauge sutikti kitą žmogų su visa jo apimtimi, kurios taip paprastai į žodžius nesudėsi. Būna, gyvenimiškas situacijas metaforiškai įsivardiju kaip šokio partnerį. Tuomet ir tam tikri sprendimai ateina lengviau, paprasčiau, kūrybiškiau.

– Kaip pačios gyvenime atsirado šokis, kaip į šokį sumanėte integruoti terapiją?

– Kiek save prisimenu nuo vaikystės, šokau. Pamenu, labai patikdavo šėlti judesyje be ribų. Ir tas, taip vadinamas, mažos mergaitės šokis sukeldavo be galo daug džiaugsmo tiek man pačiai, tiek tėvams. Nuo penkerių pradėjau lankyti pramoginių šokių pamokas, vėliau tapau tautinių šokių „Šėltinis“ kolektyvo dalimi. Taigi visa vaikystė ir paauglystė prabėgo šokant ir koncertuojant tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Studijų metu teko atsitraukti nuo scenos, tačiau tas įsišaknijęs įprotis šokti niekur nedingo – atsiradus laiko, išbandžiau dar įvairiausių sceninių šokių stilių.

Galiausiai vieno iš Ibisoje vykusių retreat‘ų metu patyriau kiek kitokį, vadinamąjį terapinį šokį. Iš pradžių tikrai nesupratau, kas su manimi įvyko, nes pirmą kartą šokio metu pasileido emocijos ir išgirdau savo kūno kalbą. O juk scenoje buvau įpratusi prie vienos emocijos – džiaugsmo. Nes toks scenos etiketas – žiūrėti į žiūrovą ir jam visuomet šypsotis. Grįžus į Lietuvą nepaleido noras gilintis į šokį kaip terapiją.

Tuomet išvykau į NIA (angl. Neuromuscular Integrative Action – integruota nervų ir raumenų veikla) – holistinės fitneso praktikos mokymus Italijoje. Vėliau atradau Alexandrą Girshoną – šokio-judesio terapeutą, iš kurio mokausi iki šiol. Matyt, atėjo gyvenimo etapas, kai panorau šokyje save patirti kitaip – be taisyklių, griežtos choreografijos, atrasti judesyje laisvę, atsakyti sau į klausimus, į kuriuos nepavyko atsakyti protu, bei pažinti, atskleisti save naujai.

– Kokie yra tie svarbiausi vardikliai, kurie šokį paverčia terapija? Nuo ko žmogus sveiksta?

– Terapinio pobūdžio šokio judesio užsiėmime žmogui sukuriama erdvė prisiliesti prie savo jausmų ir emocijų. Taip jis gali nebyliai išsikalbėti, išjausti tai, ką kažkada nustūmė į pasamoninį lygmenį, susitikti su tomis emocijomis, kurių raiška nepriimtina sociume. Juk jei žmogus neturi galimybės išreikšti savo emocijų, jis jas sulaiko. Taigi užsiėmimas yra vieta būti „legaliai“ priimtam ir nevertinamam su visu savo „bagažu“. Ir tai jau –sveikimo momentas.

Šokio terapijoje žmogus gali leisti sau sutikti save tikrą, priimti, įsisąmoninti patirtis, išgyventi tai, ko jam nebuvo leista išgyventi, išjausti, paleisti ir su palengvėjimu keliauti toliau. Taip pat šokyje sukuriama galimybė žmogui integruotis, pasijusti visumos dalimi, nesvarbu, ar dalyviai vienas kitą pažįsta, ar ne. Sukuriama bendrumo ir palaikymo terpė, kurioje žmogus gali jaustis saugiai. Galiausiai šokis išjudina užsistovėjusią energijos tėkmę, skatina džiaugsmo ir malonumo hormonų gamybą. Dėl to keičiasi žmogaus emocinė būklė, stiprėja imunitetas, laisvėja judesiai, atsiranda akių spindesys, žmogus ima dažniau šypsotis.

– Kuo svarbu terapiją taikyti ne tik galvai, bet ir kūnui?

– Tiek kūnas, tiek protas neišvengiamai susiję. Veikiant vieną, poveikis daromas ir kitam. Kuo daugiau terapinio proceso metu įtraukiamas kūnas, tuo geresnis rezultatas. Protas mus dažnai apgaudinėja, kūnas – niekada. Tad aš visuomet už maksimalų poveikį per trumpiausią laiką. O judesio terapijoje derinami kūno judesys ir jo analizė.

