Vieną sykį tarp Brahmos ir Višnu užvirė kova. Brahma sakė: „Aš esu galingiausias, nes tave sukūriau“. Višnu tarė: „Jei tavęs nesergėčiau, tu negalėtum gyventi, todėl galingesnis esu aš“. Taip jie susiginčijo ir ėmė prašyti Šivos išspręsti šį ginčą. Šiva pasivertė ugnies kolona ir pasakė, kad tas, kuris galės rasti šios kolonos pabaigą, bus galingesnis. Tada jie susitarė, kad Brahma ieškos pabaigos danguje ir bandys rasti Šivos galvą, o Višnu leisis po žeme, ieškodamas pėdų. Brahma pasivertė gulbe ir kilo į viršų. Višnu pasivertė šernu Varaha ir leidosi po žeme. Taip jie keliavo tūkstančius metų, bet niekada negalėjo rasti ugnies stulpo pabaigos. Galiausiai jie pavargo ir pripažino Šivos galybę.
Kovo ketvirtąją visa Indija švęs Šivaratri šventę. Degs šventosios ugnys, skambės mantros, visur kvepės smilkalais. Kai kuriose jogos studijose Lietuvoje ši šventė taip pat yra švenčiama – juk Šiva laikomas ir jogos globėju. Tačiau kas yra Šiva? Gal tai yra dailios išvaizdos šventasis, draugaujantis su gyvatėmis? Ar tai yra Dievas, turintis galią sugriauti Visatą? Lila.lt siūlo mums susipažinti su Šiva, kuris yra kiekviename mūsų kūno atome.
Šiva dažnai vaizduojamas kaip šokio valdovas (Nataradža). Energingas šokis „tandava“ yra Šivos kosminės energijos, reguliuojančios pasaulio tvarką, išraiška. Pagal vieną mitą net slibinas Šeša paliko Višnų ir daug metų atgailavo, kad patektų į Šivos šokį.
Pasak šventraščių, Šivos naktis yra tarpsnis tarp sunaikinimo ir atsinaujimo. Tiesą pasakius, šią šventę neteisinga vadinti tiesiog Šivaratri. Šivos diena Indijoje švenčiama kiekvieną mėnesį. Tačiau kartą per metus būna Didžioji Šivos naktis – Mahašivaratri. Šventės data keičiasi, dažniausiai ji būna vasarį arba kovo pradžioje. Tai – viena pagrindinių hinduistų metų švenčių.
Skirtingai nuo kitų švenčių, Mahašivaratri visada švenčiama naktį. Viešpačiui Šivai aukojami vaisiai, gėlės, vanduo, saldumynai ir pienas. Daugelis žmonių prieš šventę pasninkauja ir medituoja. Indai dažnai išsiruošia į piligriminę kelionę ir aplanko bent vieną iš dvylikos pagrindinių Šivai skirtų šventyklų.
Sakoma, kad šią dieną Šiva išgelbėjo pasaulį nuo tamsos ir neišmanymo. Kita legenda teigia, kad Šivos žmona Parvati paklausė vyro, kokia jo mėgstamiausia diena ir jis pasakė šią datą. Trečioji istorija pasakoja, kad vienas medžiotojas įsilipo į medį ir purtė lapus, tikėdamasis taip pritraukti elnią, tačiau nesuvokė, kad apačioje yra šventa Šivos garbinimo vieta. Šiva pasirodė medžiotojui ir jį palaimino. Nuo tos dienos jis nustojo valgyti mėsą.
Blogio naikintojas Šiva kartu su kitais dviem dievais – kūrėju Brahma ir sergėtoju Višnu sudaro trejybę, vadinamą Trimurčiu. Šiva naikina tai, kas bloga. Su savo žmona, kuri turi daug vardų ir veidų (Devi, Parvati, Durga, Kali, Uma), Šiva gyvena Kailaso viršūnėje. Jis turi du sūnus: karo dievą Skandą ir jo svitos vedlį, drambliagalvį Ganešą. Nuolatinis Šivos pagalbininkas – jautis Nandis.
Šivaratri – tai Šivos naktis. „Ratri“ – tai tas, kuris suteikia poilsį ir paima tave į savo glėbį. Šivaratri yra labai gilus poilsis. Tai – tikras poilsis, kai protas, intelektas ir ego ilsisi Dieviškume.
– Šri Šri Ravi Šankaras
Mokytojas Šri Šri Ravi Šankaras tvirtina, kad Šiva nėra turintis formą ir sėdintis kurioje nors vietoje. „Ne, Šiva yra visa Visata. Jis yra kiekviename Visatos atome“.
