Nenumaldomai artėjant gražiausioms ir didžiausioms metų šventėms, pats metas pakalbėti apie ekologiją ir sąmoningesnį vartojimą. Nepaslaptis, kad Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu pasaulyje visko suvartojama ypač daug, atitinkamas būna ir išmetamų maistinių bei nemaistinių atliekų kiekis. Kaip vartoti sąmoningiau? Ar šiandieniniam žmogui tai apskritai įmanoma?
Gamtos resursų išsaugojimo, tvarumo ir sąmoningo vartojimo temomis kalbamės su Giedriumi Buču – socialinės inciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėju, pokyčių lyderiu, visuomenininku, socialiniu verslininku. Giedrius taip pat yra 2020 metais įvykusio darnos žygio pėsčiomis aplink mūsų šalį „Už švarią Lietuvą!“ iniciatorius.
„Kūrybos kampas 360°“: Giedriau, kokia tai iniciatyva ir kaip ji gimė?
Sakykime, kad tai yra neformalaus švietimo socialinė inicityva, akcentuota į darnaus vartojimo ir tvarumo klausimus. Pradinė mūsų idėja buvo gana paprasta: daiktų prikėlimas antram gyvenimui, pačioje veiklos pradžioje, prieš šešerius metus įkurtose bendruomeninėse dirbtuvėse. Vėliau išsigrynino naujas poreikis: žmonėms reikia tam tikrų naujų žinių apie darnų vartojimą plačiąja prasme.
Kai pradėjau domėtis šia tema, kaupiau, sisteminau informaciją – taip pamažu gimė įvairios edukacijos ir visa neformalaus švietimo iniciatyvos idėja. Važiuodavau į Lietuvos mokyklas, į mūsų dirbtuves taip pat pradėjo keliauti mokiniai, įvairios bendruomenės, netgi įmonės – pradėjome bendrauti ir diskutuoti su visais, kuriems rūpi mūsų tvari, darni aplinka, darnus palikimas ateities kartoms. Diskusijų metu kalbamės, kaip mes, kiekvienas asmeniškai, galime prisidėti prie aplinkosaugos: išanalizuojame esamą problemą, aptariame savo asmeninius vartojimo įpročius buityje, mokykloje ar darbe, darome atitinkamas išvadas ir prieiname sprendimų, padedančių ateityje gyventi tvariau ir darniau.
O kas šios iniciatyvos kontekste vyksta šiandien? Ar yra kažkokių pokyčių, įvykusių per visus veiklos gyvavimo metus?
Viskas vyksta taip, kaip nuo pat pradžių ir buvo sumanyta: vis dar veikia mūsų bendruomeninės dirbtuvės Kaune, vis dar edukuojame visus besidominčius aplinkosaugos, tvaraus vartojimo klausimais. Tiesa, pasikeitė dirbtuvių fizinė vieta, bet visi norintys apsilankyti ir prikelti daiktus antram gyvenimui yra visuomet laukiami.
Giedriau, šį rudenį socialiniuose tinkluose pasirodė pora filmukų, kuriuose rodoma, kaip iniciatyva „Kūrybos kampas 360°“ lankėsi atliekų rūšiavimo centruose. Nepaslaptis, kad užfiksuoti vaizdai išties kelia rūpestį ar, mažų mažiausiai, susidomėjimą. Ką šių vaizdų parodymu norėjote pasakyti visuomenei?
Pagrindinė idėja buvo parodyti, kiek mes, kaip vartotojai, iš tiesų sukuriame atliekų, kokie yra realūs tų atliekų kiekiai, ir kad mes tiesiog privalome mažinti savo sukuriamas atliekas. Didžiausia problema netgi ne ta, kad atliekų yra daug, o ta, kad mes iš tiesų išeikvojame neįtikėtinai daug gamtos resursų, gamindami ir pirkdami daugybę daiktų, kurių mums ne visuomet reikia.
Daugybė nereikalingų daiktų nuperkama naudojantis įvairiomis prekybininkų akcijomis, daugybė daiktų siunčiama iš kitų šalių – dažnai gamtos resursai eikvojami tik todėl, kad pirkti yra pigu. Vėliau tuos įsigytus daiktus naudojame pernelyg trumpai – daiktai tiesiog išmetami ir juos vėl reikia apdirbti, sutvarkyti.
