40-dešimt + 4 vaikai

Neringa, kokių pozityvių įsitikinimų apie savo kūną laikaisi?

Kai dvidešimties laukiausi pirmo sūnaus, atsimenu, žiūrėdama grožio konkursą, pradėjau spontaniškai verkti. Tada suvokiau, kad bijau niekada nebebūti graži. Tai pastebėjusi, nusprendžiau galvoti priešingai: „Gimdau ir gražėju. Vaikai mane tik skatina, lavina ir motyvuoja, mano kūnas su kiekvienu vaiku atsinaujina, atjaunėja“.

Yra daug moterų, kurios galvoja, jog vaikų gimdymas, auginimas verčia jas ką nors paaukoti. Aš tuo netikiu. Turiu keturis vaikus: Tadą, Urtę, Ugnę ir Kristijoną. Su jais atėjo motyvacija veikti tai, kas man patinka, tinka, kas leidžia būti savimi.

Atrodo, tavo gyvenimas labai lengvas ir tik gražus, laimingas. Ar taip ir yra?

Gyvenimas yra toks, kokį sau įsiteigiam, pasipasakojam. Man gyvenimas yra lengvas, nes aš noriu jį tokį matyti, gyventi. Į visus sunkius išgyvenimus žiūriu kaip į dovanas. Ypač į pačius skausmingiausius, nes tik jų dėka aš esu tokia, kokia esu. Gyvenimo sunkumai mane atvedė į meilę sau.

Fotografijoje Neringa su keturiais savo vaikais

O kas tau yra laimė?

Man svarbiausia yra: ramybė ir meilė. Jei vyksta kas nors negero, o aš sugebu išlikti rami, tai priimti, nebegaliu būti nelaiminga. Tai suvokiau ir pajaučiau tik pradėjusi gyventi sąmoningai. Buvimas ramybėje ir daro mane laimingą, nebėra net baimių. Nors minčių ateina visokių, bet suprantu, kad tai laikina.

Su kuo tau asocijuojasi moters grožis?

Su spindinčiomis akimis ir ilgais plaukais. Mano mama ir mamos mama visą gyvenimą buvo ir yra ilgais plaukais. Kol lankėme mokyklą ir gyvenome su tėvais, mama neleido nei man, nei sesei jų kirptis. Kai pati tapau mama, nusikirpau visiškai trumpai, beveik ežiuku. Taip išreiškiau savo gniaužtą protestą. Pasijaučiau, kad galiu daryti, ką noriu! Bet man jie labai greitai ataugo ir vėl tapau ilgaplauke. Dabar man kasos yra moteriškumas.

Kažkada draugė manęs paklausė, ką aš rengsiuosi šventei, atsakiau: „Koks skirtumas, plaukus išsipinsiu ir jau būsiu pasipuošusi“. Dėl to ir makiažo beveik nenaudoju, tik labai retomis progomis.

Kokia yra tavo mityba?

Nevalgau mėsos ir žuvies, patinka sveikas maistas ir saldumynai. Mokausi klausyti savo kūno. Dėl saldumynų – galiu jų nevalgyti visą dieną arba galiu valgyti pusryčiams ir vakarienei pyragą. Neturiu išskirtinių apribojimų. Jei noriu saldumo, bet vietoj to susiplaku žalią kokteilį, aš jį vistiek išpilu į kriauklę. Tada galiausiai suvalgau tą saldainį ir tampu rami. Saldumynų neatsisakau – jei noriu, tai ir valgau.

O turi valios suvalgyti tik vieną saldainį, net jei jų – pilna dėžutė?

Taip, turiu. Turbūt todėl, kad aš klausau savo poreikių ir leidžiu sau viską, ko noriu. Jei šį norą spausčiau, ribočiau, tada visa ta įtampa pratrūktų ir baigtųsi tuščia dėžute. Aš labai lengvai ir su malonumu suvalgau vieną du saldėsius ir to užtenka.

Kiek kartų per dieną valgai?

Valgau mažomis porcijomis, bet dažnai, kokius 5-6 kartus per dieną. Tarp valgymų neužkandžiauju.

Dvyliktoje klasėje svėriau 50 kilogramų. ir dabar, po dvidešimties metų ir keturių gimdymų, sveriu tiek pat. Niekada nesureikšmindavau savo svorio ir kūno, neteikiau tam reikšmės. Kūnas man reikalingas tik tam, ką aš veikiu. Todėl jaučiu jį kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, nes kitaip ir būti negali.

O ar sportuoji, mankštiniesi?

