Širdis sąla nuo gerumo, akyse įsižiebia žvaigždės, plaučiai prisipildo deguonies ir norisi juoktis. Tokia yra būsena, kai įsimylime. Tačiau, nors ir nuostabi, tai yra tik jausmas, kurį dažnai klaidingai vadiname meile. „Meilė nėra psichologinis jausmas“, – tvirtina spektaklio „Meilė“ kūrėjai. Žmogaus protas linkęs viską apibrėžti, tačiau Meilės neįmanoma įsprausti į jokią dėžutę. Ji – Esatis, amžinasis būvis. Mes dažnai kuriame Meilei sąlygas – stumdomės vieni su kitais, apakinti ego žaidimų. Tačiau Meilė neturi sąlygų. Ir tik per Meilę mes esame vienis.
Apie spektaklio „Meilė“ kūrėjus
Trys Kauno menininkai, savo keliones pradėję skirtingais keliais, matyt kažkur dar ant debesies susitarė savo susitikimo vietą – teatrą. Tam, kad kartu žiūrovui prabiltų Meilės tema. Kristina Siurbytė, viena pagrindinių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių, muzikos keliu pasuko nuo mažų dienų. Pradėjo nuo sakralinio choro, ir dar studijų metais tapo soliste Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Gintaras Visockis šokį pamilo nuo mažens, sukdamasis ant sportinių šokių aikštelės parketo. Vėliau, mamos paragintas, vaikinas prisijungė prie Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės, kurioje šoko dvidešimt penkerius metus. Dabar jis yra vienas ryškiausių ir žiūrovų mylimiausių teatro baleto artistų, šokėjų bei choreografų.
Trečioji menininkė – Viltė Kazlauskaitė pašaukimą šokiui pajuto taip pat ankstyvoje vaikystėje. Pradėjo nuo baleto, sėkmingai atšoko visus sportinės karjeros metus sportiniuose šokiuose. Vėliau padarė pertrauką ir užsiėmė tekstile, fotografija, literatūra, kostiumų daile, psichologijos studijomis, šokio terapija. Dabar, grįžusi į šokių pasaulį, ji vėl prisiliečia prie baleto, išraiškos šokio ir choreografinio teatro, nes gimęs su šokančia siela, nešokti negali.
Kristinos ir Viltės dvasiniai ieškojimai ir kitoks teatro suvokimas tapo dirva, kurioje galima buvo sėti kūrybos sėklas. Štai čia prisijungė trečiasis kūrėjas – Gintaras ir ėmėsi choreografinės šokio kalbos. Taip gimė jautrus psichologinis spektaklis „Meilė“.
Prie komandos prisijungusi jaunoji solistė Sandra Lebrikaitė, taip pat dainuojanti įvairiuose Lietuvos teatruose bei kituose muzikiniuose pastatymuose, tapo dar viena grandele visoje kūrybinėje sekoje.
Kokia buvo pradžia? Kas paskatino nerti į meilės temą?
Viltė: Man atrodo, kad mes visi visada gyvename meilės temoje, daugiau ar mažiau tai įsisąmoninę. Tik tai nėra tik vyro ir moters meilės tema, tai labai plati meilės tema – ir meilės sau, meilės gyvenimui, meilės artimui, meilės viskam, kuo pasirenkame tikėti, tiesiog meilės…
Tad pati tema subrendo natūraliai – tiek iš savo pačios gyvenimo patirčių, tiek pažįstant daugelio žmonių istorijas visame pasaulyje. Su branda ateina vis tikresnis suvokimas apie meilės šaltinio buvimą savyje, prigimtinę meilę ir ego vaidmenį, kuriuo jis viską griauna, sukuria iliuzijas apie meilę. Ir kaip daugelis žmonių patiria vidinius pažeidimus, tik ne dėl meilės, o savo ego žaidimų, kuriuos retas kuris įsisąmonina…
Tai tiesiog pribrendo viduje ir vieną dieną atėjo kaip minčių, suvokimų srautas, tarsi iš dangaus. Reikia spektaklio. Ta tema ir spektaklio vaizdai man tarsi vaidendavosi nuotrupomis išgirdus tam tikrą muziką. O vieną dieną žodžiais susidėliojo visa esmė, kurią papasakojau Kristinai Siurbytei. Nuo to viskas prasidėjo.
