Kodėl kai kurie bėdų prislėgti žmonės palūžta, o kiti susiima ir ryžtingai veikia?
Lina Lila Lisauskaitė tvirtina, kad jai labai padėjo įprotis visur eiti drąsiai. „Mano tėvai yra labai laisvi žmonės. Jiems nerūpėjo „ką kiti pasakys“. Jie man neaiškino, koks turi būti gyvenimas. Mama tik sakydavo: „Svarbiausia – būk geras žmogus“.
Tokia tėvų duota laisvė lėmė, kad Lina neturėjo ją gyvenime varžančių įsitikinimų. Tačiau dabar moteris tvirtina – ne taip jau svarbu, ar šeimoje vaikas auklėtas griežtai, ar jam duota visiška laisvė. Svarbu, kad būtų noras gyventi ryžtingai, nuosekliai ir atkakliai.
Todėl, atėjus laikui, Lina savo noru ėmė gyventi pagal griežtą discipliną. Ji norėjo gyventi kitaip. Tai davė apčiuopiamų rezultatų.
„ – Ar jauti, kad dabar laikai gyvenimą savo rankose?
– Nesu burtininkė ir negaliu suvaldyti to, kas vyksta aplink mane. Tačiau mano rankose yra mano savijauta. Radau savo gyvenimo raktą – tai priėmimas visko, kas vyksta. Manau, kad tai mane labiausiai įgalina. Kai nėra pasipriešinimo mano viduje, tada taip stipriai neveikia ir išorė“.
Klausimus apie gyvenimo prasmę šviesaplaukė mergaitė ėmė kelti jau vaikystėje. Nuėjusi į parodą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, ji pamatė ten mumiją. „Man buvo visiškas šokas. Suvokiau gyvenimo laikinumą“, – Lina prisimena, jog tada prasidėjo nemigo naktys.
Koks gyvenimo tikslas, jei mes vis tiek mirsime? Kas bus po mirties? Kas sukūrė šį pasaulį? Jei Dievas, tai kas yra tas Dievas? Septynmetei mergaitei niekas negalėjo atsakyti į rūpinčius klausimus. Linos tėvai nebuvo religingi.
„Visi išsigąsdavo mano klausinėjimų, o aš nuolat aiškinausi, – Lina pasakoja, jog vaikystėje dažnai panirdavo į gilią meditaciją, – Visai neseniai nuvykau pas mokytoją Mooji. Atpažinau, jog būsena, į kurią jis veda žmones, yra ta pati, kurią patirdavau būdama maža“.
Kas per mumija? Ištyrėme. Skaityti čia »
Lina matė mumijos klastotę
Išgirdusios Linos Lilos pasakojimą, kaip vaikystėje ji pamatė mumiją, abi nustebome. Argi iš tiesų Lietuvoje yra mumijų? Ir dar Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje? Nusprendėme šį dalyką ištirti. Sužinojome, jog mumija iš Senovės Egipto tikrai atkeliavo į Lietuvą. Profesionaliosios egiptologijos pradininkė Lietuvoje dr. Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė 1924 metais Kairo muziejuje įsigijo žmogaus mumiją, gulėjusią sarkofage be dangčio. Sarkofagą puošė simbolinės scenos ir hieroglifai. Juos perskaičiusi mokslininkė nusprendė, jog tai Egipto princesė vardu Šemajit. Pasak mokslininkės, ji buvo Dievo amono vaidilutė – šokėja ir giesmininkė.
Atvežtoji mumija tarpukariu keliavo po įvairius Kauno muziejus. Po egiptologės mirties 1941 metais jos visas surinktas Egipto senienas paveldėjo Valstybinis kultūros muziejus (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus).
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje mumija pasiliko iki 2011 metų. Tada ji perduota Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Gudyno restauravimo centrui. Buvo atlikta kompiuterinė tomografija. Ja siekta išsiaiškinti, ar mumija nesuklastota. Pastebėję europiečių susidomėjimą, egiptiečiai kartais parduodavo užsieniečiams suvyniotas medžio pliauskas ar vielas. Iš tyrimo metu gautų nuotraukų matyti, kad skeletas smarkiai suniokotas ir kaulai guli ne anatomine tvarka. Prie mumijos dešine ausimi radiologai pastebėjo stiklinį buteliuką. Paaiškėjo, kad jame būta levandų aliejaus – matyt, taip egiptiečiai siekė apsaugoti palaikus nuo kenkėjų. Vis dėlto labiausiai tyrėjus nustebino tai, jog suvynioti buvo ne moters, o vyro palaikai.
