Režisierius Vytautas V. Landsbergis tvirtina, kad kova už Lietuvos Atgimimą kartu buvo ir galimybė negalvoti apie save. Tai buvo dienos, kai elgėmės kaip skruzdėlyno skruzdėlės. „Iš ego proto žvelgiant, tai yra beprotybė“, – prisimena menininkas, kurio tėvas Vytautas Landsbergis tuomet vadovavo Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai.
Tai buvo kaip sapnas. Jei reikėtų atkurti vaizdais, tai būtų tokios nuotrupos: važiuoju, mane praleidžia pro visas užkardas, susitinku su tėvu, jis vaikšto neperšaunama liemene. Nedaug laiko turėjome pabendrauti. Man labai įstrigo tai, kad retsykiais jis nueidavo prie pianino ir pagrodavo. Tai buvo jo meditacija – grodamas nusiramindavo ir pasikraudavo energijos. Jis prašė pastatyti kabinete pianiną, kad būtų ramu… Režisierius Sokurovas gražų trumpą filmą yra sukūręs apie tėvuko grojimą sausio tryliktosios naktį.
V. V. Landsbergis su tėčiu, mama ir seserimi Birute – 1964 vasara, Anykščiai
Žurnalistės Gintos Gaivenytės interviu su Vytautu V. Landsbergiu – apie jaunimo dvasinius ieškojimus sovietmečiu, tautos nušvitimą ir vėl sugrįžusią ego sąmonę, apie kelionę į Indiją ir apie sprendimą auginti kitaip mąstančius Lietuvos vaikus.
Pauliaus Lileikio nuotrauka
– Kada pradėjote domėtis dvasiniais dalykais?
– Pradėjau domėtis iš baimės. Su baime susitikau gana anksti, smalsaudamas ir lįsdamas ten, kur uždarytos durelės. Toks Mėlynbarzdžio kambarėlis netyčia atsivėrė, kai su tėvais sovietmečiu keliavome per Kaukazo kalnus. Grupėje viena mergina būrė iš delno. Man buvo gal dvylika metų. Ištiesiau jai ranką, o ji sako: „Oj, tau aš nieko nesakysiu, geriau nereikia“. Aš ją patikinau, kad nereikia nuo manęs nieko slėpti. Ji: „Nežinau, nežinau“. Po ilgo įkalbinėjimo ji pasakė – mato, kad greitai mirsiu.
Dabar suvokiu, kad žinia apie artėjančią mirtį buvo gera žinia. Baimė yra gera mokytoja, nes skatina ieškoti atsakymų. Taip aš pradėjau ieškoti, kaip galėčiau nebijoti mirties.
Apie tai, kad perėjimas į kitą pasaulį nėra kažkas baisaus man paaiškino dėdė Antanas. Jis buvo šviesuolis ir gyduolis, pabuvojęs Sibire. Turėjo įgimtą dovaną gydyti rankomis. Buvo geologas ir dirbo inžinierinių tyrimų institute. Prie jo kabineto stovėjo eilės žmonių ir jie kreipdavosi ne tik prašydami, kad jis surastų šulinius.
Vėliau Sergejus Kanovičius man davė disidentišką žurnalą „Maskva“, kuriame buvo sudėti Rericho atsiminimai. Taip atsivėrė Indija. Tada pirmąsyk sužinojau apie reinkarnaciją. Kiti tekstai atėjo per hipišką kultūrą, kuri buvo labai atvira Indijai. Po Rimo Buroko mirties mes visi ieškojome anapusybių. Atsimenu, skaičiau M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ uždraustą variantą. Atsirado Charmso tekstai ir paskatino iš visko šaipytis. Manau, kad tai paveikė ir mano „rudnosiukų“ atsiradimą.
– Gal tai buvo ir noras atsiriboti nuo politinio gyvenimo?
– Nuo jo nereikėjo atsiriboti. Jame nedalyvavome, nes tai buvo dirbtina ir neįdomu. Stengėmės sukurti alternatyvųjį pasaulį, o visi dvasiniai dalykai buvo kaip haliucinogenai. Susikurdavome tikrovę, kuri skatino ieškoti atsakymų ne išorėje, o viduje.
– Dabar manote, kad tai skatino nenorėjimas gyventi išoriniame pasaulyje?