Tuomet pakvietėme Gintarą Visockį, ir jis iš karto sutiko imtis choreografinės spektaklio dalies bei šokyje įkūnyti spektaklio veikėją – Vyrą.
Kristina: Žmonėms reikia šios temos, nes ji amžina, kaip gyvenimas, kaip visata.
Gintarai, kaip reagavote sulaukęs pasiūlymo imtis Vyro vaidmens spektaklyje „Meilė“ ir pačiam kurti choreografiją? Kas paskatino pasakyti „taip“? Tai tikriausiai pirmas jūsų individualiai kurtas didesnės apimties šokio spektaklis?
Gintaras: Kurti ir šokti kažką naujo visada yra malonumas, stimulas. Ir taip, tiesa, tai pirmas mano individualus choreografo darbas – visas šokio spektaklis. Anksčiau choreografiją kurdavau su kolega. Taigi niekaip negalėjau atsisakyti.
Panašu, kad jūsų kūrybinė komanda vieni kitus papildo, nesate griežtai pasidalinę kūrėjų etiketėmis. Taip kurti lengva ar sunku? Kokios jūsų patirtys?
Kristina: Taip, mūsų komandoje nėra griežtų pareigybių ir atsakomybių. Net pati komanda yra kintanti. Manau, taip kurti yra įdomu. Lengva ar sunku, sunku pasakyti, nesu kūrusi kitaip. Galbūt lengviau, nes yra didesnė pasiūlymų bazė, nors kartais dėl to nutolstama nuo pradinės idėjos. Bet tai gali būti tiek gerai, tiek blogai.
Viltė: Nelabai galiu palyginti ir aš, kaip būtų tuo atveju, jei visi užsiimtų tik jiems užklijuota etikete – režisūra, video režisūra, scenografija ir t.t. Turbūt bet kokiu atveju yra savi pliusai ir minusai. Man patiko mūsų kūrybinės komandos persiliejimas. Kai vieni kitus papildė, išjautė, kiekvienas perėmė tas funkcijas, kurias geriausiai išmanė. Man rodos, kad kiekvienas buvo išgirstas ir labai harmoningai iš visų kūrybinės srovės gimė vienis – spektaklis „Meilė“.
Gintaras: Mano užduotys tikriausiai buvo labiausiai apibrėžtos ir visas darbas sukoncentruotas į choreografijos kūrimą ir jos atlikimą.
Jūsų spektaklyje pinamas šokis, vokalas, specialiai filmuotos video projekcijos, prozos tekstai, ir tai neatrodo eklektiškai ar su siekiu nustebinti. Kaip pavyko viską harmoningai apjungti?
Kristina: Na, apie rezultatą gal turėtų kalbėti žiūrovai…
Viltė: Gerai pastebėjote, kad nebuvo siekio nustebinti. Man rodos, šiandienos teatruose to gana daug, kuomet siekiama tiesiog šokiruoti žiūrovą. Nemėgstu to, net ir savo mylimoje šokio sferoje labiausiai myliu tuos atlikėjus, kurie žiūrovui kalba savo dvasia, o ne tik siekia nustebinti ypatingais gimnastiniais gebėjimais, akrobatika. Visa tai gražu, bet trumpam. Ir tik kol neatsiras kitas, kurio fiziniai gebėjimai bus dar geresni. O kalbėjimas su žiūrovu dvasia yra unikalus.