Mano tiesiog toks gyvenimo būdas – judesyje, veiksme, šokyje. Sportuoti tik dėl sportavimo ar baimės sustorėti – ne man. Sportuoju iš meilės sau, toks judėjimas visai kitoks, be įtampų, teikiantis džiaugsmą. Judu nuo vaikystės. Šoku, veikiu ką nors sportiško gryname ore: lauko tenisas, riedučiai, dviračiai, pasivaikščiojimai su vaikais. Žiemą galima pajudėti ir viduje, bet sporto salė niekada nepatiko. Kur kas geriau – šokių salė ir Joga.

Kaip susidomėjai joga?

Joga domėjausi po truputį, bet iki galo ji manęs neužkabindavo. Nejaučiau, kad tai tikrai mano. Tik besilaukdama paskutinio vaiko, sąžiningai iki pat gimdymo lankiau nėščiųjų jogą.

Tačiau kai išbandžiau oro jogą, tai po pirmo užsiėmimo iškart užsisakiau sau reikalingas tekstilines juostas, kablius, skirtus tvirtinti prie lubų, ir pasakiau, kad tai tikrai man.

Taip pat užsiregistravau į oro jogos trenerių kursus, pabaigiau juos ir pradėjau vesti asmenines treniruotes savo studijoje.

Kiek sutampa tavo ir tėvų genetika, požiūris į kūną? Ką jie tau perdavė?

Tėvai nėra sportininkai, bet mėgstantys pajudėti. Nuo pavasario visur, kur jiems reikia, važinėja dviračiais. Grybauja, vaikšto po miškus. Jie manęs sportuoti tikrai nevertė, bet, turbūt, perdavė savo natūralų norą neužsisėdėti.

O kokia profesine veikla užsiimi?

Su vaikais atėjo ir mano veiklos. Gera savijauta leidžia man veikti tai, kas patinka. Pradėjau tapyti, kurti papuošalus, atsiskleidžiau ir kaip fotografė. Pirmiausiai fotografavau savo vaikus, vėliau pradėjau to mokytis, praktikuoti ir hobis virto darbu ir atvirkščiai – šis darbas man yra visiškas malonumas. Fotografuoju tiek, kiek man malonu, nėra prievartos. Laukiu kiekvienos fotosesijos.

Vasarą, kai fotografui yra pats darbymetis, aš vistiek dirbu tik kas porą savaičių tam, kad užtektų laiko pabūti su vaikais, pabūti su savimi, nuvažiuoti prie jūros ir pan. Manęs kaip tik vakar paklausė, ar man fotografavimas yra pagrindinis darbas, ar dar kuo nors užsiimu? Atsakiau, kad dar esu keturių vaikų mama. Keletui valandų per dieną kviečiu auklę, bet man pačiai patinka gaminti valgyti, migdyti vaikus, skaityti pasaką. Tai irgi yra mano mėgstama veikla.

Vadinasi, nuo pat studijų laikų veiki viską, kas tau patinka?

Kelis metus dirbau banke ir paskui sapnuodavau apie tai košmarus. Dabar man darbas kaip šventė: žmonės į fotosesiją ateina laisvi, džiaugsmingi, šypsosi. Kartais tie, kurie gavo fotosesiją dovanų, ateina kiek išsigandę, bet galiausiai išeina atsipalaidavę ir patenkinti. Tuomet jaučiuosi ne tik padovanojusi fotosesiją, bet ir pasidalinusi geromis emocijomis. Jei tik pervargstu, iš karto mažinu darbo krūvį, kad liktų laiko ir gerai savijautai. Jogos užsiėmimai, kvėpavimo sesijos, kurias vedu, ir visos kitos veiklos taip pat veda tik į šviesą, ramybę ir meilę, į savęs pažinimą ir atsiskleidimą.

Ar dėl savo jaunatviškos išvaizdos esi patyrusi juokingų situacijų?

Pernai mes su savo vyriausiuoju sūnumi kartu lankėme lindihopo šokių pamokas. Grupėje šokančiųjų amžius nuo ~16 iki 50. Vėliau sužinojau, kad kažkas iš jaunimo galvojo, jog mes esame pora. Tikiu, kad nemanė, kad esu jo bendraamžė, bet gal galvojo, kad kiek vyresnė mergina. Kai tai sužinojau, ir nustebau, ir juokiausi.

Kalbėjo:

Neringa Rutkauskienė, keturių vaikų mama, fotografė, oro jogos, sąmoningo kvėpavimo trenerė.

Ją galima rasti čia:

https://www.facebook.com/Neringa.kvepuok

https://www.facebook.com/NrArtphoto/

Fotografijos iš asmeninio Neringos Rutkauskienės albumo.

Ačiū už pokalbį!

Autorės: Jurga Adomo, Karina Sėrikova