Nusprendėte išeiti tėvystės atostogų. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
Kai žmona pastojo, buvau gana stipriai įsisukęs į reklaminius ir kūrybinius projektus. Netrukus išvykau realizuoti tikslo – užkariauti pasaulį per 100 dienų. Išvažiavome su kolega be pinigų, tik su tam tikrais produktais ir atvykę į šalį ieškodavome juos norinčių įsigyti klientų. Paskui už tuos pinigus keliaudavome toliau. Ši kelionė truko 50 dienų ir apkeliavome 21 valstybę. Kažkuriuo momentu, gal kai viešėjome 16 šalyje, supratau, kad labai pavargau ir norėjau tiesiog būti namie. Jau gerą dešimtmetį intensyviai sukausi savo veikloje, todėl tą nuovargio akimirką paskambinau žmonai ir pasisiūliau išeiti tėvystės atostogų. Tiesiog labai norėjau pamatyti koks yra vaiko ir tėčio ryšys, kaip jis kuriamas. Mano žmona, ką tik baigusi universitetą, degė noru pradėti karjerą, turbūt todėl taip teigiamai priėmė mano pasiūlymą. Aš net nustebau, todėl sutarėme man grįžus aptarti šį reikalą detaliau. Gimus vaikučiui du mėnesius praleidome kartu. Tai nuostabus laikotarpis, per kurį spėjau apšilti kojas ir suprasti, kaip su tuo mažiuku reikia elgtis. Turbūt kažkas iš aukščiau padėjo mano ketinimams išsipildyti, nes žmonai nepavyko ilgai maitinti, tiesiog nebeturėjo pieno. Tai man visiškai atrišo rankas ir mudu tapome lygiaverčiai dėl kūdikio priežiūros. Taigi žmona išėjo į darbus, o aš likau namuose. Sakiau, jei nepavyks, bet kada galėsime apsikeisti. Tačiau to padaryti neteko, nes aš lyg iš naujo sužydėjau. Netrukus atsisakiau visų kitų veiklų, nes supratau, kad vaiko auginimas – tai nuostabiausia, ką buvau patyręs per savo trisdešimt gyvenimo metų.
Kaip vaikų auginimas nuo pirmų dienų atrodo vyro akimis? Su kokiais didžiausias iššūkiais teko susidurti?
Viskas atrodė nuostabiai nuo pat pradžios. Domėjausi visomis smulkmenomis ir stebėjau kaip auga. Greitai pripratau ir pajutau, kad tas taisykles tarsi visada žinojau. Neramino tik pora dalykų – tai mažylio rengimas, nes pirmas vaikas gimė beprasidedant žiemai ir tekdavo apvilkti daug rūbų. Taip pat baugu kai maži vaikai užspringsta, tuo momentu daug neramių minčių prasisuka. O visa kita labai greitai išmokstama, todėl rekomenduoju visiems vyrams nuo pat mažumės stengtis kuo daugiau praleisti laiko su savo mažuliuku. Kai visos vadelės perduodamos mamai, pamažu tolstama ir galiausiai nebežinoma kaip reikia elgtis, ką daryti su vaiku. Taip silpninamas ryšys ir galima nebepatirti, ką reiškia būti tėčiu. Kuo anksčiau pradedama rūpintis vaiku, tuo mažiau lieka visokių baimių.
Ką labiausiai norėtumėte akcentuoti tėčiams ir mamoms?
