Muzika – žmonių gyvenimo dalis, vieni jos klausosi dažniau, kiti rečiau, tačiau ji paliečia visų klausytojų širdis. Vienų kūrinių garsai skatina šokti ir džiaugtis, o kiti veda į gelmes bei padeda atsigręžti į save.
Rytis Nevadomskis pasirinko savarankišką kelią į šios meno srities pažinimą, todėl daugelis nustemba sužinoję, kad net pianinu išmoko groti pats. Pasak pašnekovo, jo pagrindinė misija – per muziką pasiekti atokiausias žmonių vidinio pasaulio kerteles ir suteikti jiems galimybę išsilaisvinti iš neigiamų prisiminimų, minčių ir emocijų.
Šiek tiek papasakokite apie save. Kokius mokslus esate baigęs, kuo šiuo metu užsiimate?
Esu įvairiapusiška asmenybė – tarp intraverto ir ekstraverto. Man reikia dviejų skirtingų pasaulių, kad galėčiau jausti pilnatvę ir harmoniją. Todėl pirmą dienos pusę skiriu intravertiškajai daliai ir jos kūrybinei realizacijai, o antroje pusėje – laikas žmonėms, tada dominuoja ekstraverto savybės. Po dienos darbų vėl grįžtu į save ir taip viskas banguoja, ieškant aukso viduriuko. Jei tinkamai neintegruočiau šių abiejų savybių į dienotvarkę, turbūt tokie kraštutinumai labai išvargintų.
O apie mokslus aš juokauju, kad jų nebaigiau, bet mečiau. Taip susiklostė, kad po mokyklos baigimo 2013 m. pasiėmiau laisvus metus, nes iki galo nebuvau apsisprendęs, ką noriu studijuoti. Po įvairių apmąstymų pasirinkau sportinę gimnastiką Lietuvos sporto universitete, nes tuo metu aktyviai ir sėkmingai sportavau. Vis tik mano lūkesčiai neišsipildė, nes nesusidarė grupė. Matyt tokių entuziastų kaip aš buvo mažai.
Mane įkalbėjo likti studijuoti ir pasiūlė treniravimo sistemų studijas. Tačiau po pirmo pusmečio suvokiau, kad nejaučiu entuziazmo. Kas keisčiausia, kad būtent tuo laikotarpiu vis intensyviau jaučiau polinkį muzikai ir vis labiau manyje skleidėsi kūrybinė pusė. Tada supratau, kad nebūsiu sportininku ir leisiu sau būti menininku.
Teko priimti ryžtingą sprendimą ir nebekankinti savęs tuo, kas nėra mano. Taip pasidaviau vidiniam vedimui ir stebėjau, kur tai mane nuves.
Kada muzika pasibeldė į jūsų širdį?
Kas keisčiausia, mano giminėje nėra muzikantų, todėl net nežinau iš kur turiu šį gebėjimą. Turbūt nuo mokyklos laikų mane klasiokai ir kiti pažįstami prisimena kaip šiek tiek uždarą melomaną. Dažnai vaikščiodavau į ausis įsidėjęs ausinukus ir klausydavausi įvairios muzikos – nuo sunkios roko iki lengvos. Dalį įsimintų garsų iki šiol naudoju kūryboje.
Dar vaikystėje, paauglystėje pajaučiau, kad muzika man padeda išreikšti emocijas ir vis stipriau vystosi klausa bei muzikos pajautimas. Laikui bėgant ėmiau pastebėti, kad beklausydamas mintyse pridėdavau tam tikrus garsus arba juos pašalindavau, galvodamas, kad taip galėtų būti dar geriau. Tik tada dar nesupratau, kad galėčiau tapti muzikos kūrėju. Tik studentaujant pradėjo ateiti su kūryba susijusios mintys.
Tuo kritiniu momentu, kada suvokiau, jog treniravimo sistemų studijų tęsti nebegaliu, vis aiškiau jaučiau muzikos šauksmą ir pamažu leidausi jos vedamas.
Kaip išmokote groti pianinu?
Tiesą sakant, neturėjau nė vienos pianino pamokos ir net nesimokiau muzikos teorijos. Taip nieko nemokėdamas ir niekur nesimokęs išleidau pirmąjį albumą. Tik intuicija ir vidinis muzikos pajautimas padėjo išmokti derinti garsus tarpusavyje. Suprantu, kad galbūt nesu labai geras pavyzdys, bet man tai padėjo ir iki šiol padeda kurti autentišką, iš manęs sklindančią muziką.