Taigi ir visi jūsų išvardinti elementai jungėsi ir pynėsi iš jausmo, dvasios kalbos, o ne siekio stebinti. Kiekviename šokyje, vokaliniame atlikime, projekcijose ir tekstuose buvo įdėta prasmė, kuri tarsi keliavo iš vienos rankos į kitą. Tik tiek, kiek reikia, ne per daug ir ne per mažai. Manau, kad tarp visų išraiškos priemonių įsivyravo balansas. Pavyzdžiui ir moteriško balso vokalinėms partijoms kaip atsvara ir papildymas girdimas Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Dainiaus Svobono balsas, vienas gražiausių balsų Lietuvoje, įskaitantis prozos tekstus. Tai harmonija.
Gintarai, kaip gimė „Meilės“ choreografija? Kas jums buvo svarbiausia ją kuriant?
Gintaras: Kažkaip labai lengvai viskas gimė. Man viskas buvo tarsi padėta ant lėkštutės – kiekvieno šokio idėja, charakteris. Viskas tekėjo lyg nenutrūkstama srovė, jei ir buvo kelios užtvankos – jas be vargo įveikėme ir viskas sutekėjo taip, kaip ir turėjo būti.
Choreografijos kūrimas – tarsi knygos rašymas. Tik man pačiam daug lengviau viską sušokti nei dabar sudėti į žodžius. Žiūrėdamas spektaklį, žiūrovas turi viską skaityti lyg knygą, suprasti, suvokti. Man tai svarbu. Žiūrovai, jau matę „Meilės“ spektaklį, labai gerai viską „perskaitė“, suprato mūsų kalbą, taigi galiu džiaugtis, kad viskas pasisekė. Aš laimingas.
Gintarai, Vilte, poroje šokate pirmą kartą. Ar lengva buvo atrasti sąlyčio taškų, „susigroti“?
Viltė: Man buvo lengva ir paprasta. Apskritai galvojant apie kūrybinį duetą su Gintaru pavartočiau būtent žodį „lengvumas“. Tai kūrybinė, darbinė atmosfera, jausmas. Gintaro pasirinkimas šiam spektakliui man reiškė tai, kad aš pasitikėsiu juo 100 procentu ir duosiu laisvę kurti. Man rodos, kad rinkdamasis žmogų spektakliui negali pasitikėti tik dalimi – arba taip, arba ne. Pasakodavau apie veikėjų jausmus, jis labai greitai suvokdavo ir išversdavo tai į choreografinę kalbą – labai jautrią, estetišką, bendražmogišką, kurią lengvai gali suvokti bet kuris žiūrovas.
Man rodos, Gintarui tik buvo mažiau to lengvumo su manimi, nes su partneriu šokau po labai ilgo laiko tarpo. Tad pripratau viską daryti pati pati pati… Nuo pirmųjų repeticijų Gintaras tapo ir mokytoju, duodančiu pamoką, – būti dviese, o ne vienai. Dar turiu kur tobulėti. Jis – puikus, jautrus, charizmatiškas partneris. O tai, kad daugeliui žiūrovų atrodo, kad šokam kartu seniai ir kad visiškai patiki mūsų emocine išraiška, tik parodo, kad scenoje pavyko sukurti puikų duetą.
Gintaras: Viltė jau nemažai papasakojo. Visada sustojus į porą, tiek vyras, tiek moteris derinasi, perpranta vienas kitą. Nes kiekvienas turi savo patirtį, pajautimą. O kiekvienas iššūkis visada yra galimybė kurti. Manau, kad mums ėjosi sklandžiai, jei ir strigtelėdavome kur nors, tuoj „iširkluodavome“.
Kristina, jūsų pasirinktuose dainuojamuosiuose kūriniuose nedaug žodžių, daug vokalizacijos. Ar tuo siekėte didesnio paveikumo žiūrovui, kad kiekvienas suvoktų pagal savo asmeninę patirtį?