Pro gulto, ant kurio paguldyta mumija, vyteles byrėjo smėlis. Tai mokslininkams sukėlė įtarimą, kad tai veikiausiai nėra Egipto princesės palaikai. Pintuose dembliuose, užkasant dykumos pakraštyje į smėlį, laidoti varguoliai.
Taigi, gudrūs egiptiečiai mokslininkę tiesiog apgavo. Jie „supakavo“ mumiją į prabangų sarkofagą. Tačiau ši trijų tūkstančių senumo mumija visiškai pakeitė Linos Lisauskaitės gyvenimą.
Mumija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje. ČDM Tt 2797. Fot. A. Snitkuvienė
Paaugusi Lina ėmė maištauti. Dvylikos metų ji pasidarė tatuiruotę, paragavo alkoholio vėliau net išbandė narkotikus. „Tai buvo bėgimas. Kadangi į savo klausimus neradau atsakymo, bėgau, kur tik galėjau“, – sako Lina.
Vakarėliuose paauglė sutikdavo vyresnių žmonių, kurie jos klausdavo: „Ką tu čia veiki?“ Jaunoji maištininkė atšaudavo: „O ką tu čia veiki? Kai aš būsiu tavo amžiaus, būsiu jau susitvarkiusi gyvenimą“.
Penkiolikos metų Lina sutiko savo mylimąjį Mindaugą, su kuriuo vėliau ir susituokė. Po jų pažinties Linos suvokimas apie gyvenimą pasikeitė. Anksčiau ji į mokyklą ateidavo tik visai neturėdama ką veikti. Tačiau susiėmė ir iš prastos mokinės tapo pirmūne tik per vienerius metus. „Pradėjau sveikai maitintis, sportuoti, mokytis ir mokyti jaunesnius.“
Tada atsirado ir ateities svajonė. „Žinojau, kad noriu būti mokytoja, bet neįsivaizdavau, ko galėčiau mokyti“. Kadangi gerai sekėsi skaičiuoti, mergina nusprendė stoti į taikomąją matematiką. Tačiau po pusmečio metė studijas, nesuvokdama jų prasmės. „Mes labai daug skaičiuodavom. Kai dėstytojos paklausiau, kam mes skaičiuojam, man pasakė, kad sužinosiu po trečio kurso. Tą pačią dieną išėjau“, – ji tvirtina pajutusi, jog tai ne tai ką dabar turi daryti.
Metusi mokslus Lina kartu su draugu išvyko į Londoną. Nuomotuose namuose rado knygą, kuri visiškai pakeitė jos gyvenimą. Tai buvo mokytojo Šivanandos knyga apie meditaciją.
„Mano darbas Londone neužėmė daug laiko. Todėl leidau sau visiškai pasinerti į dvasinį pasaulį“, – Lina šypsosi prisimindama, jog tuomet užsisakė daugybę knygų apie sąmoningumą ir meditaciją. Dabar ji svajojo būti jogos mokytoja. „Vėliau suskaičiavau, kad per keturis mėnesius perskaičiau dvidešimt aštuonias knygas. Gerte gėriau į save žinias ir laukiau, kada gyvenime pasirodys mano mokytojas“.
Vieną dieną į grožio saloną, kuriame ji dirbo, atėjo klientė. Ji Linai papasakojo apie nuostabią mokytoją vardu Lili. „Tai man buvo kaip ženklas. L raidė mane lydi visą gyvenimą“.
Susitikus iškarto jai pasakiau: „Noriu būti jogos mokytoja. Padarysiu viską, ką pasakysit. Jau dabar nevalgau mėsos, žuvies, negeriu alkoholio, kavos ir arbatos. Nerūkau. Nevalgau česnakų ir svogūnų. Viską stengiuosi daryti pagal jogos filosofiją“. Jogos mokytoja Lili žiūri į mane ir atsako: „Ar tu išprotėjai? Liaukis“. Ji man paaiškino, kad viską reikia daryti lėtai. Pradedančiajam pakanka trijų dalykų – nevalgyti raudonos mėsos, negerti alkoholio ir nerūkyti. Visa kita ateis savaime. Sutikau su ja. Tada ji man sudarė programą. Mano kūnas buvo silpnas. Norėdama jį sustiprinti, kasdien eidavau į mokytojos pratybas“.
Mokytoja Lili užsiėmimus vedė įvairiuose sporto klubuose. Linai teko keltis penktą ryto. Šeštą ji jau būdavo traukinyje, vežančiame kaskart į skirtingą Londono vietą. Taip – net pusę metų. Kai Linos kūnas sustiprėjo, mokytoja ją pakvietė į uždarą patyrusių mokinių grupę savo namuose. Šiuos užsiėmimus Lina lankė dar pusantrų metų. Kasdien.
