Sūnus nuolat prašo manęs užduočių. Sakau: „Duosiu tau užduotį, jeigu tu penkiolika minučių pagrosi pianinu“. O užduotys labai paprastos. Pavyzdžiui, duodu jam suskaičiuoti, kiek autobusų stotelių yra Lvove. Tai yra gyva užduotis, padedanti daug sužinoti apie mūsų miestą. Jam reikia įsivaizduoti kaip veikia visas transporto tinklas. Taip jis pradeda savaime mokytis ir matematiką, ir geografiją, ir fiziką. Pavyzdžiui, jam pasidaro įdomu, kaip autobusai juda. Jis pats išsprendžia tokias užduotis. Man tik šiek tiek reikia padėti.
Ukrainiečiui Zarey labai keista, kai susirinkę į konferencijas žmonės ima svarstyti, kaip priversti vaikus mokytis. Jam akivaizdu – vaikai labai nori mokytis, tačiau šį norą praranda mokykloje. Interviu su paslaptingu mokytoju Zarey – apie tai, koks mokymąsis vaikams teikia džiaugsmą.
 

 

 

 

 

 

 

 

 

– Gal jūs žinote paslaptį, kaip sudominti vaikus, kad jie mokytųsi?

– Man labai keista, kai suaugę žmonės susirenka į konferencijas ir ima svarstyti, kaip vaikus mokinti. Jie galvoja, kad vaikai nenori mokytis. Mano patirtis yra visai kitokia. Mano sūnus nelankė vaikų darželio. Jam buvo viskas įdomu. Tačiau jo noras mokytis stipriai atbuko, kai ėmė lankyti mokyklą. Jis visiškai nenori mokytis to, kas mokoma mokykloje. Jis nori mokytis važinėti paspirtuku.

Kai sūnus pradėjo lankyti muzikos mokyklą, jis ėmė sakyti, kad nemėgsta muzikos.  Tačiau vaikščiodamas nuolat dainuoja. Pasakiau jam: „Jei tu nemėgsti muzikos, tai nustok dainuoti. Tada patikėsiu, kad nemėgsti muzikos“. Man atrodo, kad jis myli muziką, tačiau jos nemyli jį mokantys suaugusieji.

Pati didžiausia žmogui bausmė yra atsisakyti jį mokyti. Jeigu vaikas nori mokytis važinėti paspirtuku, jis ieškos suaugusiojo, kuris gali jam paaiškinti. Jis stengsis pats įkalbėti, kad tas suaugęs žmogus, kuris sako „aš dabar neturiu laiko, vėliau“, jam skirtų dėmesį. Jis pasirengęs padaryti daugybę dalykų, kad tik sužinotų paslaptį, kaip važiuoti.

Dabar matau, kad apie grįžimą į išmintį galvoju ne aš vienas. Niekada neskaičiau knygų apie švietimą. Viską sužinojau tik stebėdamas savo sūnų. Tačiau staiga pajutau, jog noriu dirbti su mokytojais. Supratau, kad ir jie nori – vesti užsiėmimus mokytojams pasiūlė Valdorfo mokykla.

 

 

 

 

 

 

 

 

Tikri mokytojai ne aiškina, o perduoda išmintį. Anksčiau taip visada buvo meno pasaulyje – meistrai perduodavo patirtį savo padėjėjams. Gaila, kad išminties perdavos kultūra dabar pranyko.  Mokykla tapo paremta metodais ir joje prapuolė žmogiškumas.
 

 

 

 

 

 

 

 

Mokyklų negali būti be žmonių. Būtent žmonės ir turi mokykloje atsidurti pirmoje vietoje. Vaikas mokykloje turi ne tik gauti žinių, bet ir tapti žmogumi.

Aš visada sakau, kad planetoje trūksta ne žinių, o išminties. Rusų kalboje yra du žodžiai „um“ (protas) ir „razum“ (išmintis) – tarp jų yra didžiulis skirtumas. Jeigu skirtumo nejaučiame, tada nuolat „maitiname“ savo protą.

Jei žvelgi iš proto, matai, kad viskas atskira. O jei iš širdies, matai, kaip viskas susiję. Vaikai šito ir  nori. Manau, kad pirmos pamokos turėtų būti apie tai. Juk tai daug svarbiau negu matematika ir literatūra.