Viskas prasideda ne gimus vaikui, o daug anksčiau. Sakoma, jei vyrai per nėštumo laikotarpį netampa apatiški, o bendrauja su žmona ir besivystančiu vaikučiu pilvelyje, tada pasiruošia vaiko gimimui. Labai dažnai moterys per nėštumą galvoja, kad čia tik joms sunkiausia ir viskas sukasi apie jas bei pamiršta kalbėti apie vyro psichologinę būseną. Tai klaida, nes kai vyrui skauda, jis eina į „olą“ ir joje išsiverkia, tada grįžta stiprus. Taip įprastai nutinka, kai moteriai sunku ir jos nuotaikos nuolat kinta. Tačiau tuo metu niekas nepaklausia kaip jaučiasi vyras. Jame taip pat vyksta begalė dalykų, jis pradeda suvokti, kad tuoj praras laisvą gyvenimą, kad reikia perdėlioti mintis, nes viskas pasikeis. Todėl vyrui lygiai taip pat iškyla daug visokių klausimų ir baimių. Dėl to nėštumo metu siūlau poroms atvirai šnekėtis, pasipasakoti ir kartu nugalėti baimes, neleisti galvoti, kad tai tik vienos moters reikalas. Antraip įvyksta toks dalykas, kad moteris apsigaubia lyg apsauginiu ratu, o vyras bando aplink tą ratą šokinėti ir tenkinti jos norus. Stengiasi užkamšyti visus nemalonumus. Net jei moteris užsimanys lovos skonio sumuštinio (juokiasi), vyras viską padarys, kad tokį gautų. Tik, deja, niekas netenkina jo norų, nes jis tiesiog apie juos nekalba. Baisiausia kai gimsta vaikas, o vyras jau įpratęs apie tą apsauginį ratą lakstyti, tada pastarasis dar labiau išsiplečia. Mama su vaikučiu lieka vidiniame rate, o vyras jau laksto aplink didesnį ratą ir bando patenkinti jų norus. O kaip lengviausia tai padaryti? Patenkinti materialiai. Tada jis nusigręžia į darbus ir stengiasi uždirbti šeimai pinigus, o ne kartu su žmona išgyventi emocijas.
Mamoms norėčiau pasakyti, kad šiuo momentu būtų labai, labai gerai atverti tą ratą ir įsileisti vyrą, supažindinti jį su visais jausmais ir mažu vaiku. Kitu atveju vyras įpras tik lakstyti aplinkui, tenkinti poreikius ir medžioti mamutą. Deja, toks modelis visuomenėje jau tapęs įprastu ir daugelis vyrų net nežino kaip likti vienam su vaiku, nes niekada to net nebandė. Tad įleiskit, priimkit, supažindinkit ir tada jis galės pajusti tą tėčio bei vaiko ryšį. Lygiai taip pat jus santykį su savo moterimi. Neretai mamos pamiršta, kad jos yra moterys, partnerės, žmonos, meilužės ir daug kitų dalykų. Tiesiog visiškai susitapatina su mamos vaidmeniu ir pamiršta visus kitus. Tada liūdi, kad niekur negali išeiti, nes bijo palikti vaiką, juk vyras nežino kaip su juo elgtis. Net kol ji tualete, tėtis su vaiku ant rankų verkia už durų. Aišku, kad jis nežino ką daryti, nes reikia patirties ir praktikos. Girdėjau ne vieną moterį sakant: „negaliu palikti savo vyrui, nes pražudytų vaiką. Visiškai nieko nesugeba, net nežino kur kas padėta ir panašiai.“ O kaip jis sugebės, jei jam nebuvo suteikta proga įgyti reikiamos patirties. Todėl aš sakau moterims – pasiskambinkit draugėms, pasidažykit lūpas maukit kur nors, kad ir savaitgaliui. Palikit vyrą su mažiuku vieną. Ras kam paskambinti ir su kuo pasikonsultuoti. Tos kelios dienos pakeis jo požiūrį ir supratimą. Jis tikrai nepražudys vaiko. Kaip taip galima galvoti? Viskas išmokstama tik tai darant. O jei neleidžia pabandyti ir daryti, faktas, kad prisitaikoma elgtis kitaip. Todėl praktika ir pokalbiai labai reikalingi.
Ar ši patirtis įkvėpė ir paskatino sukurti eiles bei sudėti jas į knygą?