Atliekų rūšiavimo centruose aiškiai matyti, kad mes, kaip visuomenė, nemokame rūšiuoti – turint tokius neišmatuojamus daiktų pirkimo įpročius, šiandien rūšiuoti yra tiesiog privaloma. Mums vis dar reikia mokytis rūšiuoti kuo tiksliau, kuo geriau. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje rūšiavimas taip pat neišgelbės: todėl kalbu apie darnaus, tvaraus vartojimo įgūdžių svarbą, perteklinių daiktų mažinimą.
Atvykus į rūšiavimo centrus kaip ant delno matyti mūsų vartojimo kultūra: kiek perkame, kaip perkame, kokie realūs atliekų kiekiai, kad visų atliekų tinkamai nesurūšiuojame mesdami jas bet kur – puikiai matome visą problematiką. Mano galva, čia reikia kalbėti ne apie detales – šiukšles ir jų rūšiavimą – bet apie visą ydingą vartojimo kultūrą, turimas vertybes.
Ar tai tik Lietuvos problema?
Tikrai ne. Šiai dienai turime visas sąlygas matyti ir tai, kas vyksta pasaulyje: žmonės masiškai bando užgožti savo tikrus ar tariamus trūkumus, kompleksus tiesiog pirkdami įvairius daiktus. Šiandien žmonės, ypač vakaruose, yra įpratę gyventi tokiame patogumo lygyje, kokio dar niekuomet nebuvo – absoliučiai viską turėdami po ranka.
Kaip pavyzdys, vienos iš dažniausiai randamų neišrūšiuotų atliekų yra vienkartinės maisto pakuotės. Ką tai pasako? Mes net nesusimąstome, bet šiandien maisto galime nusipirkti bet kur: maisto prekių parduotuvėse, kitų prekių parduotuvėse, degalinėse, spaudos kioskuose, užkandinėse ir kitur. Toks vaizdas, kad esame tokie išalkę, kad maistas mums visur ir visada yra po ranka, o mes nesusimąstydami jį ir perkame.
Šioje vietoje reikėtų kalbėti apie greitojo vartojimo kultūrą, kurios dėka žmonės, kaip vartotojai, įtraukiami į nesibaigiantį užburtą vartojimo ratą: atėjau, nusipirkau kavos vienkartiniame puodelyje, geriu bėgdamas, ar važiuodamas, galiausiai išmetu. Tai parodo, kad šiandien gyvename ypač greitu tempu, o iš to atsiranda krūvos kitų problemų: žiūrint globaliai tai ir demografinės, ekonominės problemos, didėjanti skirtingas pajamas turinčių žmonių atskirtis, resursų, gamtos išteklių švaistymas, ekologija.
O kokia šiandieninė ekologinė situacija Lietuvoje, viso pasaulio kontekste? Tikriausiai dar turime kur tobulėti…
Aš manau, kad mes visuomet linkę vytis vakarus, visuose kontekstuose. Lietuva dar nėra pasiekusi tokio greitojo vartojimo piko, koks yra vakaruose: kai prie išpardavimų driekiasi didžiausios eilės, žmonės stumdosi, žaloja vieni kitus, naktį miega lauke prie parduotuvės, kad nusipirktų kažkokį daiktą… Tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip pasaulis sugebėjo iki to nusiristi. Gali būti, kad kažkada ateityje ir Lietuvoje pasieksime tokius pikus – įvairios akcijos, išpardavimai ir „juodieji penktadieniai“ tiesiogiai prie to ir veda.
Jei apie šalies susitvarkymą, dar tikrai turime kur padirbėti. Bent jau išmokti geriau rūšiuoti, kaip kalbėjau anksčiau. Kalbant apie sąmoningą vartojimą, dedu daug vilčių į ateities kartas: tikiu, kad užauginsime naujus vartotojus, naujus gamintojus ir politikus, kurie nebesiginčys, kad perteklinis vartojimas daro didžiulę žalą mūsų aplinkai, daro ypač neigiamą įtaką klimato kaitai, prisideda prie klimato krizės ir panašių problemų. Reikalingi naujo požiūrio sąmoningi žmonės, nauja sąmoninga visuomenė, kuri ieškos būdų, kaip spręsti šias problemas ir bus dėl jų vieningos nuomonės.