Kai paprastas žmogus žiūri į stiklinę su vandeniu, jis mato tik stiklinę su vandeniu. Netgi jei jam pasiūlys pažaisti ir įsivaizduoti, kad stiklinėje yra vandenynas, jis galvos: „Aš juk vis tiek žinau, kad tai yra stiklinė su vandeniu“. Genialus žmogus gali žvelgti į daiktus vaiko žvilgsniu. Jis juose mato visą kosmosą. Genialus žmogus paprašys stiklinės vandens, žinodamas, jog nesusikalbės, jei jis paprašys jam paduoti puodelyje kosmosą. Tačiau jis supras, kad „stiklinė“ – tik žodis, o tikrovė yra kosmosas. Štai todėl genijus visur mato atsiveriančias galimybes.
– Argi mąstyti yra blogai?

– Negalvokite, kad esu nusiteikęs prieš protą. Tik sakau, kad žmonija yra paskendusi prote. O kai esi paskendęs, negali stebėti proto lyg iš šalies. Aš siūlau šiek tiek pasitraukti ir pažaisti su protu.

 

 

 

 

 

Savo vaizduotėje sukurkite stiklinę su vandeniu.

Kaip jūs tai padarėte? Ar suvokiate, kad tai yra stebuklas?

Neaišku, kaip jūs sukuriate mintyse stiklinės paveiksliuką, tai tiesiog atsitinka.

Dabar pamėginkite neįsivaizduoti stiklinės su vandeniu?

Pavyksta?

Ar  matote, kad visa vaizduotė seka paskui mūsų mintis? 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dabar aš spragteliu pirštais ir stiklinė turi akis.

Kaip jūs tai padarėte?

Klijais priklijavote?

O gal tai tiesiog nutiko? 

Dabar atsiranda ausys.

Atsiranda nosis.

Atsiranda burna ir dantys. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dabar stiklinė pradeda šnekėti.

Jinai kalba jums apie gyvenimą.

Duoda patarimus. 

Ar kalbantis puodelis žino, kaip krenta lietus?

Dabar pažvelk į savo mintis. Kur jos yra?

Ar matai, kad visos mintys yra ten pat, kur kalbantis puodelis?

(Žurnalas LiLa rekomenduoja: dabar užsimerkite ir atlikite šį pratimą, nežiūrėdami į paveiksliukus ekrane).

Išmintingas žmogus žino, kaip teisingai naudotis kiekvienu instrumentu. Gali tapti išmintingas, kai suvoki savo atskirumą nuo biokompiuterio – proto. Tai mes galim pamatyti net žiūrėdami į tai, kaip žmogus elektroninius kompiuterius naudoja. Jei paimsi žmogaus kompiuterį ir išmesi, jis gali tave užmušti. Tai ir rodo, kad jis prarado išmintį. Lygiai taip pat ir su protu. Kai esi proto valdžioje, prarandi išmintį. Nustoji suvokti Šaltinį, kuriuo pats ir esi.
 

 

 

 

 

 

– Mano močiutė lietuviškai kalbėdama vartojo žodį „razumnas“.

– Taip, mokytojas turi būti „razumnas“ arba išmintingas. Vaikai eina į mokyklą tam, kad įgytų išminties. O ją perduoti gali tik tas mokytojas, kuris pats yra išmintingas.

Dabar jau visiems aišku, kad protavimu paremtas švietimas mokykloje neveikia. Kai aš dar ėjau į mokyklą, visi dar tikėjo, kad jei bus daugiau universitetą baigusių žmonių, tai pasaulis išsigelbės. Visi tikėjo, kad įgijus žinių galima geriau gyventi. Todėl aš sakau, kad dabartinis laikas yra labai geras. Dabar visiems aišku, kad sistema neveikia. Išsilavinusių žmonių yra užtektinai. Tačiau tai ne tik nepadeda. Tai netgi trukdo. Mūsų pasiekimai veda tik į įtampą ir konfliktus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mums trūksta pusiausvyros, nes nėra pusiausvyros tarp mūsų kairės ir dešinės. Mus verčia nuolat rašyti viena ranka. Viena pusė vystosi, o kita pusė neišsivysto. Tai tas pats, kas treniruoti tik vieną koją, o kita būti visą gyvenimą šlubam. Lavinkite vaikų kairiąją ranką. Vieną dieną raginkit rašyti kaire, kitą – dešine. Galiausiai vaikas galės abiem rankom rašyti vienu metu. Galima taip išlavinti, kad jis rašys viena ranka vieną žodį, o kita – kitą.

