Sigita Mockutė – „Psigidelia“: kai širdis dainuoja spalvomis

Ant stalo pasklinda spalvoti pieštukai, kreidelės, spalvota akvarelė. Piešinio kontūrai atsiranda pamažu, siunčiant savo piešimo lapą ratu, ant kurio kiekvienas dalyvis prideda kažką nuo savęs – švelniai, apgalvotai, išjausdamas visumą. Toliau dirbama spalvomis – tepant, liejant, maišant, paliekant tik tai, kas svarbu – kuriant vaizdinį, geriausiai atspindintį tuometinę vidinę kūrėjo būseną. Taip pamažu gimsta ir bendra piešinio vizija, taip vyksta dailininkės, keliautojos Sigitos Mockutės „Psigidelia“ kūrybinės dirbtuvės, pavadintos „Vidinės vizijos piešimu“.

Pačios Sigitos kuriami piešiniai išties neeiliniai: kiekvienas darbas ryškus ir tarsi gyvas, lyg aiškiai kalbantis spalvomis. Sigita vaizduoja daug gamtos, piešiniuose atsispindi ir kosminiai, transcendentiniai žmogaus patyrimai. Subtilūs, sunkiai nupasakojami vidiniai išgyvenimai meistriškai išsilieja ant popieriaus, įvairiausių spalvų pavidalu.

Sigita, kaip prisistatytum žmogui, kuris tavęs nepažįsta? Ką apie save papasakotum?

Kalbėdama apie save, turiu pristatyti tiek savo dirbtuves, tiek savo pačios, kaip kūrėjos, kelią, nes jie labai susiję. Šiuo metu kaip tik dirbu ties konkretesniu savo veiklos išgryninimu ir įvardinimu platesnei auditorijai. Vis pagalvoju, kaip pristatyti save pačią. Žodis Menininkė nėra visai tikslus ir visa apimantis, man labiau patinka žodis Kūrėja – skamba kur kas aiškiau, plačiau.

Nuo vaikystės labai mėgstu dirbti rankomis. Visuomet mėgau užsiimti įvairiais rankdarbiais, siūti, prisiliesti prie įvairių muzikos instrumentų. Augdama pamažu apsistojau tik ties vizualine išraiška, nebedalinau dėmesio daugeliui skirtingų meno sričių – kuo labiau išdaliname savo dėmesį į šalis, tuo sunkiau gilinti ir tobulinti kažkurią vieną kryptį. Todėl kažkada priėmiau sąmoningą sprendimą skirti visa dėmesį vizualinei kūrybai, o jei dar tiksliau – piešimui.

Vis labiau gilindamasi į piešimą, palaipsniui natūraliai pradėjau dirbti ir su žmonėmis – taip gimė kūrybinės dirbtuvės. Darbas su žmonėmis, bendra kūryba man suteikė dar daugiau energijos – žymiai daugiau, nei turiu jos piešdama pati viena, tik sau.

O kaip gimsta tavo piešiniai? Ar tai vidinės vizijos? O galbūt vidinio pasaulio slėpinių atskleidimas popieriuje?

Tuo metu, kai daug viena keliavau, įvyko tam tikras lūžio momentas – patirdavau daug stiprių vidinių procesų, išgyvenimų, kuriuos aprašydavau. Iki tol piešdavau tik įvairias mandalas, bet norėdama iliustruoti vidines būsenas ėmiau piešti ir mažus, greitus piešinukus, kurie papildydavo mano  tekstus. Tai buvo panašu į automatinį veiksmą: visus patiriamus jausmus, vidinį pasaulį paprastai ir tiesiai išliedavau ant popieriaus, rašydama, ir papildydama aprašymus spontaniškais piešinukais.

Tie mažieji piešinukai, išsivystę iš anksčiau pieštų mandalų, po truputį augo, darėsi vis pilnesni, gyvendama Tenerifėje pamažu išsiugdžiau kantrybę dirbti prie didesnio formato piešinių, kol vieną dieną staiga pamačiau: juk tai, ką aprašau, ką išgyvenu, tiksliai nupiešiu ir ant popieriaus! Tai man buvo didelis ir stiprus suvokimas. Pasirodo, kad tai, ką negalvodama piešiau, visiškai laisva forma, tobulai atspindėjo mano patiriamus išgyvenimus, vidinį pasaulį! Tad nuo to momento įvyko ne tik asmeninis lūžis, bet atėjo ir suvokimas, kas iš tiesų yra kūryba. Tai įvyko kažkur prieš septynerius metus.