Šiva – Visų priežasčių Priežastis. Žodis „Šiva“ gali būti išskirtas į tris dalis „Ša-i-va“. „Ša“ – tai šarira, kūnas, „I“ – Išvara arba energiją duodantis gyvybingumas, „va“ – vaju arba judėjimas. Todėl Šiva yra kūno su gyvybingumu ir judėjimu simbolis. Viskas, kas yra susiję, yra su gyvybe, o viskas be Šivos yra Šava – tai yra negyvėlis (Turbūt girdėjote apie „numirėlio“ asaną jogoje, kurioje atsipalaiduojama – ji vadinama Šavasana).
Kai dievai plakė pasaulinį vandenyną, Šiva išgėrė nuodų, galinčių apnuodyti Visatą. Tada jo kaklas tapo mėlynos spalvos. Kaip didysis jogas asketas, Šiva vaizduojamas nuogas. Jo kūną dengia pelenai, su styrančiais plaukų kuokštais, su auskarais iš gyvačių ir kaukolių vėriniu ant kaklo. Jis sėdi ant tigro kailio ir pasinėręs į gilią meditaciją. Viduryje Šivos kaktos – trečioji akis, kuri turi ypatingą naikinančią galią. Šivos plaukus dabina mėnulio pjautuvas ir tarp jų prateka upė Ganga, kurią Šiva pasigavo, kai ji krito iš dangaus, kad ši neprispaustų savo vandenų svoriu ir nesunaikintų žemės.
Šiva žadantis sėkmę, Šiva yra galingas, Šiva yra gyvenimas. Šiva yra visa aprėpiantis – tai visuotinė siela ar sąmonė. Jis neturi kūno ir jis niekada išvis nebuvo asmenybė. Tai – beribis dieviškumas. Kadangi jauni žmonės ir vaikai to negalėjo suvokti, buvo sukurta forma. Tačiau Šiva neturi jokios formos.
Jei žodį „Šiva“ apversime bus „Vaši“ – tai žodis, reiškiantis valdymą. Tai toks valdymas, kai žmogus neveikia iš savo prigimties ir įsitempia. Šiva – tai visai priešingas valdymas, kai energija teka iš nuolatinio Šaltinio.
Šiva yra principas (Tatva), iš kurio viskas ateina, viskas jame išlaikoma ir viskas jame ištirpsta. Šiva yra erdvė, tai yra sąmonė. Nėra jokios galimybės, kad kada nors mes išeitume iš Šivos, nes jis yra visos kūrinijos esmė. Štai todėl Šivos kūnas vaizduojamas mėlynos spalvos – ši spalva nurodo į dangų, į viską persmelkiančią amžinybę be ribų.
Tūkstančius metų Višnu leidosi į apačią, kad rastų Šivos pėdas, tačiau negalėjo. Brahma tuo tarpu kilo aukštyn, kad rastų jo galvą, bet jam irgi nepavyko. Taigi, Šiva neturi nei pėdų, nei galvos. Nei pradžios, nei pabaigos. Tai yra energijos laukas, kuris niekada neprasidėjo ir niekada nesibaigs. Ir tai yra stebuklas, kad ta pati sąmonė esti kiekvienoje šio pasaulio būtybėje! Nėra už tai didesnio stebuklo.
– Šri Šri Ravi Shankaras
Kitas garsus Mokytojas Sadhguru Jaggi Vasudev tvirtina, kad Šiva – kaip gimda, iš kurios viskas atsiranda ir kaip juodoji skylė, į kurią viskas atgal susiurbiama. „Žodis „Šiva‘ pažodžiui reiškia „tą, kurio nėra“. Dabar jau ir šiuolaikinis mokslas mus įrodo, kad viskas atsiranda iš nieko ir atgal į nieką sugrįžta“.
Taigi Šiva yra apibūdinamas kaip ne – buvimas. Šiva – tai ne šviesa, o tamsuma. Žmonės per daug sureikšmina šviesą dėl to, kad daug ką pasaulyje suvokia vizualiai. Tačiau vienintelis dalykas, kad visuomet yra – tai tamsa. Šviesa yra laikinas vyksmas, nes galiausiai bet koks šviesos šaltinis praranda gebėjimą duoti. Šviesa prasideda ir baigiasi. O tamsa – tai didesnė galimybė už šviesą. Ji visada ir visur yra. Tai yra vienintelis dalykas, kuris persmelkia viską. „Jei pasakysiu „dieviškoji tamsa“, žmonės gali pagalvoti, kad esu velnio garbintojas, – kalba Sadhguru, – Tačiau kai aš apie Šivą kalbu moksliniais terminais pasaulio mokslininkais, jie labai stebisi, kad visa tai jau yra žinoma iš anksčiau“.
Lila.lt
Naujausi komentarai