Kadangi studijų laikais vis dar buvau pakankamai uždaras, neieškojau pianino ar kitų instrumentų mokytojų. Tiesiog į kompiuterį parsisiunčiau įvairių programų ir savarankiškai mokiausi groti, rinkdamas bei derindamas garsus. Iki šiol pamenu tą jausmą, kai parsisiunčiau styginių garsus, ir paspaudęs kompiuterio klavišą išgirdau styginių garsą. Tai mane nustebino, sujaudino ir įkvėpė. Supratau, kad tai kelias, kuriuo norėčiau eiti.
Taip rinkdamas pavienes natas, kurdamas jų kombinacijas mažais žingsneliais judėjau pirmyn. Niekas manęs nemokino, o vedė vidinis užsispyrimas ir kūrybinis įkvėpimas.
Kompiuterinė įranga nėra pats geriausias variantas muzikos kūrimui, tačiau norint greitų rezultatų labai pasitarnauja. Tai padeda gvildenti įvairias kūrybines idėjas ir formuoti kūrinius. Tokiomis programomis naudojasi daug žmonių visame pasaulyje.
Tačiau įrašinėjant albumus ir kuriant profesionalius garso įrašus reikia gyvų instrumentų.
Kaip sekasi techninė kūrybos pusė, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Patį pirmąjį albumą išleidau vienas pats, be kitų pagalbos ir patarimų. Suprantu, kad tai nėra geriausias variantas, tačiau visas procesas padėjo įvertinti ir suprasti daug dalykų.
Antras albumas kuriamas jau su kitų žmonių pagalba. Bus įrašoma skambant gyvai, instrumentinei muzikai. Tai man tarsi palypėjimas laipteliu aukštyn.
Jei likčiau tik prie kompiuterinės muzikos, neaugčiau ir trūktų iššūkių. Be to tai proga pabendrauti su žmonėmis, nes pabosta vienam užsidarius kurti.
Daug dėmesio skiriu kokybei ir savo idėjų išpildymui, todėl užtrunka tinkamos studijos paieškos, kad būtų galima išgauti norimą skambesį.
Kol kas esu ta pagrindinė ašis ir pats mokausi bei atlieku daug dalykų, tačiau į pagalbą jau kviečiuosi operatorius vaizdo klipų kūrimui ir kitus žmones. Žinau, kad esu individualistas ir dažnai atrodo, kad tik pats galiu viską įgyvendinti, jei noriu pilnai išpildyti savo viziją. Šis bruožas kartais tampa lyg peiliu, todėl mokausi pasitikėti kitais ir deleguoti tam tikrus darbus. Tai padeda tiek man, tiek kitiems, į kūrybinį procesą įtrauktiems žmonėms. Ir net sakyčiau, kad pamažu man pradeda patikti ir norisi daugiau bendrystės.
Kaip viešinate, reklamuojate savo muziką?
Iki šiol naudojausi tik Facebook ir kartais pirkdavau mokamas reklamas. Suprantu, kad tai per mažai, bet po pirmojo albumo išleidimo dar buvo nedrąsu kreiptis į žiniasklaidą.
Vienam gana sudėtinga tinkamai reklamuotis, nes tam reikia nemažai laiko ir įgūdžių, todėl privalau tai susitvarkyti. Juk vien būti geru muzikantu nepakanka, antraip galima likti geru tik sau. Tad reikės nemažai įdėti įdirbio, kad mano muziką pasiektų kuo daugiau žmonių.
Ką jums pačiam reiškia muzika? Ką norite ja perduoti žmonėms?
Manau, tai emocijų ir jausmų išraiška. Man muzikoje svarbu gylis, kad jausčiau jos prasmę. Jį dažniau atrandu ir jaučiu melancholijoje.
Savo muzika sukuriu žmonėms tokią erdvę, kurioje galėtų būti atviri ir nuogi prieš save. Tokioje erdvėje gali apmąstyti prisiminimus ir įvairius svarbius dalykus. Todėl rekomenduočiau klausytis vieniems ir netrukdomiems.
Panirimas į muziką – tai tam tikra terapija, ritualas, kuriam reikia susitelkimo. Klausydamas kitų muzikos, išjaučiu atlikėją ir tokiai pažinčiai nereikia net gyvo bendravimo. Viskas sklinda per muziką ir tai labai asmeniška, intymu.