O kaip kūrybą suvokdavai dar iki minėto suvokimo momento?

Iki tol būdavo ne visai aišku: ar kūryba yra tai, kas patinka kitiems, ar tai, kas tiesiog gražu, o galbūt tai, kas patinka man? Pasirodė, jog tikrasis atsakymas yra visai kitoks.

Todėl tą svarbųjį suvokimą vadinu didžiuoju savo kūrybinio gyvenimo momentu ir pradžia to, ką veikiu šiandien.

Tad dabar kuri visai naujai?

Dabar piešinių, jų įkūnijimo net negalėčiau įvardinti žodžiu „mano“: pro mane, lyg pro filtrą, laidininką, pereina tam tikri patyrimai, išgyvenimai, kuriuos vaizduoju, įkūniju išorėje, ant popieriaus ar drobės. Tad ši kūryba nesusideda vien tik iš mano indėlio.

Gyvendama jau minėtuose Kanaruose, Tenerifėje, išeidavau į gatves piešti, dalyvaudavau įvairiuose festivaliuose – tai man buvo pati geriausia kūrybos ir gyvenimo mokykla. Tą tęsiu ir toliau, jau penkerius metus piešiu taip – viešai. Kaip įdomu ir gera sutikti daug įvairių, tarsi atsitiktinių žmonių, praeivių, stebėti, kaip jie priima šią kūrybą. Tai juk nėra paroda, specifinė erdvė, į kurią susirenka žmonės iš mano rato. Tai visiškai nepažįstami, atsitiktiniai žmonės, kurie galbūt niekada gyvenime net neieškojo nei kūrybos, nei meno! Piešiniai, man turėję vienokią reikšmę, per keletą metų gali išsigryninti, įgauti naują pavidalą, prasmę, o kitiems žmonėms gali reikšti visai kitus dalykus, kurių aš piešinyje galbūt net nemačiau. Bet jie yra!

Kartais piešiu net nežinodama ką, tuo metu nesuprasdama kas tai, o piešinys pamažu pats atsiskleidžia – man ir kitiems žmonėms. O kartais būna piešinių, kai iškart tampa aišku, kokią reikšmę turiu perduoti, kaip turiu piešti – šį aiškumą vadinu vidiniais „nurodymais“. Būna, jog visai nesinori piešti būtent taip, bet iš vidaus jaučiu, kad turiu tai daryti. Ir piešiu. Labai įdomus procesas.

Kai piešinys būna baigtas, ar visuomet ateina džiaugsmas, vidinis jausmas, kad dabar tai ir yra būtent tai, kas turėjo būti išreikšta, užfiksuota spalvomis?

Dažnai aplanko netikėtumo jausmas, kai rezultatas nustebina mane pačią! Būna, kad piešimo procesas nuveda mane į tokį rezultatą, kokio tikrai nebūčiau sugalvojusi, ar pamąsčiusi, kad taip apskritai galėjo būti. Tai lyg įdomus, netikėtas šokis – su tuo, ko nemoki paaiškinti, ko nežinai, lyg mistinis procesas, kurį sunku apibūdinti. Staigmena ir nežinomybė laukia visuomet, nepriklausomai nuo to, kaip gerai išmanyčiau techninį piešimo procesą.

Tai lyg kelionė – taip mėgstu apibūdinti šį procesą žmonėms per piešimo dirbtuves. Prieš save turime baltą lapą ir jame yra visos įmanomos galimybės. Kūryboje visai kaip realiame gyvenime: kiekvieną momentą priimame kažkokį sprendimą, nukreipiantį esamą situaciją viena ar kita linkme. O kur tai nuves? Niekas iki galo gerai nežino. (šypsosi)

Sigita, papasakok plačiau apie savo organizuojamas dirbtuves. Ar jos gimė iš noro pasidalinti kūrybiniu procesu su kitais?

Kūrybinių piešimo užsiėmimų manęs po truputį ėmė prašyti patys žmonės. Iš pradžių jų neorganizavau, kadangi nežinojau, kaip „ištransliuoti“, perteikti savo patiriamą kūrybinį procesą kitiems. Atrodė, jog savo kūne turiu begalinį kiekį informacijos, bet kaip ją pateikti, kokia forma, kaip sudėti į žodžius, nupasakoti?