Linos draugas Mindaugas ją palaikė. Iš pradžių ji kviesdavo ir skatindavo lankyti jogą kartu, tačiau paskui suvokė, jog geriau įkvėps jį savo pavyzdžių. „Pagalvojau – tegu jis sau būna ramiai. Po ketverių metų niekieno neverčiamas jis ėmė eiti tuo pačiu keliu ir taip pat tapo jogos mokytoju“, – dabar Lina kartu su Mindaugu veda jogos mokytojų kursus.
Noras tobulėti jogoje vis stiprėjo. Besiruošdama Indijoje vykusiems jogos mokytojų kursams Lina jau pusmetį gyveno pagal griežtą tvarkaraštį. Keldavosi anksti ryte, tada medituodavo, atlikdavo pranajamos – kvėpavimo pratimus ir jogos pozas – asanas.
Tada vienui viena išskrido į Indiją. Šivananda Yoga Vedanta mokyklos kursuose jai buvo labai lengva, nes buvo pasiruošusi.
„Kursus vedė nuostabus mokytojas svamis Govindananda. Jis – visiška būtis, meilė ir besąlygiškas priėmimas. Jaučiau, kaip jis mus visus globoja. Per tą mėnesį nebuvo jokių kitų minčių, tik apie Dievą. Žiūrėdavau naktį į žvaigždes ir jausdavau meilės energiją“.
Svamis Govindananda mokinei davė Lilos vardą. „Norėjau būti Šanti – šis vardas sanskrito kalba reiškia ramybę. Tačiau mokytojas buvo įžvalgesnis negu aš pati. „Lila“ – tai žaidimas“, – jogos mokytoja pasakoja, jog naujasis vardas tapo neatskiriamas nuo jos gyvenimo. „Kai protas įsitempęs, tai sargdina kūną. Žaismingumas ir humoro jausmas padeda judėti kartu su gyvenimo tėkme“.
Grįžusi į Londoną, Lina toliau gyveno pagal griežtą discipliną. Dabar pas mokytoją ji eidavo tik kartą per savaitę, bet paskui visą savaitę kasdien namuose kartodavo išmoktas asanų sekas. Įsidarbinusi ajurvedos centre, ji atlikdavo procedūras, masažuodavo žmones. Pagaliau ėmė vesti ir išsvajotas jogos pamokas.
Linos vyras su draugais atidarė Kaune drabužių parduotuvę. Darbuotojams sekėsi sunkiai. Vyrai paprašė, kad Lina vyktų į Kauną ir padarytų ten tvarką. Lina ryžtingai kibo į darbą.
„Pradirbau pora mėnesių.
O tada vieną dieną atsipeikėjau: „Ką aš čia veikiu rūbų parduotuvėje? Kas čia vyksta?“. Paskatintas mylimosios, Mindaugas sutiko parduotuvę uždaryti. Tačiau Kaune buvo jau išnuomotas butas ir įsigytas šuo.
„Sėdžiu namuose ir klausiu – kas čia vyksta mano gyvenime? Staiga atsisukau į knygų lentyną. Žiūriu – pala, taigi aš turėjau atidaryti jogos studiją? Viskas juk paruošta – knygos, statulėlės, žvakidės. Staiga prisiminiau savo svajonę, kurią buvau pamiršusi. Gyvenau prie Soboro. Kasryt eidavau su šunimi pasivaikš –
čioti. Jaučiau, kad mano jogos studija turi būti kažkur netoliese. Vieną dieną žiūriu – kabo skelbimas, kad išnuomojamas rūsys. Paskambinau savininkui ir paklausiau, ar nenuomoja patalpų pirmame aukšte“.
Pirmame namo aukšte visai netoli Kauno Soboro buvo dulkėtas sandėlys. Tačiau vos pamačiusi apleistą erdvę, jogos mokytoja suprato, kad tai yra tinkama vieta. „Gerai, imu“, – suderėjo su savininku. Tą žiemą buvo minus šešiolika, o patalpose – išjungtas šildymas. Lina su draugais pati įrenginėjo studiją.
„Įrengėme paprastai, bet nuoširdžiai. Šia idėja labai tikėjau. Jei darai, ką jauti, jei tai neša laimę ir pagalbą kitiems, turi pasisekti“, – Linos tikėjimas pasitvirtino. Jau per pirmąjį pusmetį paaiškėjo, kad į studiją netelpa visi norintieji. Lina stengėsi iš visų jėgų priimti visus – per dieną keliskart vesdavo grupines ir individualias jogos sesijas. Vėliau paskaičiavo per šešis mėnesius pravedusi šešis šimtus trisdešimt pamokų.