Kai pradėjau rašyti eiles, jos pasipylė viena po kitos savaime. Pradėjau jomis dalintis socialiniuose tinkluose, o žmonės stebėdavosi ir sakydavo, kad čia tikrai ne vyras rašo. Tokie komentarai man labai patiko, nes suvokiau, kad esame stipriai paklydę stereotipuose. Juk visi patiriame tam tikrus jausmus ir panašiai gyvename, kai atsiduriame tose pačiose situacijose, pavyzdžiui, tėvystės atostogose. Todėl nesvarbu esame mama ar tėtis, mus visus užklumpa tie patys rūpesčiai. Man tai buvo savitas atradimas, nes supratau, kad nesame tokie jau labai skirtingi. Nesvarbu, kad vyrai ir moterys ne vienodai mąsto, bet daugelis situacijų tos pačios. O moterys, kurios negalėjo patikėti, kad rašo vyras, tiesiog parodo, koks didelis stereotipinis burbulas išpūstas. Nors rašau stereotipinius eilėraščius, tačiau griaunu senas nuostatas, nes rašau aš – vyras. Daugelis moterų nustemba supratusios, kad ir aš patiriu panašius dalykus. Be to, šios eilės padeda mamoms suprasti, kad ne jos vienos tai išgyvena. Tada komentuoja: „o, geras, ir jums taip būna?!” Taip jos viena kitą palaiko, nes būna mamų, kurios neturi su kuo pasikalbėti ir galbūt galvoja, kad čia tik jų vaikas taip daro. Kad čia ne jos vienos tokios negeros ar geros, ar nesusitvarko. Kai randa bendraminčių, joms pasidaro lengviau, suvokia, kad nėra tobulų, jog visi tėvai klysta. Todėl man labai patinka šis visas grįžtamasis ryšys. Vis tik eilės negimė per tėvystės atostogas, o per vieną iš iššūkių, kai išėjau iš interneto ir gyvenau 100 dienų be jo. Turbūt ties kokia penkiasdešimta iššūkio diena man tiesiog pasipylė iš dangaus mūzos ir apjungė visą įgytą vaikų auginimo patirtį. Tuo metu buvau su antru vaiku tėvystės atostogose. Taip likusias penkiasdešimt dienų nuolat lankė tos mūzos ir parašiau visą eilėraščių knygą. Jos tiražas jau į pabaigą, liko gal šimtas knygelių, dalį pasiliksiu atminčiai. Jau baigiu sukurti ir antrai knygai eiles.
Dažnai imatės iššūkių. Kodėl jums jų reikia? Kokie įsimintiniausi?
Esu ne kartą pavadintas iššūkių meistru, nors dabar jau tai kažkiek baugina ir pradėjau savęs klausti, kodėl man jų tiek reikia. Per 3 – 4 metus realizavau 9 iššūkius su šimtu dienų. Buvau atsisakęs mėsos, cukraus, gyvenau gerdamas tik vandenį, sportavau, valgiau darželio maistą ir pan. Įsimintiniausias ir labiausiai patikęs iššūkis – gyvenimas be cukraus. Iki to laiko vartodavau labai daug cukraus – per dieną po du litrus Coca cola limonado išgerdavau ir suvalgydavau apie kilogramą ledų (juokiasi). Tada nusprendžiau, kad maksimali norma – keturiasdešimt gramų per dieną, kuriuos gaudavau iš vaisių. Sulaukiau įspūdingų rezultatų ir pokyčių. Numečiau daug kilogramų, įdomu buvo stebėti kūno reakcijas – nuo spuogų iki išsivalymo. Po šio iššūkio supratau, kodėl aš jų išvis imuosi, nes nuolat esu kažkokiam kraštutinume. Lygiai taip pat su cukrumi – sumažinau nuo nesveikai