Šis ieškojimas užtruko net porą metų. Per tuos dvejus metus vis pagalvodavau, imdavau į rankas knygelę, bandydavau aprašyti, sustruktūruoti visą kūrybinį procesą, visą kompleksinį patyrimą, apimantį ne tik piešimą, bet ir meditaciją, vidinius išgyvenimus, procesus… Nenorėjau, kad šios dirbtuvės būtų panašios į dailės būrelį – kūrybinas procesas, kuriuo dalinuosi, yra visai ne apie tai.

Savo dirbtuves pavadinau vidinės vizijos piešimu. Tai skirtingų užsiėmimų, kurių eiga truputį skiriasi, serija, kad būtų įdomu žmonėms, ateinantiems piešti dažniau, o kartu ir man pačiai. Procesas visuomet vyksta gyvai, įsiklausant, išjaučiant susirinkusius dalyvius, naują erdvę, jos žmonių tipažą. Bet visų kūrybinių užsiėmimų esmė ta pati – spalvomis perteikti vidinius patyrimus, tą autentišką vidinę viziją, kurią savyje nešiojasi kiekvienas žmogus.

Panašu, jog vis tik pavyko atrasti raktelį į tai, kaip pasidalinti vidinės vizijos piešimu ir įkūnijimu su kitais?

Taip. (šypsosi) Kiekvienos dirbtuvės – absoliučiai autentiškas patyrimas. Juk mes, susirinkę dirbtuvių dalyviai, daugiau niekada nebesusitiksime – būtent šie žmonės, būtent su tokia nuotaika, būsena, tokiais vidiniais išgyvenimais, būtent tokioje aplinkoje… Tai yra visiškai autentiškas momentas, kuris daugiau niekada nepasikartos. Netgi įvairūs pratimai, kuriuos atliekame – jie visada visai kitokie, visada nauji su kiekviena nauja žmonių grupe. Netgi tie žmonės, kurie lankosi mano vedamuose užsiėmimuose dažnai, pripažįsta – kiekvieną kartą viskas būna vis kitaip. To priėmimas ir buvo tas raktas, leidęs autentiškai perteikti vidinės vizijos piešimo patirtį kitiems.

Sigita, ar kiekvienas žmogus gali būti kūrėjas?

Savo dirbtuvėse pastebėjau, jog apie 70 procentų atėjusių žmonių iškart sako „aš nemoku piešti“. Bet vis tiek ateina. Ir tai labai džiugu! Dauguma žmonių yra linkę piešti, nori to – tai ir yra kūryba. Kūryba – tai kažkur giliai viduje esantis noras kurti, kurį išreiškiame viena ar kita forma, ir visai nebūtina prisirišti prie konkrečių, jau susiformavusių „statistinių“ kūrybos formų.

Kūryba žmogui yra visiškai natūralus procesas, ji pasireiškia natūraliai, jei nėra kažkurioje vietoje užblokuota: vaikystėje, dabartinio gyvenimo sąlygose, pavyzdžiui, fiziškai neturint galimybės susikurti sau erdvės kūrybai, neišskiriant kūrybai laiko ir pan. Kūrybą slopinti gali ir paprasčiausias triukšmas, garsai, grąžinantys žmogų į paprastą, buitinę realybę.

Kūrybai pažadinti kartais užtenka bent trumpam, bent porai valandėlių išeiti iš įprastos, buitinės aplinkos – ir tam visai nebūtina važiuoti į pasaulio kraštą. Todėl vidinės vizijos piešimo dirbtuvių metu mėgstu sukurti kūrybai palankią, nekasdienišką erdvę: pasmilkyti erdvę smilkalais, pagroti būgnu – nors trumpam „atjungti“ kasdieniškas mintis apie tai, iš kur atėjau, kur eisiu, kas laukia namuose, darbe ir pan.

O tu pati, ar patiri kasdieniškų, buitinių minčių, būsenų?

Žinoma! Juk kaip ir visi gyvenu žemėje, materijoje. (juokiasi) Manau, kad žmogus yra kaip medis: jis negali vien tik skraidyti padebesiais, šaknys yra būtinos. Savo gyvenime turėjau etapų, kai buvau linkusi labiau „skrajoti“, nei būti ant žemės. Tačiau gyvenimas davė gerų pamokų, puikiai įžeminančių situacijų. Šis procesas nebuvo vien tik šventė ir šviesios spalvos, bet jis yra būtinas – man ir kiekvienam žmogui.