Muzika pati perduoda tam tikrą žinutę, patirtį ir suvokimą. Kaip minėjau, ji prilygsta terapijai ir gali padėti suvokti emocijas, jausmus ir juos harmonizuoti. Net jei emocijos sunkios ir nemalonios, jas reikėtų suvokti, išjausti, paleisti. Todėl kurdamas tokią subtilesnę muziką, naudoju instrumentinius garsus, padedančius suvirpinti ir atskleisti tai, kas žmogaus viduje paslėpta, užspausta.
Tad mano pagrindinė misija – per muziką pasiekti žmonių vidų ir suteikti jiems galimybę išsilaisvinti iš neigiamų prisiminimų, minčių ir emocijų.
Kai kartais per užsiėmimus su vaikais pagroju pianinu vieną kitą fragmentą iš savo kūrybos, jie manęs klausia, ar ko nors linksmo moku. Grodamas mokykloje pradinių klasių mokiniams pastebėjau, kad per tam tikrus kūrinius jie panyra į apmąstymus ir atsigręžia į save. Žinoma, tokią kūrybą ne visi iš karto priima, tačiau jei kurčiau visiems priimtiną ir linksmą muziką, joje neberasčiau savęs.
Kaip atsidūrėte mokykloje?
Viskas prasidėjo nuo noro dirbti su vaikais. Kai dirbau trejus metus Islandijoje, atkreipiau dėmesį į sveiką ir aktyvų vaikų gyvenimo būdą. Net žiemą, kai šalta, matydavau juos lakstančius mokyklų kiemuose, spardančius kamuolį ir pan.
Aš pats gyvenau kartu su viena islandų šeima, auginančia du vaikus. Su jais susibendravau ir pajaučiau, kad tas kartu praleistas laikas linksmas ir prasmingas. Taip kilo mintis užsiimti su vaikais ir kažką organizuoti. Galbūt todėl, kad ir aš pats vis dar esu kažkiek vaikiškas.
Grįžęs į Lietuvą neturėjau darbo ir svarsčiau, kuo galėčiau užsiimti. Tada prisiminiau idėją apie darbą su vaikais. Kadangi neturėjau atitinkamo išsilavinimo, negalėjau ieškoti formalaus darbo mokykloje. Tai tiesiog pradėjau nuo animatoriaus. Ši patirtis buvo viena naudingiausių, bet tikrai ne maloniausių. Sudėtingiausia buvo vaidinti tą, kuo nesu. Taip pat išvargindavo nuolatinis bendravimas. Pamenu, kaip tris savaites iš eilės važinėjom po ugdymo įstaigas ir aš vaidinau Kalėdų Senelį. Tokiam iš dalies intravertui buvo tikras iššūkis. Vis tik ši patirtis padėjo persilaužti ir išmokti lengviau bendrauti.
Susiklosčius aplinkybėms pavyko prisijungti prie vienos neformaliojo ugdymo organizacijos ir taip pradėjau įdomų darbą su vaikais. Įvairūs užsiėmimai, tyrinėjimai ir kitos užduotys skatina augti pačiam ir padėti vaikams.
Šiuo metu dirbu mokykloje, prailgintoje saviugdos grupėje. Kai vaikams baigiasi pamokos, ateinu į mokyklą ir iki 18 val. kartu leidžiame laiką: padedu paruošti namų darbus ir likusias valandas pravedu judrias kūrybines užduotis. Mano papildoma misija – stebėti vaikų stipriąsias puses ir padėti jas ugdyti. Jei būna norinčių pagroti pianinu, taip pat juos pamokau. Save galėčiau prilyginti kaklui, kuris pasuka galvą (vaikus) tinkama linkme.
Kokie jūsų tolimesni planai?
Esu pasirašęs ir pasidėjęs matomoje vietoje tokius žodžius: po mažą gabaliuką, nepersistenk, Ryti, viską gali, viską pasieksi. Tai kasdienis priminimas, kad žengčiau žingsnis po žingsnio. Išleidęs savarankiškai pirmąjį albumą, jau galiu galvoti apie šiek tiek platesnes galimybes, nes jau norisi gyvo kontakto su klausytojais.
Jei tik pradedu orientuotis į kažkokius didelius dalykus, jaučiuosi lyg ketinčiau šokti į kitą pusę per prarają. Todėl neperšokdamas prasmengu. Tam, kad nepraleisčiau kiekvieno svarbaus laiptelio, koncentruojuosi į mažus dalykus, kuriuos galiu padaryti dabar ir kurie pamažu nuves į didesnius tikslus.
Daugiau apie Rytį: https://www.facebook.com/NevadomskisRytis/
Parengė Rūta Steponavičienė
Naujausi komentarai