– Vadinasi, jei mokytojas išstudijuos naujausius metodus, bet nebus išmintingas, naujovės nepadės?

– Vesdamas seminarus mokytojams, padedu jiems atpažinti išmintį savo gyvenime. Sakau jiems, kad neišmintingi žmonės viską mato atskirtyje. Jiems žolė, medis, vyras, moteris yra atskiri. O išmintingieji mato, kad planeta yra kosmoso dalis. Viskas yra viena. Tai nėra tik gražiai skambanti filosofija, aš kalbu apie pirminės tikrovės pažinimą.

Didžiausia bėda mokykloje bus ne vaikai, ne metodai, o tėvai. Būtent tėvai nori mokyklą grąžinti atgal. Pats subtiliausias mokytojo darbas bus įtikinti tėvus, kad leistų vaikams tiesiog laimingai gyventi.

– Tvirtinate, kad vaikai turi intuityvią pajautą, kaip gyventi?

– Vaikai nori nuolat matyti, kaip viskas nuostabu. Jie nenori paaiškinimų. Tie paaiškinimai yra mirę. Galima tūkstančius kartų paaiškinti, iš ko susidaro žvaigždėtas dangus. Tačiau nieko kvailiau negali būti. Nesu prieš aiškinimą, tačiau aiškinti reikia nedaug. Praktinius dalykus reikia aiškinti – pavyzdžiui, statant namą.

 

 

 

Vaikystėje galėjau valandų valandas žiūrėti į saulėgrąžos žiedą. Ir niekaip negalėjau suprasti, kas taip saulėgrąžos sėklas sustatė? Kas prie kiekvienos sėklos žiedlapį priklijavo?
Susirenka paukščiai ir skrenda tūkstančius kilometrų į tą pačią vietą. Negi jie susirinkę balsuoja, kur skristi. Per juos reiškiasi gyvenimo išmintis. Skruzdėlės, bitės, medis – viskas pritvinkę gyvenimo išminties, atitekančios iš šaltinio. Tik žmogus atsitraukia nuo šaltinio ir visą valdžią atiduoda biokompiuteriui – protui. Žmogus atiduoda savo širdies gyvybę instrumentui. Jis tiki, kad mintys jį padarys laimingą. Nesuvokia, kad instrumente nėra širdies. Juk tai mūsų pareiga rūpintis instrumentais, kuriais naudojamės. O ne jų klausinėti: „Kaip man gyventi?“ ar „Ką man daryti?“
– Koks yra moterų vaidmuo keičiant visuomenę?

– Moterys yra mamos. Jos devynis mėnesius nešioja naują žmogų. Jeigu moterys ims keistis, tai savaime pasikeis ir vyrai.

Moterų pasikeitimas gali nulemti, kad net į mokyklą ateis daugiau vyrų. Ar jums nekeista, kad švietimo įstaigose dirba tiek mažai vyrų? Jų labai reikia. Vyrų ir moterų mokykloje turi būti po lygiai. Tačiau būtent moterys turi tapti tokios išmintingos, kad galėtų padėti vyrams būti šalia jų. Juk moterys yra tos, kurios priima, apglėbia savo energija.

Nuostabu, kad vis daugiau moterų domisi dvasiniais dalykais. Tai rodo, jog jos nori ugdytis kitokį požiūrį.

 

 

 

 

 

 

 

Kas yra Zarey?

Kaip pristatyti Zarey? Sukau galvą nuo pat tos dienos, kai nusprendžiau iš jo imti interviu. Į Kalėdų senelį panašus Ukrainoje gyvenantis armėnas veda verslo seminarus, tačiau verslininku jo nepavadinsi. Jis rašo puikius eilėraščius, tačiau nesinori jo vadinti poetu. Jis moko suktis taip, kaip sufijų dervišai, tačiau nėra prisirišęs prie jokios religijos. Jis aiškina mokytojams, kaip perduoti išmintį vaikams, tačiau nėra baigęs pedagogikos. Jis turi sūnų, tačiau dažnai pats elgiasi kaip vaikas – šoka, dainuoja, žongliruoja kamuoliukais. Aš norėčiau Zarey vadinti prabudusiu mokytoju arba išminčiumi, nes būnant prie jo, mano protas nutyla, o širdis atsiveria.

Autorė Ginta Gaivenytė

Fotografijos iš asmeninio Zarey albumo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paremti Lilą
Jei jums patinka mūsų straipsniai, prašau paremkite mus. Ačiū!