Santykis su kūnu man atvėrė duris į mano esmę ir begalinę apimtį. Jame sutikau savo širdį, žinojimą iš jausmo, pasitikėjimą visu, kas vysta, net tuomet, kai niekas nevyksta pagal proto planą. Ten sutikau skirtingas savo puses, dualumą – šviesą ir tamsą, kurias besąlygiškai pamilau ir priėmiau, taip atverdama vartus džiaugsmui.

– Kuo skiriasi šokis su savimi, sau nuo šokio su kitu? Kas vienu ir kitu atveju svarbiausia?

– Būna, užsiėmimuose mes šokame vieni, būna – su partneriu. Tai priklauso nuo užsiėmimo pobūdžio. Kai žmogus šoka vienas, dažnai jis tai daro užsimerkęs, paniręs į vidinę meditaciją, kurios metu girdi muziką ir vedimą balsu. Taip per kūno judesius jis nukeliauja į skirtingas laiko dimensijas, gyvenimo etapus ar savo troškimų pasaulį, išgyvena emocijų. Jis tai daro tik sau ir su savimi. Niekas jo nemato, nes visi tuo pat metu užsiėmę savimi ir savo vidiniais pasauliais. Tai tarsi psichologiškai saugesnis būdas žmonėms atsiverti, išsilaisvinti emociškai, kada nesinori būti matomam kitų.

Kita vertus, darbas su partneriu padeda savęs pamatyti daugiau, kaip veidrodyje. Tarsi stovėtum nuogas/-a ryte ir matytum: „O, spuogas iškilo! O, kūnas sustingęs ar paakiai patinę!“. Arba, atvirkščiai: „O, aš pilnas/-a gyvybės, švytėjimo, grožio, anksčiau savyje to nepastebėjau!“. Taip pat kontakte su kitu dirbame su santykių tema. Tarkime, ieškome atsakymų, kaip atrasti pusiausvyrą tarp duoti ir imti, tarp įsileisti į savo erdvę ir palaikyti atstumą, tarp komunikuoti apie save, savo norus ir girdėti kitą, tarp komfortiškai jaustis vienam ir tarp kitų ir t. t.

Kiekvienu iš šių atvejų svarbu, kad žmogus turėtų norą dirbti su savimi, atsisakytų lūkesčių ir projekcijų bei pasitikėtų procesu.

– Kokios moterys pas Jus ateina? Kokių labiausiai laukiate?

– Vienos moterys ateina labai nedrąsiai, didelėm akim ir sakosi nežinančios, ko atėjo. Kitos, tuo tarpu, ateina su aiškiai suformuotais klausimais ar noru patirti save judesyje. Kitas atsiveda draugės, nes labai gerai žino, ko draugei reikia (šypsosi). Dar kitas atsiunčia jų vyrai, nes būna girdėję, kad manuosiuose užsiėmimuose įvyksta kažkas mistiško. Žinau viena, kad jei jau moteris, nepriklausomai nuo savo amžiaus, išsilavinimo, gebėjimo ar „negebėjimo“ šokti atvyko, vadinasi, jai vieta ir laikas čia būti. Dažniausiai bendrą kalbą randame net ir nekalbėdamos. O laukių visų, kurios suinteresuotos dirbti su savimi. Būna, sako: „aš tik pažiūrėsiu“. Tokiu atveju tenka įkalbinėti, kad tas pažiūrėjimas virstų dalyvavimu, nes procesas iš tiesų jautrus ir, gerbiant bendrą erdvę, prašau, kad dalyvės įsitrauktų ir dalyvautų, o ne liktų stebėtojos vaidmenyje.

– Būna moterų, kurios sakosi nemokančios šokti. Jūsų vedamose kūno judesio terapinėse praktikose svarbu bent kiek nors mokėti šokti ar geriau, atvirkščiai, nemokėti?

– Tiesą sakant, labiausiai džiaugiuosi išgirdusi, kad moteris atėjo pirmą kartą ir nemoka šokti. Tobula! Tokiu atveju ji greičiausiai neturės išankstinių lūkesčių, kylančių iš turėtos patirties, ir nenaudos išmoktų šokio judesių. Terapiniame procese svarbu paleisti išmoktus šablonus, neskaičiuoti taktų, žingsnelių, nesistengti būti plastiškai, gražiai, o, atvirkščiai, – nustebinti save skirtingomis savo spalvomis, dar neatrastų judesių spektru, taip leidžiant kūnui iškalbėti tai, ką jis nori iškalbėti, o ne tai, ką leidžiame jam kalbėti gerai mokėdamos šokti, bei praplėsti savo mąstymą, matymą, galimybes išoriniame pasaulyje.