Nes šiandien vyksta daug ginčų dėl to, ar reikia kažką spręsti, ar nesikišti, ar žmogaus veikla padarė įtaką klimato kaitai, ar nepadarė – tad šiandien, kaip visuomenė, labiau esame ginčų, o ne sprendimų stadijoje.
Minėjote, kad aktyviai keliaujate po Lietuvos mokyklas, apie sąmoningo vartojimo svarbą edukuojate moksleivius. Kokie įspūdžiai? Ar jaunoji mūsų visuomenės dalis taip pat yra perėmusi ydingus vartojimo įpročius?
Įdomiausia, kai artėjant šventėms vaikai rodo norimų, neva jiems reikalingų daiktų sąrašus, tikėdami, kad tų daiktų jiems iš tiesų reikia. Ar tikrai? Kai kalbu su vaikais, klausiu jų tokio klausimo: vaikai, kas jums yra Kalėdos, kokia asociacija kyla kalbant apie šią šventę? Praktiškai visi vienbalsiai atsako: Kalėdos – tai dovanų metas! Tuomet klausiu, o kodėl tai yra būtent dovanų metas? Ir vaikai atsako, kad tiesiog tokios tradicijos.
Papasakoju vaikams, kad mūsų seneliai ar proseneliai tikrai nelaikė Kalėdų dovanų laikotarpiu, prisimename senąsias advento tradicijas. Jos netgi priešingos šiandieninio greitojo vartojimo diktuojamam prieššventiniam lėkimui, pirkimui: adventas juk yra susikaupimo, apmąstymo, ramybės, susitaikymo metas. Viskas priklauso nuo požiūrio: Kalėdos gali būti tik dovanų pirkimas, o gali būti laikas skirtas pabūti su šeima, draugais, metų pabaigos refleksija, apmąstymai, kokie tie metai buvo.
Daiktų kultas mus taip užgožė, kad visos šventės pamažu tapo komercializuotos – Kalėdos,Velykos, Valentino diena ir kitos. Viskas sukasi aplink kažkokius daiktus, dovanas. Liūdna, tačiau šiandien esame šiek tiek pasiklydę savo vertybėse – ir tas vertybes perduodame vaikams.
Kaip manote, kas atsakingi už tokius gajus perteklinio vartojimo įpročius?
Kaip minėjau, greitasis vartojimas – lyg užburtas ratas, iš kurio vartotojui lengvai išeiti išties nėra lengva. Gamintojai ir pardavėjai viską daro kuo greičiau, paprasčiau ir prieinamiau – tik pirkite, viskuo kitu už jus bus pasirūpinta. Taip pat, užtenka paklausyti reklamas, koks naratyvas pasakojamas: tau, pirkėjau, to būtinai reikia! Tai nauja mada, nauja spalva, viskas nauja ir viskas reikalinga.
Kartais pasiklausau radijo, sąmoningai įsiklausydamas į reklamose vartojamus žodžius. Toks jausmas, kad tikrai mums visko reikia – šiais metais būtinai reikia naujo telefono ir nesvarbu, kad kitais ir vėl reikės naujo.
Todėl visuomet sakau, kad pradėti visuomet reikia nuo savęs. Net ir pačius mažiausius vaikus mokau, kad tik aš pats esu atsakingas už tai, kokius naujus pokyčius atnešiu. Pavyzdžiui, ar mokyklos valgykloje perkant bandelę tikrai reikia imti plastikinį maišelį? Galbūt galima bandelę paimti tiesiai į ranką ar paprašyti įdėti ją į priešpiečių dėžutę? Kiek plastikinių maišelių visa klasė taip sutaupytų per vieną dieną? O kiek per savaitę? Yra apie ką pagalvoti.
Kaip manote, ką kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų padaryti nuo savęs, kalbant apie asmeninę atsakomybę ir sąmoningesnį vartojimą? Kokie būtų praktiniai, kasdien pritaikomi patarimai?