didelio iki visiškai mažo, vien tik tam, kad atrasčiau aukso viduriuką. Tą balansą, kuriame galėčiau gyventi ir mėgautis. Todėl taip ir einu nuo vieno krašto prie kito. Ne visada pavyksta atrasti tą vidurį, bet toks mano pasirinkimas, toks mano kelias. Taip pat vienas naudingiausių ir įsimintiniausių iššūkių buvo „Vaikas ne šiukšlių dėžė“. Jo metu tikėjausi, kad bus labai linksma, nes valgysiu tą patį, ką vaikai darželiuose. Galvojau priaugsiu svorio, bus juokinga, nes po cukraus iššūkio jo daug netekau. Kažkuriuo momentu supratau, kad šis iššūkis visiškai ne linksmas ir kelia daug skausmo. Pamačiau, kad darželinukai ir pradinukai valgo tą patį maistą, kurį kažkada valgiau aš ugdymo įstaigose. Po šitiek metų, kai jau net robotai gamina, mūsų vaikams vis dar duodamas tas pats prastas maistas. Dėl to tas mitybos iššūkis apsivertė ir tapo socialiniu reiškiniu. Netrukus įkūriau grupę „Supertėvai“ ir subūriau dietologų komandą. Su jais kartu tikrinome vaikų meniu ir darėm revoliucijas. Tuo laikotarpiu daviau bene šimtą interviu žiniasklaidai. Net vyriausybė sujudėjo ir prasidėjo visokie tikrinimai, griuvo didžiųjų tiekėjų dominavimas. Jie neleisdavo mažiems tiekėjams teikti paslaugas valstybinėms įstaigoms. Kilo net ligoninių maisto revoliucija. Viskas taip ėmė stipriai keistis, kad aš vietoje 100 dienų, šiam projektui skyriau net dvejus metus. Daug teko išgyventi, nervintis, keliauti po Lietuvą, konsultuoti, tikrinti darželių meniu ir juos keisti, susitikinėjau su tėvais. Žodžiu, mano asmeninis iššūkis virto didžiuliu projektu ir dideliu darbu, už kurį man aišku niekas nemokėjo.
Po kelerių metų tokios intensyvios veiklos pervargau, pradėjo strigti sveikata ir supratau, kad atiduodu begalę laiko. Tuo metu nesugalvojau kaip tą veiklą paversti bent kažkokį pelną teikiančiu darbu. Vis tik džiaugiuosi, kad padariau pradžią ir išjudinau tuos gerą trisdešimtmetį užsistovėjusius „vandenis“. Aktyvių žmonių dėka jau turime pajudėjusį „traukinį“. Galbūt dar prireiks vienos kartos įdirbio, kad viskas pasikeistų, bet dėl pradinių pokyčių džiūgauja mano širdis. O sunkiausias iššūkis buvo atsisakyti interneto. Kadangi pasirinkau prastą laiką – žiemą – kai niūru, nežinia ką veikti, kur išeiti. Dabar tai įvardinu klaida, nes teko palikti visus reklaminius darbus, vykdomus internete. Jeigu būčiau pasirinkęs vasarą ir gyvenęs kaime, turbūt įvardinčiau tai geriausiu iššūkiu. Tačiau tuo metu man buvo labai sunku, net privedė prie psichologinių problemų ir pareikalavo daug protinių resursų. Bet, buvo ir teigiama šio sudėtingo iššūkio pusė – atradau įvairias terapijas ir pradėjau į jas vaikščioti. Be to, gimė knyga „Mamų eilės“. Tad nors šį iššūkį įvardinu sunkiausiu, vis tik jis man davė daugiausia pamokų. Dabar jau darau iššūkius tyliai, sau ir nesiskelbdamas viešai bei jais mėgaujuosi.
Kokie iššūkiai atnešė didžiausius pokyčius?