Kristina: Taip, mano atliekami kūriniai, išskyrus du, yra vokalizacijos… Paskutiniu metu man norisi būti kažkur užkulisiuose, nematomai, gal tai susiję…
Sunku pasakyti, bet toks jausmas, kad žodžiai tik viską sugadina, ypač tokioje temoje kaip meilė. Konkrečiame spektaklyje mano personažas tarsi įkūnija meilę. Tiesą sakant, buvo gan baisu imtis jos, nes tai absoliutas. Mano manymu, tik dėl to radosi visata ir gyvybė, nes Dievas lygu meilė, o vaidinti Dievą yra gan akiplėšiška… Bet džiaugiuosi, kad tai nevyko prieš penkis ar dešimt metų, nes tuomet meilę suvokiau gerokai kitaip. Taigi nepersistengdama ėmiau atsivėrinėti tai būsenai, bet ne lengvai paviršutiniškai, o iš esmės. Ir būtent tuomet, man rodos, bent pojūčių krašteliu suvokiau, kas tai… Suvokti meilės absoliutą gali neužtekti tūkstančių gyvenimų, taigi vis tiek jaučiuosi diletante, bet… suvokiau, kad meilė nėra emocijos, ji nieko nelemia ir nekeičia. Ji amžinai yra, nepriklausomai nuo to, kaip mes, mirtingieji, ją suvokiame ar nesuvokiame, teigiame ar neigiame… Ji tiesiog yra. Ir ji nekintanti, nes ji absoliuti. Ji yra visada, bet žmonės mėgsta svaidytis teiginiais, kad jos nėra, nes nusivilia savo meilės objektu ar savimi, nusivilia santykiais, nusisuka nuo meilės, tai bandėme parodyti savo spektaklyje. Bet meilė egzistuoja nepaisant mūsų tikėjimo ar netikėjimo.
Įkūnydama Meilę stebite žmonių ego žaidimus, paklydimus…
Kristina: Mes, žmonės, dažnai norėtume nutolti nuo mums suteiktos laisvės… Norime įkalinti save ir savo artimą ribotų suvokimų kalėjime… Kaip ir meilę norime dusinti ir apriboti ir labai pykstame, kai mums nepavyksta sukontroliuoti savo meilės objekto. Jei „pamilstame“ žmogų, esame linkę jį uždaryti į narvelį ir trokšti jo giesmių tik mums, nes mes taip norime ir manome kad tai yra meilė… Bet, deja, tai nėra meilė, tai yra kalėjimas. Meilė suteikia sparnus ir laisvę. Ir suteikdami laisvę žmogui, kurį mylime, mes galime deklaruoti meilę. Ech, ši tema tokia plati, kad galima kalbėti savaites, mėnesius, metus ir vis tiek negebėti pasakyti esmės, nes tai netelpa į jokius žodžius.
Sandra, Kristiną užgulus premjeroms Kauno bei Panevėžio muzikiniuose teatruose, įsiliejote į „Meilės“ artistų komandą ir įkūnijote Meilę. Kaip jums sekėsi?
Sandra: Maniau, kad bus lengviau. Kristina mane nuteikė, jog bus paprasta ir patarė nesijaudinti. Bet, tiesą sakant, kūriniai nėra lengvi, jei nori juos atlikti taip, kad jie paliestų klausytojo sielos gelmes. O žiūrovą paliečia tik toks dainavimas, kuris nesukelia atlikėjui kažkokių nepatogumų. Tad teko tikrai paplušėti. O komanda – puiki! Mes vieni kitus labai palaikome. Nors labai neseniai su visais susipažinau, bet jaučiu, kad tapome tikrai artimi. Pats Meilės vaidmuo yra daug sudėtingesnis nei iš pradžių galėtų pasirodyti. Ji gili, kiekvieno suvokiama kiek kitaip, nors yra ta pati. Žmogui įkūnyti jausmą iš esmės nėra lengva.
Pūsdama žvakes savo gimtadienio proga po spektaklio „Meilė“ Plungėje palinkėjote, kad tokių spektaklių būtų daugiau. Kuo šis spektaklis jums brangus ar artimas?
