MOTERIS, KURI GELBSTI AUGALUS MIRTININKUS

– „Gyvybės langelio“ globotiniai visai kaip vaikai: su unikaliomis gyvenimo istorijomis, vardais… Kone su asmens dokumentais.

– Kiekvienas mūsų augalas turi unikalią istoriją. Štai ne taip seniai įkurdinome kaktusus Lioliką ir Boliką. Dėl jų mums skambino susirūpinusi močiutė Lolia. Vienoje Kauno namo laiptinėje įsibėgėjusi renovacija rimtai grasė kaktusų gyvybei, nes senieji savininkai juos apleido. Tad spaudžiant stipriam minusui, prisidėję pilną automobilį antklodžių, vykome jų vaduoti. O parsivežę aprašėme, kokio šie amžiaus, kokios būklės ir kokio likimo. Man morališkai svarbu surinkti metamus augalus, nes jei ne mes patys sukursime erdvę, kurioje norime gyventi, tai kas? Šalia viso to buriasi žmonių bendruomenė, kuri siekia daugiau sužinoti apie augalus, apie teigiamą jų poveikį sveikatai. Tad šiuo metu mano tikėjimas, kad per augalą galima gebėti tobulėti pačiam, gyvas.

Mūsų visuomenėje labai aiškiai juntama tendencija, kad privalai būti stipri, veikli, energinga, pasitempusi, pasidažiusi, susitvarkiusi… Nors populiarėja ir tai paneigianti, visai priešinga disciplina. Asmeniškai mane tame kasdienybės chaose gelbsti savirefleksija, meditacija, atsitraukimas nuo darbų. Pabuvimas tyloje, dienos plano sudėliojimas mintyse. Tai netrunka labai ilgai, bet numetus šalin telefoną ir atsidavus dabarties akimirkai, pavyksta grįžti prie esmės. Sugrįžti prie to, kas yra mūsų bendražmogiškumo pamatas.

– Gyvybės langelis augalams – nauja ir dar negirdėta idėja. Kaip sugalvojote gelbėti augalus, kurie pasmerkti mirti?

– Pirminis sumanymas buvo visus metus žaliuojanti fotostudija, kurioje su vyru galėtume fotografuoti žmones. Dairėmės žaliosios zonos, nes fotografuoti Kauno botanikos sode gana sudėtinga ir dėl ten vyraujančių taisyklių, ir dėl kainų. Tada pradėjau rinkti žmonių atiduodamus augalus. Taip ir savo įmonę pavadinau „Mes žydim“. Pavadinimas egzistuoja jau trečius metus, tuo tarpu „Gyvybės langelis“ pradeda pirmuosius veiklos mėnesius.

– Augalai – mirtininkai nuo lentynų ar Dievo pamirštų palangių jums kalba apie bendražmogiškumo pamatą?

– Augalai man savotiška priemonė kalbėti apie visuomenės problemas. Jie tarsi simboliai, tačiau svarbūs ne mažiau nei į gatvę išmetami kačiukai ar šuniukai. Tai būdas atsigręžti į gyvastį. Tuo pačiu ir į žmogų.

Nereikia manyti, kad į augalus gręžiamės, nes sumažėjo žemėje problemų. Nieko panašaus. Manau, žmonės pasiskirsto kas ir kokias problemas spręs, kas kam aktualu.

Įkurdinusi augalus užmiestyje, Aistė su vyru Evaldu ir pati ten įleido šaknis.

– Kaip susiklostė, kad patys pakeitėte gyvenamąją vietą? Ar taip nutiko dėl augalų?

– Augalų prieglaudos patalpos Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, buvo labai brangios, taigi, pasitarę, su vyru nusprendėme – ekonomiškiau bus gyventi tame pačiame name. Kartu su augalais. Be to, iš augalų prieglaudos aš negalėjau pragyventi. Ši veikla „apkarpydavo“ šeimos biudžetą, tad mano vyrui Evaldui tai nebuvo prie širdies. Norėdama tęsti, ką pradėjusi, neturėjau kitos išeities. Taip priėmėme sprendimą mažinti išlaidas ir išsikraustėme. Nesu turtingų tėvų vaikas, neturiu užslėptų verslų… Taigi sau leisti galiu tik tiek, kiek uždirbu. Bet tai neturėtų sutrukdyti nugyventi gyvenimą taip, kaip noriu, ir įgyvendinti savo tikslus.

– Išsikrausčiau ten, kur norėjau – arčiau gamtos. Užmiestyje jaučiuosi labai gerai. Vien tai, kad tik atsikėlusi ryte iškart galiu eiti į mišką, man – pridėtinė gyvenimo vertė. Vaikščiodama miške atsipalaiduoju, „atšviežinu“ savo mintis. Daugeliui atrodo, kad dabar mano laikas sulėtėjo. Nieko panašaus. Savo pavyzdžiu norėčiau padrąsinti ir kitus nebijoti imtis norimos veiklos, jei tik tiki savo idėja. Šiuo metu savo dydžiu ir augalų skaičiumi ši erdvė jau yra pirmoji pasaulyje.