– Pasidalinkite moterų atsiliepimais, kas vyksta jų gyvenimuose po Jūsų vedamų praktikų? Beje, vedate jas nuolat ar tai labiau atskiri renginiai? Kaip suprantu, vedate ir individualias sesijas?

– Atsiliepimų gaunu skirtingų, bet jų visų apibendrinimui suskambo žodis „prabudimas“. Tikrai ne visos išeina laimingos, tačiau matymas, suvokimas apie save, savo kūną, patirtis, gyvenimo situacijas, santykius akivaizdžiai prasiplečia. Moteris susivokia, kur ir kodėl ji šiandien yra, kokį emocinį bagažą su savimi nešiojasi, kiek ir ko „prisidirbo“ ir ką galima dėl to padaryti. Nėra lengva pamatyti ir priimti visas savo puses, prisiimti atsakomybę už savo susiformuotą požiūrį, elgesio modelius, veiksmus ir jų pasekmes, nors tam įtakos turėjo ir aplinka.

Nėra lengva susitikti su savo patirtais išgyvenimais, vaikystės traumomis, nerealizuotais troškimais. Dažnai terapinis užsiėmimas tikresnis už patį gyvenimą, kur iškrapštoma į paviršių tai, kas realiame gyvenime lieka nutylėta. Kam to reikia? To reikia, nes anksčiau ar vėliau visa tai vienokia ar kitokia forma manifestuoja – kūnas suserga, santykiai dingsta, gyvenimo spalvos blanksta. Taigi tas vadinamasis prabudimas moteriai – kaip spyris į sėdimąją išspręsti tai, kas trukdo gyventi harmoningai. Vienos atranda savyje moterišką energiją, seksualumą, gyvybingumą, kūrybiškumą. Kitos pirmą kartą supranta, kad nėra vienišos, gauna palaikymą ir priėmimą. Kitos atranda meilę sau, pasitikėjimą savimi bei Visata. Būna, moterų gyvenime viskas pasikeičia kardinaliai – nuo santykio su savimi iki santykio su kitais bei materija. Žinoma, kiekvienos procesai individualūs ir priklauso nuo moters lankstumo priimti tai, kas neįprasta.

Grupinius užsiėmimus organizuoju kartą ar du kartus per mėnesį Vilniuje (mieste, kuriame gyvenu) ir Šiauliuose (kur gyvena mano tėvai), kai pajuntu impulsą vesti užsiėmimą viena ar kita tema. Kadangi praktikos tikrai stiprios, rekomenduoju žmonėms „sukramtyti“ tai, ką gauna užsiėmimo metu. Patirčiai įkūnyti reikia laiko – su ja pagyventi, išjausti, įsisąmoninti ir, jei norisi, keliauti toliau.

Individualias sesijas taip pat vedu, kai žmogus nori dar stipresnio darbo su savimi, šimtaprocentinio dėmesio ar dėl jam patogesnio laiko bei kitų priežasčių.

– Kalbame apie moterišką energiją, plaukimą, regis, nieko konkretaus. Bet šiuolaikiniame pasaulyje moteris negali vien tik ramiai tekėti kaip upeliukas. Ji gi, būna, teka ir kaip plati, galinga upė. Ar sutinkate, kad moteris gali ir netgi turi turėti vyriškos energijos, veržliai ir ryžtingai veikti, ne vien tekėti prie visų prisitaikydama?

– Kai moteris savo namuose – širdyje, ji pažįsta savo kūną, jaučia save, jai daug paprasčiau veikti, be vyriškos konkurencijos ar kovos siekti savo norų. Dažnai moteriai užtenka tik pagalvoti, ko ji nori, ar ko nenori, ir, kaip įdomu, viskas be didelių pastangų taip ir susiklosto.

Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju šiuolaikinės moters, kuri tiesiog ramiai sau tekėtų prie visų prisitaikydama. Tada ji būtų kaip upė, praradusi save. Kaip tik neseniai teko išsimaudyti upėje. Turbūt nereikia nė priminti, kokia jėga ji neša… Ir tikrai neklausia, kaip čia prie ko prisitaikyti – arba atlaikai jos srovę, arba, žiūrėk, gelbėkis, kaip moki. Gerai, jei pasiseks laiku susiprasti, o jei ne… Man tai labai graži metafora moters galiai apibūdinti.