Sandra: Jis nėra komercinis. Jame nėra lėkštų juokelių ar dirbtinai sukurtos intrigos. Šiame spektaklyje mes visi darome, kas mums artima ir kas mus daro laimingais, ir tuo dalijamės su žiūrovu.
Sulaukėte palankių žiūrovų įvertinimų dėl savo nuostabaus balso tembro ir jautraus atlikimo. Kai kurie vokaliniai kūriniai itin sudėtingi. Kas padeda juos sudainuoti įtaigiai, jautriai?
Sandra: Aš visada stengiuosi dainuoti ne natas, o mintį ir emociją, ir smagu, kad tai pasiekia žiūrovą. Manau, kad jei nuoširdžiai, atvira dūšia gyveni spektaklyje, tai įvyksta.
Atrodo, kad „Meilės“ pastatymas vyko labai harmoningai, tad net nesinori klausti, kas buvo sunku ar kokias pamokas tai jums atnešė, bet visgi – ar galėtumėte atsakyti?
Kristina: Na, pats pastatymas man nebuvo sunkus fiziškai, kaip Viltei ar Gintarui… Man tai buvo dvasinis bei psichologinis iššūkis, nes jau kurį laiką jaučiuosi gerokai išsekusi ir tuščia. Pati tema ir spektaklis tikrai nebuvo sunkūs… Iššūkis buvo save priversti kalbėti, kai norisi užsidaryti ir tylėti. Žinau, kad dėl šios priežasties nepalengvinau darbo savo kolegoms, bet džiaugiuosi, kad galiausiai viskas įvyko ir viliuosi – labai neblogai.
Gintaras: Aš mėgstu galvoti apie gerus dalykus, rezultatą – o jis, mano manymu, yra puikus. Kaip jau minėjau anksčiau, jaučiausi lyg mus plukdytų srovė, o tai, ar mūsų kelyje pasitaikė užtvankėlių, kurias reikėjo įveikti, ar ne, nepakeičia rezultato. Plaukdami ta srove ir ją priimdami sukūrėme puikų spektaklį.
Viltė: Visas laikas nuo kovo mėnesio iki rugpjūčio, kuomet statėme „Meilę“ man yra labai brangus, atnešęs nemažai pamokų, kurias, manau, šiandien dar ne visas suvokiu.
O kalbant apie sunkesnius dalykus, vienu metu man teko mokytis atsiriboti nuo savęs ir įsileisti į save daugybės moterų patirtis. Tiesiog daugelyje situacijų jaučiu, elgiuosi kitaip nei galbūt dauguma moterų. Todėl kuriant mūsų Moterį, kartais kildavo reakcijų – „kodėl ji taip“, „niekad tokia nebuvau“, „o tikrai moterys taip daro?“ Mūsų moteris nebuvo literatūrinis personažas, tuomet nebūtų kilę klausimų dėl jos charakterio. Čia labai padėjo Kristina, kuri kantriai pasakojo apie visokias moteris ir jų patirtis. Ir nors pradžioje mūsų Moteris gimė tiek iš Kristinos, tiek Gintaro, mano pačios sąmoningai formuotų bruožų, šiandien labai džiaugiuosi, kad Ji jau gyvena pati – tokia, kokia yra, netgi su naujais charakterio, emocijų atspalviais. Aš tiesiog leidžiu jai scenoje būti manyje, mano kūne. Taip, joje gyvena šimtai moterų, ir visi jautrūs žiūrovų atsiliepimai po spektaklio yra natūrali reakcija – joje kiekviena atžįsta save. O vyrai – Gintaro kuriamame Vyre. Todėl tai yra tikra, iki nuogumo tikra.