Iki visos šios pandeminės situacijos visas žiemas leisdavome Tailande. Kai gyvendavome džiunglėse ir tiesiog būdavome, nieko rimto neveikdavome, man pradėjo kirbėti vaikščiojimo iššūkio idėja. Nors žinojau, kad daug kilometrų negaliu nueiti, bėgti taip pat, nes operuoti keliai, o ir gydytojai uždraudę didelį krūvį. Bet Tailande vis pabandydavau vaikščioti – nueidavau 10, tai 20, 30, 40 kilometrų per dieną, kol nebijodamas eidavau bet kur – džiunglėmis, kaimeliais ir t. t., bei džiaugiausi, kad kojos gali mane nešti. Buvo didelė laimė žygiuoti, pamatyti kažką naujo, atrasti ir taip mane užbūrė, kad supratau, jog ir grįžęs į Lietuvą tęsiu ėjimą.
Tad grįžęs nusprendžiau, kad noriu kažkur eiti ir su žmona pasitarę nusprendėme, kad maždaug kas pusę metų gausiu tris paras savo pasivaikščiojimams. Taip atsirado mano kelionė iš Vilniaus į Kėdainius, kuriai visiškai nebuvau pasiruošęs. Neturėjau net tinkamų batų ir tik minimaliai įsidėjau daiktų. Tada žygiavau tris paras ir įveikiau 168 kilometrus. Tuo metu prasidėjo visi dalykai.
Ką jums reiškia ėjimas? Papasakokite stipriausius įspūdžius.
Aš jau dešimt metų ieškojau religijos ir tikrojo tikėjimo, nes vis kažko trūko. Žygio metu susidėliojo visos mintys ir supratau, ką man reiškia žodis tikėjimas. Tai tik ėjimas. Tą momentą aplankė savotiškas nušvitimas ir pradėjau iš laimės verkti, kad taip atrandu savo tikėjimą. Galbūt tai tiesiog ėjimas gamtoje, buvimas su ja, atsiskyrimas.
Per tą žygį verkiau ir patyriau euforiją, pajaučiau kančias ir meldžiausi, kaip bažnyčioje. Tada man taip gera, ramu pasidarė ir atėjo tvirtas žinojimas, kad ėjimas mano bažnyčia. Nuo to laiko kiekvienas išėjimas lyg grįžimas į save ir pokalbis su Dievais.
Kiek kilometrų daugiausia esate nukeliavęs?
Daugiausia per vieną dieną esu nuėjęs apie 73 km iš Vilniaus į Druskininkus. Pabaigoje buvo labai sunku, todėl tuos paskutinius metrus „nušliaužiau“.
Kai kurie žygeiviai piktinasi, kad renku tik kilometrus, tačiau tai ne tiesa. Aš tiesiog gaunu mažai dienų ir norisi per jas kuo daugiau nueiti. Jų metu patirta kančia transformuoja ir suteikia daug energijos. Tai labai malonus jausmas.
Kiti sako, jog neteisingai žygiuoju, tačiau aš nepaisau kažkokių standartų ir darau pagal save. Tai mano kančia, mano religija, mano ėjimas.
Dabar jau esu beveik pasiruošęs savo didžiajam žygiui liepos mėnesį, kuris truks apie 10 – 12 dienų. Nes tiek jų gavau ir galvojau, ką per jas galiu nuveikti. Tad liepos 3 dieną iš Vilniaus išeisiu link Kauno, tada paupiais bandysiu nueiti iki Karklės. Bendra suma bus apie 450 – 500 km. Nežinau kaip viskas seksis, bet beprotiškai laukiu šito žygio.
Kodėl pasirinkau Karklę? Nes ten atradau akmenis, iš kurių statau balansinius bokštus. Tai pati geriausia meditacija. Iki tol vengdavau Karklės dėl akmenuotų pakrančių. Tik vieną kartą netikėtai nusprendžiau pastatyti bokštą ir jis pavyko išties nuostabus. Tokia ramybė į vidų atėjo, kad supratau, jog tai mano balansinė vieta ir į ją noriu nukeliauti bei pastatyti bokštą. Nors, aišku, pats ėjimas svarbesnis.
Tad pabaigai norėčiau žmonėms palinkėti labiau atsigręžti į save, nei į socialinius tinklus.
Parengė Rūta Seponavičienė
Naujausi komentarai