Sunku išmatuoti neišmatuojamą – kiek tiksliai ir kokios energijos moteris turi turėti, kad gerai jaustųsi. Vienoms galbūt šiandien tas etapas, kai jos labiau veikia vyriškoje energijoje – kuria verslus, stato namus, šaudo į taikinius, bando save, pažįsta skirtingose amplua ir taip gyvendamos gerai jaučiasi. Kitos gi galbūt išbando paklusnios ir atsidavusios vyrui moters rolę… Kokia turi būti moteris ar kokios energijos daugiau ar mažiau turi turėti, manau, žino tik ji pati. Jei pavargsta nuo kovos, yra pervargusi, neturi jėgų, galbūt jai laikas grįžti į širdį?

– Esate ne tik galinčio Jus viskuo aprūpinti vyro žmona, bet ir pati turite savo verslą. Taigi, moteris gali būti moteriška ir kurdama materiją, aktyviai dalyvaudama socialiniame gyvenime?

– Esu susikūrusi sau darbo vietą. Na, kad nereiktų jaustis kaip kalėjime su įrėmintomis darbo valandomis ir griežtomis taisyklėmis. Man patinka dirbti savu ritmu. Tuomet ir rezultatas ateina lengvesniu keliu. Ar dėl to jaučiuosi mažiau moteriška? Tikrai ne! Mano veiklos – mano savirealizacija skirtingomis formomis, skirtingose energijose, sutinkant skirtingus žmones. Tai – kaip žaidimas. Taip veikdama pati sau esu įdomi. O kai esu įdomi sau, esu įdomi ir vyrui.

Dalį dienos dėlioju skaičiukus, sprendžiu įvairias situacijas, susipažįstu su skirtingais žmonėmis ir gaunu už tai grįžtamąjį ryšį – finansinę laisvę. Manau, moteriai materiją kurti kartais net lengviau – žavesys, lankstumas, pojūtis labai padeda taip vadinamajame vyriškame pasaulyje. Neįsivaizduoju savęs įsirėminant vyro kišenėje. Žinoma, be galo gera, kai vyras moterimi rūpinasi iš noro tą daryti, o ne iš reikalo. Tuomet moteris turi savų finansų „smulkioms išlaidoms“ , kurios dažnai – ne tokios ir smulkios (šypsosi). Moteriška moteris turi turėti paslapčių – tai susiję ir su jos pinigais bei tuo, ką ji su jais veikia. Šituo klausimu aš be galo dėkinga savo mamai, kuri įskiepijo man moters finansinės laisvės formulę. Nieko šitoj vietoj nenoriu keisti. O savo vyrui esu dėkinga už nerašytų Visatos dėsnių laikymąsi (šypsosi).

– Kas Jums leidžia neprarasti balanso?

– Paradoksalu tai, jog vienas iš veiksnių, padedančių išlaikyti balansą, ir yra mano verslas. Esu be galo emocionali, o loginis pasaulis padeda susicentruoti. Stichiškai moteriai vyriška energija padeda įsižeminti.

Ir dar man labai patinka skirti laiko sau, savo asmeninei erdvei. Turiu tam tikrų kasdieninių ritualų, kurie padeda išlikti harmonijoje. Pirmiausia, su savimi.

– Auginate sūnų, bet jeigu reikėtų mažai mergaitei, tarkime, šešerių metukų, paaiškinti, kas yra moteriškumas, ką jai sakytumėte?

– Atsakyčiau trumpai – tu esi moteris. Nenorėčiau primesti mergaitei jokių moteriškumo sampratos stereotipų. Vaikai, kol dar nėra pripumpuoti „gyvenimo tiesų“, prigimtinius dalykus, manau, žino kur kas geriau nei suaugusieji. Jiems savaime aišku, kas yra mergaitė, ar kas yra moteris.

Dažnai stebiu mergaites – kaip jos šėlioja, kiek jose džiaugsmo, laisvės, vaidmenų, emocijų. Mergaitei tikrai niekas nesutrukdys būti princese, užsidėti karūnos ar didesnio už save pūsto sijono. Nes ji taip nori… Tik kodėl po kiek laiko visa tai taip pasimiršta (šypsosi)?