Iš dabarties taško matau taip. Tai buvo jaunatviškas noras atsiriboti nuo visuomenės taisyklių ir tėvų. Kai tau keturiolika – penkiolika, norisi išmėginti visa, kas pakeičia sąmonės būseną.
– O kaip tėvai žvelgė į tokius dvasinius ieškojimus? Jie patys Rytais nesidomėjo?
– Tėvukas mėgo skaityti M. Gandhį ir Rabindranatą Tagorę. Tačiau jis daugiau žvelgė per kultūrinę prizmę. Konflikto nebuvo. Tik tiek, kad man jau buvo įdomu ne tik skaityti, bet ir išmėginti meditaciją ir jogą.
– Kaip sovietmečiu mokėtės jogos?
– Žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo išspausdinta jogos pratimų seka. Mes atsišviesdavom arba persipiešdavom tas pozas, tada bandydavom jas atlikti. Nežinau, ar tai buvo dvasingumas, ar taip elgtis tiesiog buvo populiaru. Tais laikais ateiti į vakarėlį ir būti neskaičius Kastanedos buvo ne lygis – apie ką tada su merginomis kalbėsi?
– Kaip suprantu, šie laikai dar buvo gerokai prieš atgaunant Lietuvai nepriklausomybę?
– Taip. Aš universitetą baigiau 1985-aisiais. Paskui sekė įdomus M. Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“ laikotarpis. Pro ideologijos plyšius jau galėjai skleisti kitas naujienas. Vienas juokingesnių mano gyvenimo nuotykių buvo tai, kad atsidūriau „Lietuvos pionieriuje“ – tapau estetinio lavinimo skyriaus vedėju. Tai buvo komjaunimo leidinys. Tačiau aš staiga supratau, kad manęs jau niekas nebekontroliuoja. Su tam tikra „charmsiška“ nuostata ėmiau rašyti visai „nepionieriškus“ dalykus – taip pat ir apie Rytus. Visa tai skaitė nebe vaikai, o daugiau jų tėvai.
Kiekvienas mūsų istoriją jaučiame savimi. Kai tėvuką išrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku, supratau, kad mano laisvei atėjo galas. Iki tol visiems buvau Vytas, o dabar būsiu „sūnus“. Bendravimas pasikeitė – negalėjau visiškai atvirai mieste šėlioti. Tapau kaip asistentu, renkančiu informaciją visuomenėje, ir paskui galinčiu patarti tėvui.
Pauliaus Lileikio nuotrauka
– Kaip prisimenate Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą?
– Tada buvome prie televizoriaus Markučiuose. Žinojau, kad tėtis turi gerą humoro jausmą ir mėgsta gražius renginius. Į kovo 11-ąją žiūrėjau kaip režisierius – tai buvo labai pasisekusi akcija. Paskui tokios euforijos jau nebuvo.
Man atrodo, kad tokiomis istorinėmis akimirkomis žmonės susijungia su bendra siela. Tampa ne taip jau svarbu, ar prarasi gyvybę, ar liksi gyvas. Tada galima išgyventi savo sielos būseną – kaip paukščio, kuris išsirita skilus kiaušinio lukštui. Beje, neseniai tą jausmą vėl patyriau per partizano A. Vanago laidotuves. Štai tada supranti, kad vyksta kažkas daug didesnio už tavo gyvenimo apimtį. Panyri ir tampi Dievo dalimi.
Pauliaus Lileikio nuotraukos
– Kaip išgyvenote sausio 13-ąją? Nebudėjote kartu su visais prie televizijos bokšto?
– Sausio 13-osios naktį buvau Druskinininkuose. Tuomet jau turėjau antrą šeimą. Su pirmąją žmona turėjau sūnų Gabrielių, o su Ramune jau buvome susilaukę Jono ir laukėmės antros dukrelės. Gruodžio pabaigoje gavome žinią, kad reikia labai saugotis, kad nebūtų šantažo. Tuomet prasidėjo įdomioji dalis – nuotykiai atėjo į namus. Buvo paskirta „apsaugėlė“ – atvažiavo toks gal aštuoniolikos berniukas su „kalašnikovu“ mūsų saugoti. Supratau, kad jeigu atvažiuos alfa būrys, tai šis berniukas drebančiomis rankomis mūsų neišgelbės. Daug vėliau sužinojome, kad mūsų sodyba Markučiuose buvo visa išfotografuota saugumiečių – vadinasi, operacija buvo paruošta.