Dabar jaučiu, kaip nuostabu yra patirti materiją, būti joje, patirti ją pilnai, visame jos grožyje: patirti ir materijos tamsą, ir svorį, nevengti jokių jausmų, paprastų dalykų, nenuvertinti jų, „nenurašyti“ buičiai… Visame tame slypi begalinis grožis.

Kaip suvokiame kasdienybę? Kiekvienas žmogus turi savo burbulą – savo supratimą, kas yra kasdienybė. Vienam kasdienybė gali būti visiška rutina, kitas žmogus moka joje žaisti. Bet kuriuo atveju, būtis, kūnas, materija – tai nuostabūs įrankiai, padedantys mums geriau pažinti šį pasaulį, pilnai jame būti.

Pakalbėkime apie Mūzas. Ar jos egzistuoja? Kitaip tariant, ar kuriančiam žmogui reikalingos specifinės sąlygos, specifinė vidinė būsena, skirta kūrybai?

Kai kūrybos procesas yra dar naujas, nepažintas, specifinė aplinka ar sąlygos padeda įeiti į kūrėjo būseną. Tai lyg tam tikras paskatinimas, palaikymas. Kūryba yra kaip ir bet kokia kita veikla: kuo daugiau praktikuojama, tuo labiau „įsirašo“ tiek į fizinę, raumenų atmintį, tiek į ląstelių atmintį – tampa natūraliu, įprastu, atpažįstamu procesu žmogaus kūnui ir psichikai.

Tačiau kūrėjui labai svarbi yra disciplina. Jei nuolat laukčiau kažkokių specifinių sąlygų, specifinės būsenos, tam, kad galėčiau kurti, jų nesulaukčiau niekada. Žinoma, būna tikrai stiprių įkvėpimo momentų, kuomet pasipila daug idėjų, yra daug energijos. Bet yra labai geras posakis: Mūza turi atrasti tave darbe, rasti dirbantį, kad galėtų tave įkvėpti. Jei gyveni iš kūrybos, realizuoji tai kaip pagrindinę savo gyvenimo veiklą, turi pasirodyti darbe ir dirbti – nepaisant bauginačios rutinos ar kitų stabdančių įsitikinimų.

Mano veikloje pačios kūrybos, pačio piešimo yra gal 20 procentų: visą kitą laiką užima vadybos darbai, techniniai darbai, tokie kaip važiavimas į spaustuvę, atviručių pjaustymas, siuntimas ir pan. Juk turiu jiems nusiteikti, nepaisant to, sulaukiau mūzos ar ne.

Sigita, galbūt greitu metu pristatysi naujų kūrybinių projektų?

Taip, turiu įvairių kūrybinių planų ir sumanymų. Vienas jų –2021 m. kalendorius, kuris pasirodys jau visai netrukus. Kalendorių iliustruosiu piešiniais, kuriuose visuose bus užfiksuotas rankų motyvas. Rankos – mano labai mėgstamas simbolis piešiniuose, kuriam šįkart paskirsiu visą kalendorių. Kalendorių sudarys nauji kūriniai, kažkiek bus ir senesnių, jau anksčiau matytų darbų.

Kitas sumanymas – piešinių paroda. Jei karantinas nepakoreguos planų, ją norėčiau surengti žiemą, jau pavasariop. Parodos metu taip pat norėčiau pristatyti ir naują meditacijos kortų rinkinį. Bus labai įdomu!

Ko palinkėtum visiems, norintiems kurti?

Visiems palinkėčiau atrasti natūralų, sau tinkamą gyvenimo būdą ir leisti sau taip gyventi. Buvo laikas, kai maniau, kad galbūt mano gyvenimas turėtų vykti kažkaip kitaip, kad pati turiu būti jame kitaip. Man padėjo kelionės, vidinio pasaulio paieškos. Pagaliau supratau, kad turiu priimti save tokią, kokia esu – leisti sau pasakyti ne, pakeisti aplinką, keisti planus, eiti su polėkiu, su tėkme, girdint vidinį balsą. Ir klausytis to vidinio balso, leisti sau vadovautis jo nurodymais ir pasiūlymais. Taip gimsta šokis su pačiu gyvenimu, gimsta kūryba. O piešiniai yra tik viso to atspindys, lyg uogos ant krūmo, augančio savu tempu ir savo vietoje.

„Psigidelia“ piešiniai ir kūrybinės dirbtuvės: https://www.facebook.com/psigidelia

Parangė Miglė Kačinskaitė