Taip pat teko savo kailiu išgyventi judesio, emocijos, jausmo sąryšį. Kai statėme konflikto ir jo piko scenas, tiesiog kartojau judesius, o išėjus iš repeticijos užplūsdavo tokie jausmai, nerimas, kad vaikščiodavau Laisvės alėja pirmyn ir atgal, nerviškai sukramtydama visą pakelį riešutų. Bijojau to, kas kyla viduj ir kaip man su tuo tvarkytis, nes spektaklio premjera dar tik laukė. Kol vieną kartą tiesiog gerai išsiverkiau, išsivaliau.. Ir praėjo. Judesiai užkabino giliai užspaustus skaudulius ir išvalė. Tas pats vyksta su žiūrovais, kai jie salėje verkia, nes jiems skauda, bet būtent spektaklio metu jie išsivalo, paleidžia, jiems palengvėja… Ten kur buvo skausmas, atsiranda vietos šviesai.
Kristina, Vilte, tai ne pirmas kartas, kai jūs dirbate kaip kūrybinė komanda. 2015 metais pastatėte „Šviesos misteriją“, kur taip pat buvo daug jausmo, gylio, šviesos. Kas paskatino kurti kitokį teatrą?
Kristina: Jau kurį laiką pasigendu teatre harmonijos, šviesos bei meilės temų… Visi „užspaudę“ probleminį egzistencinį pedalą. Jis išties yra svarbus. Bet bendraudama su žmonėmis pastebiu, kokie pavargę, išsekę ir be vilties jie yra… Ir jei gilinsi jau ir taip nepaprastą jų kasdienybę, žmonės gali prarasti paskutinę viltį gyventi. O juk gyvenimas yra neįkainojama dovana, kurios reikšmę, deja, mes suvokiame tik ištikus dramatiniams įvykiams ar netektims. Norėjosi pakylėti žmones, užlieti juo šviesa bei meile, kad atėję į mūsų spektaklius jie pailsėtų ir prisimintų esmę, kas išties svarbu, o kas ne. Taigi Misterijų teatras – tarsi gydomoji teatro alternatyva pavargusiems ar praradusiems viltį.
Viltė: Aš pati visose srityse ieškau gylio. Prasmė man labai svarbi. Labai myliu šokį, ypatingai griežtai nepririštą prie konkretaus šokio stiliaus, o tokį, kuriame labiausiai kalba jausmai. Suprantamą, estetišką, jautrų, emocionalų. Tokio šokio man norisi daugiau. Aiškių stilių šokis, žinoma, turi savo mylėtojus, bet norisi priartėti dar arčiau ir kitaip, norisi daugiau kalbėti dvasia. Tai liečia viską – muziką, vokalą, projekcijų panaudojimą.
Pamenu, vieną vasarą buvo grįžusi sesuo iš Italijos, dairėsi, kokiame spektaklyje apsilankyti. Tuo metu rodė tikrai gerą spektaklį, bet ji, pasvarsčiusi, nenuėjo. Kai paklausiau kodėl, atsakė, kad ir puikus spektaklis, visgi tai tragedija, ir ji pagalvojusi, kad nenori į save įsileisti viso to negatyvo – pykčio, pavydo, žudynių, norisi šviesos…O ten jos nėra. Tuomet susimąsčiau apie vyraujančias tendencijas…Neseniai skaičiau komentarą žmogaus, kuris pasisakė, kad žmonės Lietuvoje instinktyviai saugosi teatro, nes ten dabar vyrauja negatyvas… Liūdna… Taip, yra daug puikių pastatymų, kurie imasi operuoti žmogaus vidų per negatyviąją žmonijos prizmę, išjudina kažką. Bet ne tiek daug spektaklių suteikia šviesos, kuri iškeltų. Ir ne visi yra tokie stiprūs, kad paskui susitvarkytų su ta tamsa, kuri iškyla… O tuomet kas? Depresija?.. Todėl man tai tik patvirtina įsitikinimą ir siekiamybę, kad scenos menu galima ir reikia operuoti žmogaus vidų, bet tik tam, kad paskui visų buvusių skaudulių vietą pripildytum šviesos, lengvumo, prasmės, gylio ir jautrumo vienas kitam.
„Misterijų teatro” informacija
Kada: gruodžio 30 d. 18 val.
Kur: Kauno kultūros centre
Bilietus platina bilietai.lt
Naujausi komentarai