Mums pasisekė, kad laiku išvykome į sodybą Druskininkų rajone. Kas antrą dieną važinėjau į Vilnių aplankyti tėvo. Įdomus jausmas – keista, kad negali dalyvauti ir būti arti. Kartu jaučiau atsakomybę nepadaryti klaidų, kad nepakenkčiau tėvui ir Lietuvos raidai. Dieną prieš sausio tryliktąją irgi buvau nuvykęs į Vilnių.
Pauliaus Lileikio nuotraukos
– Kaip tuomet vyko jūsų paties dvasinis gyvenimas?
– Įtariu, kad tuo metu daugeliui įsijungė „skruzdėlyno“ sąmonė, kai sau tiesiog neliko laiko. Tai buvo drąsos ir jėgos šaltinis, kartu – galimybė negalvot apie save. Skruzdėlyną puola didelis žvėris ir mobilizuojamės. Iš ego proto žvelgiant, tai yra beprotybė. Esi dalis vyksmo, klausai komandų.
Prie sodybos Druskininkuose pamatėme, kad vis atvyksta ir netoliese stovi mėlynas „žiguliukas“, pranešėme numerius ir gavome komandą tučtuojau dingti. Vasario mėnesį išvykome į Lenkiją.
Kai gimė Elenutė, ji vėmė kraujais ir negalėjo nieko valgyti. Laimė, mažą virškinimo trakto apsigimimą netrukus pašalino chirurgai. Tai buvo akivaizdus streso padarinys. Dabar juokaujame, kad Elena yra sausio 13-osios auka.
Už liūdesio ir šoko yra džiaugsmas. Sausio tryliktoji yra kančios diena, o keturioliktąją jau galėjome džiaugtis – ištvėrėme, nepalaužė. Tomis dienomis išgyvenome pakylėtą būvį. Žmonės buvo nuogi, atviri, kaip vaikai. Didžiulė dovana Lietuvai būtų buvusi išlikti tokiame nežinojime ir improvizuoti žaidžiant.
Pauliaus Lileikio nuotrauka
– Po nušvitimo ego dažnai sugrįžta. Ir tada būna dar skaudžiau. Jei taip yra žmogaus gyvenime, gal tas pats ir su tautomis?
– Taip. Kai senieji įsitikinimai subyra, imame ieškoti naujų taisyklių. Ir tada mums galima daug ką įpiršti. Tada atsirado įsitikinimai: „Mus apgavo“, „Prie ruso buvo geriau“. Ėmėme pavydėti vieni kitiems ir ieškojome, kas yra niekšai. Taip susiskirstėme į atskirus kambarėlius ir taip gyvename.
– Pamatęs, kad skruzdėlynas išsiskaidęs, gal ir ėmei ieškoti dvasingumo Indijoje?
– Turbūt. Supratau, kad tokioje Lietuvoje nematau, kur save padėt. Į politiką nenoriu, labiau esu visuomenininkas. Tačiau kokia gali būti mano visuomeninė veikla?
Taip klausdamas, atradau vaikus. Nusprendžiau: „Užauginsim kitaip mąstančių žmonių kartą“. Taip ir pradėjau su rudnosiukais, dominykais, vėliau – ir vaikų stovyklomis žaisti laisvos Lietuvos žaidimą. Tam reikėjo įgūdžių, kurie man geriau leistų save kaip instrumentą pažinti. Taip natūraliai ėmiau ieškoti tobulesnės dvasinės praktikos.
– Kas paskatino vykti į Indiją pas Satja Sai Babą?
– Žmogiška savybė – smalsumas. Buvo noras patirti pačiam, ar tiesa, ką rašytojas V. Bubnys aprašė. Įdomu buvo, kaip žmonės organizuojasi „skruzdėlynus“. Daug dalykų gražių radau. Man labai patiko nuostata, kad mes visi turime savo dievus. Satja Sai Baba neragino garbinti to, ką atradome Indijoje – atvirkščiai, jis skatino važiuoti namo ir daryti gražius darbus.
Pelytė Zita nukeliauja pas pasaulio karalių ir prašo: „Duok mums savo atvaizdą, kad galėtume tave garbinti, kai grįšim“. O jis duoda veidrodėlį: „Štai mano atvaizdas“. Jei žmogus ieško, jis iš pradžių visada savo ieškojimus paremia savomis ar svetimomis tradicijomis, tačiau galų gale visa atranda savyje. Man tai buvo atradimas: „Neturėk kitų rudnosiukų, išskyrus save vieną“. Tą ir atradau, keliaudamas po Indiją.