– Kiek ir kokių augalų talpinate savo prieglaudoje šiandien?

– Dabar jų – pusketvirto šimto. Bet skaičiai nuolat kinta: vienas kitas augalas neišgyvena. Būna, kad žūsta. Amžino nieko nėra.

Rūšys labai įvairios. Dažnos ir tradicinės kambario „naminukės“, kurias sutiksite kone ant kiekvienos palangės: palergonijos, kaktusai, kalankės… Prieglaudos gyventojai nėra kažkuo ypatingi, nebent pati išgelbsčiu kokį įdomesnį prekybcentryje iš „mirtininkų“ skyriaus. Ne vieną tokį esu atgaivinusi.

Pas mus patekę augalai nėra gražūs ir prižiūrėti, taigi, negali iškart jų į vitriną statyti. Ateityje tikiuosi tam įsirengti specialią patalpą. Joje būtų galima juos apkarpyti, apiplauti, nuvalyti dulkes. Tikrasis iššūkis, kad naujai atvykusius augintinius tenka stebėti, kad jau prieglaudoje gyvenančių neužkrėstų. Kartais jie būna sergantys ar erkutėmis apėję… Netinkamai prižiūrėti, augę jiems nepritaikytuose vazonėliuose, nunykę, tikrąją spalvą praradę.

Taigi, reikia investicijų vazonams, trąšoms, apsaugai nuo puolančių kenkėjų, taip pat lėšų patalpų nuomai, elektrai, šildymui, vandeniui, žemei…

– Kiek lėšų tenka skirti augalų priežiūrai?

– Vienam mėnesiui – apie 300 eurų. O jei dar pridėčiau „kosmetinį“ jų gyvenamosios erdvės remontą, lentynas, tai susidarytų ne taip jau mažai. „Gyvybės langelis“ – man vis dar didžiulė prabanga. Negaliu pasakyti, kad jo gyventojai išgyvena savo aukso amžių ir šiandien. Augalų kambarys nėra labai erdvus. Ne visi jie stovi ant žemės, dalį esu sutalpinusi į lentynas (jas nupirkau už žmonių „Gyvybės langeliui“ suaukotus pinigus). Kitaip į tokią nedidukę erdvę jie tiesiog nebūtų tilpę.

– Minėjote, kad dėl šio sumanymo jaučiate itin stiprų aplinkinių palaikymą.

– Nors sakoma, kad savo aplinkoje pranašu nebūsi, atsiranda padedančių ir palaikančių mano veiklą. Tai – platesnio akiračio žmonės, daugiau suprantantys ir pastebintys. Būtent jie ir stumia mane į priekį. Jų palaikymas mane motyvuoja. Tiesa, artimiausi žmonės į mano veiklą žvelgia gana skeptiškai: jie vylėsi, kad tapsiu gydytoja ar teisininke. „Augalų prieglaudos įkūrėja“ – toks apibūdinimas jiems skamba keistai ir nepriimtinai. Tačiau man svarbiausia, kad jaučiu sutuoktinio Evaldo palaikymą. Visą likusį negatyvą palieku nuošalyje.

Erdvesnės augalų prieglaudos savo globotiniams linkinti Aistė Virketė šiuo metu juos talpina 36 kv. m² kambario lentynose

– Kaip jums gimė idėja apie erdvę su tvariu gyvenimo būdu?

– Vaikystėje labai mėgau rašyti ranka ir lig šiol taip darau. Štai kodėl visi mano kalendoriai popieriniai. Vienoje tokioje užrašinėje ir aptikau mintį, kad norėčiau kiekviename regione įkurti po erdvę kaimo žmonėms, kurioje vyktų edukaciniai-kultūriniai užsiėmimai. Įsivaizduodavau ją kaip mažą, kelių aukštų „stiklinio pavidalo“ biblioteką.

Gyvendama mažame miestelyje tik mokytojų dėka pasiekdavau didmiesčius, konkursus juose. Su mokytojų delegacija pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Supratau, kad tik per tokias programas, per žmonių ar filantropų pastangas vietinė kaimo bendruomenė gali pasiekti tai, kas miesto žmogui įprasta. Įsivaizduoju, kad tokiuose centruose dingtų žmonių vienišumas, būdami augalų zonose jie klausytųsi muzikos, dirbtų kompiuteriais, gal bendrautų vieni su kitais, knygą ar laikraštį paskaitytų.

Svajoju apie žaliąją oranžeriją su augalų terapijos paslauga. Joje galės lankytis šeimos, Lietuvos ir užsienio turistai, moksleivių ekskursijos. Ypač daug dėmesio bus skiriama vaikams, nes išmokyti vaiką mylėti augalą reiškia ateityje gerbti gamtą ir ją tausoti. Galvoju apie didesnę – mažiausiai tūkstančio kvadratinių metrų erdvę. Tai – grandiozinis projektas. Matau jį kaip pirmąją didelę augalų prieglaudą pasaulyje. Taip bus skleidžiama žinutė apie sąmoningumą.

Kalbino ir užrašė Kristina Kanišauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio Aistės Virketės albumo