Rytinės dainos ir šokiai po šaltu dušu
Linos Lilos rytai prasideda penkiolikos minučių trukmės šaltu dušu. Ankstų rytą atsikėlusi iš lovos, Lina išgeria šiek tiek vandens arba arbatos. Tuomet kartais pasimėgauja karšta vonia. Tada – iškart po ledine srove. Ištverti šaltį padeda Wimo Hofo kvėpavimas. „Taip pradeda tekėti energija, kad aš šoku ir dainuoju. Būna, kad po dušo neprisimenu net savo vardo“, – Lina tvirtina, jog tokia dienos pradžia suteikia labai daug jėgų. Paskui ji veda jogos užsiėmimus arba pati juose dalyvauja.
Popietė būna skirta darbams prie kompiuterio – dabar Lina jau baigia rašyti savo knygą. „Rimtesnį“ maistą valgo vieną kartą per dieną. Iki pietų ji geria tik vandenį su agurku, citrina ar apelsinų sultimis. Vakarais vaisiai, uogos, riešutai, džiovinti mangai ir kiti malonumai. Tokia dienotvarkė padeda kaupti jėgas, energiją ir įgyvendinti savo išsikeltus tikslus.
Dabar kalbamės erdvesnėse patalpose senamiestyje, netoli Kauno Rotušės. Čia pratybas veda ne tik Lina, bet ir kiti mokytojai. Tai ketvirta Linos jogos studija. Šiuo metu yra likusios dvi „Buddha on Bike“ jogos studijos – viena prie Soboro, o kita prie Katedros.
Ji tvirtina, kad tokią sėkmę lėmė pasitikėjimas: „Aš nedvejojau, kad tai, ką perduodu, yra vertinga. Pati per savo praktiką buvau sukaupusi daug energijos ir galėjau ja pasidalinti su kitais“.
Savo ryšį su Mindaugu Lina vadina kosminiu. Po trylikos metų draugystės pora nusprendė skirtis. „Būtų lengva išsiskirti, jei būtume susipykę. Tačiau labai įdomu išsiskirti su žmogumi, kurį tu myli ir jis tave myli. Tačiau aš jutau, kad skirtis būtina. Gal dėl to, jog taip anksti prasidėjo mūsų draugystė mūsų meilė tapo kaip brandžių senolių“. Tačiau net ir po skyrybų kartu su Mindaugu ji veda jogos mokytojų kursus.
Ką dabar, jau būdama stipri, ji patartų tai Linai, kuri buvo tokia pasimetusi vaikystėje? „Skambės banaliai, bet patarčiau klausytis savo širdies, – ištarusi šiuos žodžius, Lina susimąsto. – Lengva taip pasakyti. Tačiau žmonės ne visuomet skiria savo proto ir širdies balsą. Čia galėčiau duoti gerą patarimą – visada stebėti savo kūną. Kūnas pasako. Jei aš nors minutę darau ne tai, ką reikia, iškart tai kūnu jaučiu (atsiranda įvairių įtampų) ir turiu keisti savo elgesį“.
„Vieni eina keliais, kuriuos pramynė kiti. Kiti savo kelią bando susikurti savo patirtimi. Ar supranti, ką reiškia grįžti namo? Žinai tą jausmą? Man tai atrodo svarbiausia – grįžti namo. Kai esi „namie“, toje būsenoje nėra jokių jogos mokyklų. Ten išvis nėra jokio skirtumo. Aš ateinu į studiją ir nežinau, kas vyks. Kartais sumanau pasiruošti jogos pamokai, bet paskui vis tiek viskas įvyksta taip, kaip suplanuota ne mano. Aš tik vadinu tai joga. Tačiau gali nutikti kvėpavimas ar čakrų meditacija. Viskas vyksta taip, kaip labiausiai reikia žmonėms.“
Klausimą, kodėl studija vadinasi „Buddha on Bike“ užduodame pačioje pokalbio pabaigoje. Lina išdėsto esmę trumpai ir aiškiai. Buda – tai senųjų tradicijų ženklas, o dviratis simbolizuoja senovės išminties pritaikymą šiuolaikiniam žmogui. „Dviratis – tai ne motociklas. Minti vis tiek reikia pačiam“ – pabrėžia Lina Lila. Visi keliai veda ten pat. Tačiau tik mes patys galime širdimi pajusti, kas dabar mus veda. Tada eiti. Eiti tol, kol reikės pasukti kitur.
Jogos studijos svetainė: www.buddhaonbike.lt
Autorės Ginta Gaivenytė ir Jurga Adomo
Jei tau patinka mūsų turinys, gali mus paremti. Ačiū.
Daug puikybės. Kiekvienamsavo kelias.