Kartą su krikščioniškos mokyklos vaikais kalbėjomės apie tai, kad reikia priimti ir tamsiąją gyvenimo pusę. Ne kovoti su ja, o išnaudoti savo reikmėms. Vaikai labai pasimetė: „Tai ką, jūs norite pasakyti, kad Dievas ir velnias yra tas pats?“ Atsakiau: „Dievas jungia, o velnias atskiria. Dievas sako „ir dilgėlės, ir ąžuolai“, o velnias sako „arba dilgėlės, arba ąžuolai“. Miške auga ir tie, ir tie. Turi ir pro dilgėles praeiti, ir su ąžuolais pasikalbėt.
– Tada ėmėte apie tai kalbėti per pasakas?
– Taip. Aš netgi pripažįstu, kad vaikai daugiau už mus žino – tiksliau, leidžia intuityviam, ne iš perskaitytų citatų kylančiam žinojimui rastis. Per vasaros stovyklą vaikai sukūrė filmą apie partizanus „Devyni paukščiai“. Mano galva, tai geresnis darbas negu daugelio režisierių, kurie bando kurti Lietuvos istorijos tema, bet jiems nelabai pasiseka ir su dideliais pinigais. Trylikamečių pulkelis padaro, nes jiems dar smegenys neperkrautos nereikalingais dalykais.
– Stovyklose su vaikais „lendate“ į labai gilias – pavyzdžiui, mirties temas. Kodėl?
– Pasakysiu paprastai. Mano darbas susijęs su vaikais, paaugliais. Kai atvažiuoji į mokyklą ar vaikų namus, tu turi valandą. Per tą laiką reikia atrasti ryšį, susikalbėt su visai nepažįstamais vaikais. Dažniausiai jų visai nedomina nei partizanai, nei liaudies dainos, nei literatūra. O domina praktiškesni dalykai. Supratau, kad visada „kabina“ dvi temos: seksas ir mirtis. Einu į tas temas, jie „užsikabina“ ir po to galiu kalbėt, ką noriu.
– Su moksleiviais kalbatės ir apie seksą?
– Taip, labai atvirai. Užtenka J. Basanavičiaus pasakas paskaityt, kad suprastume, jog anksčiau viskas buvo atvira. Nebuvo tabu, kuriuos 19 amžius uždėjo ant mūsų pasakojamosios tradicijos, ypatingai erotinių pasakojimų.
Tada kalbamės apie partizanų gyvenimą, kaip draugai žuvo, kankino, kaip trėmė… Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra empatiški. Jie neturi filtro „aš – tu“. Kai vaikas klausosi pasakojimo, jam ašaros byra. Taip per patirtį jis išeina visą istorijos kursą.
O mirties tema pasidarė kaip raktelis susikaupti, iš pradinio baugumo ir smalsumo nueiti į ramybę. Jeigu neišmokstame mirties priimti kaip duotybės, taip ir liekame „plevėsiukai“.
– Galite tvirtai teigti, kad mirtį esate priėmęs?
– Nežinau, bus visiems mums išbandymas, kai ateis ta valanda. Prieš keletą metų buvo patirčių Santariškėse ir supratau, kad yra kur tobulėt. Kai gydytojas pasako, jog mirtis gali ištikti ne kada nors, o visai greitai, reikia keisti galvojimą. Bet kai tą priimi, atsitinka stebuklas.
Neatsitiktinai ir mūsų pasakos yra apie būtinybę priimti dalykus, kurių nenorime matyti – pavyzdžiui, „Eglė Žalčių karalienė“. Dabartinė popkultūra skatina džiaugtis. Tačiau tikras džiaugsmas yra už skausmo jūros.
Geroji žinia yra ta, kad mums nebūtina patirti istorinį skausmą. Galima tą skausmo jūrą perplaukti skaitant partizanų dienoraščius ar liaudies pasakas ir įsivaizduojant save toje būsenoje. Galima tai išgyventi žaidžiant ir taip sutaupome laiko.
Nuotraukos: Pauliaus Lileikio ir iš asmeninio Vytauto V. Landsbergio albumo.
Naujausi komentarai