Nekalbėsiu apie smulkmenas, kaip minėti plastikiniai maišeliai, bet kalbant iš esmės, visi turėtume pasistengti atsisakyti vienkartinių daiktų. Vienkartiniai daiktai yra didelė žala: eikvojami gamtos resursai, energijos resursai jiems pagaminti, tokie daiktai yra ypač trumpai naudojami ir iškart išmetami – net jei vykdomas tokių atliekų perdirbimas, ir vėl naudojami resursai. Tad ties tuo vienkartiniu daiktu, kuriuo naudojamasi kelias minutes ar netgi sekundes, sueikvojama tikrai labai daug.
Tokių vienkartinių daiktų aplink mus yra labai daug ir įvairių, negalvokime, kad tai tik vienkartinis šiaudelis ar puodelis. Aš prie vienkartinių daiktų priskiriu, pavyzdžiui, balionus – nesuprantu, kaip iki šių dienų netgi mokyklose ar kitose švietimo įstaigose į dangų leidžiami helio balionai, o vaikai viešai mokomi šiukšlinti aplinką. Fejerverkai, nemaistiniai tortų papuošimai – ar tikrai viso to reikia?
Taip pat akcentuočiau kokybiškus, ilgaamžius, geriausiai vietinių gamintojų pagamintus daiktus. Pirkime daugiau lietuviškos produkcijos – po savęs ne tik paliksime mažesnį ekologinį pėdsaką, išvengdami daiktų transportavimo, bet tuo pačiu ir kelsime savo šalies ekonomiką. Lietuviai tikrai moka pagaminti puikios ir labai kokybiškos produkcijos!
Visuomet prisiminkime ir vartojimo piramidę: pirmiausia įsivertinti, ar tikrai man to daikto reikia, kiek laiko daiktas man tarnaus ir kur aš paskui jį dėsiu, kaip jis bus utilizuotas, rinktis kuo mažiau pakuotės. Tuomet įsivertinti, kiek pirkti. Ar tikrai reikia kelių tokių pačių daiktų, net jei jiems taikoma akcija? O ką darysime, jei nugulę į sandėliuką daiktai pasens ir liks nepanaudoti? Vėlgi, pirkėjo sąmoningumo klausimas. Toliau seka daiktų panaudojimas antrą kartą. Jei turimas kokybiškas daiktas tiesiog atsibodo, galbūt galima su kažkuo susikeisti? Tokiu būdu ir patenkiname poreikius, ir mažiname išmetamų atliekų kiekį.
Artėjant Kalėdoms, siūlyčiau išvengti ir dovanų keitimosi, ypač „iš reikalo“. Kasmet per Kalėdas nuperkama ir padovanojama daugybė nereikalingų daiktų, kurie tiesiog nugula namų lentynose – pirkdami dovanas žmonės net nepaklausia gavėjų, ar jiems tų daiktų reikia. Mokykloje klausiu vaikų, ar jie patys norėtų gauti tas dovanėles, kurias dovanoja klasiokams? Dažnas atsakymas būna ne, man visai nereikia… Tuomet klausiu: o kodėl manai, kad tavo draugui reikės šito daikto?
Visuomet galime padovanoti žmogui savo dėmesį, savo laiką, šypseną, buvimą kartu – tai pačios svarbiausios dovanos. Galima iškepti sausainių, pagaminti kažką savo rankomis, netgi nupirkti – bet tikrai sunaudojamų, suvalgomų dalykų.
Giedriau, ko palinkėtumėte visiems skaitytojams, neabejingiems ekologijos, tvaraus ir sąmoningo vartojimo temoms?
Gelbėkime save ir tokiu būdu gelbėsime planetą – visi esame viena ekosistema. Kai žmogus girdi, kad reikia gelbėti planetą, tiesiog numoja ranka galvodamas, kad ties tuo tikrai nieko negali padaryti. Bet už save patį kiekvienas esame atsakingas asmeniškai. Linkiu pozityvaus, globalaus mąstymo, visus pokyčius pradedant nuo savęs. Gražių visiems švenčių!
Ačiū už pokalbį!
Kalbino Miglė Kačinskaitė
„Kūrybos kampas 360°“: https://www.kuryboskampas360.lt/
Naujausi komentarai