Sakoma, kad po dviejų dešimtmečių vandenynuose bus daugiau plastiko negu žuvų. Jau ir dabar didelė tikimybė, kad valgantys žuvį žmonės kartu valgo ir plastiką. Plastikiniai maišeliai ir kiti plastikiniai objektai, patekę į vandenį, suyra iki mažyčių atplaišėlių. Žuvys jaučia irimo metu atsirandantį kvapą, kuris primena planktoną. Todėl joms atrodo, kad plastikas – tai maistas…
– Monika, koks buvo Tavo kelias į sąmoningumą?
– Prieš penkerius metus aš perkainojau vertybes. Tai nutiko ganėtinai staiga. Išvykau į Suomiją su Erasmus programa. Ten sunkiai susirgau: labai smarkiai kosėdavau, dusdavau naktimis. Liga tęsėsi apie du mėnesius, o sirgdama turėjau daug laiko skaityti. Taip atradau vegetarizmą, blaivystę ir meditaciją. Prasidėjo mano kelias į sąmoningumą.
Dar po kelerių metų išgirdau sąvoką „nulis švaistymo“ (angl. „zero waste). Tada man atrodė, kad tai jau yra kraštutinumas, keistuolių idėja. Tai prisimindama šypteliu ir lengviau priimu žmones, kurie nenori nieko girdėti apie daugkartinius maišelius ar ekologiją. Aš nebūčiau galėjusi net įtarti, kad kada nors savo 8 kvadratų dydžio kambaryje pasistatysiu tris šiukšliadėžes ir uoliai rūšiuosiu atliekas.
– Nebuvo baimės, kad kiti tave laikys keista?
– Aš ilgai bandžiau būti „normaliu“ žmogumi. Mąstydama racionaliai, dalinau savo gyvenimą į darbą, pomėgius ir poilsį. Tačiau lydėjo nuolatinis beprasmybės jausmas. Bandymai tapti „normalia“ baigdavosi depresyvia būsena.
Išmėginau kuo įvairiausius darbus. Kūriau reklaminius dizainus, buvau vieno startuolio kūrybos vadove, ploviau indus bare, dirbau administratore odontologijos klinikoje, kroviau dėžes Airijos prekybos centre. Galiausiai kuravau internetinių puslapių kūrimo procesus ir dirbau projektų vadove. Tačiau mano sveikata dėl streso ėmė griūti, paūmėjo migrenos priepuoliai. Gyvenimas galutinai pasakė, kad arba aš įgyvendinsiu savo idėjas, arba smarkiai susirgsiu tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Tuomet ėmei ieškoti, koks iš tiesų yra tavo pašaukimas?
– Nuolat rašydavau dienoraštyje, kad savo veikloje noriu sujungti mylimus pomėgius, bet nežinau, kaip tai padaryti. Man visada patiko rašyti, po darbo lipdydavau miniatiūras, o skaitomi straipsniai ar knygos siejosi su psichologija bei ekologija.
Tokiose kiek liūdnose savęs paieškose atkreipiau dėmesį, kad kur benueičiau, visur matau šiukšles. Gal todėl, kad būdavau akis nudelbusi į žemę? Bet gatvėje skraidančios plastikinės pakuotės, šaligatviu besiridenantys buteliai vis lįsdavo ir lįsdavo į akis. Eidama į parduotuvę jaučiau, kad mane erzina tas besaikis vienkartinių maišelių vyniojimas. Negalėdavau ramiai žiūrėti, kaip žmonės į maišelius įsideda porą pomidorų ar sūrelių. Savo erzelį aš priėmiau kaip signalą, kad aš turiu ne murmėti, o pati keisti situaciją.
Kartą savo geriausioms draugėms surengiau daugkartinių maišelių sveriamiems produktams siuvimo dirbtuves. Į peršviečiamus maišelius galima įsidėti morkų, apelsinų, avokadų, obuolių. Aiškiai supratau, kad žmonės neturės laiko jiems pasisiūti, todėl pagalvojau, kad tai galėtų tapti mano mažyte misija ir ėmiausi darbo.
Nežinojau, kokia šiam tikslui tiktų medžiaga – juk audinys turėjo būti permatomas, kad kasininkės matytų, kas į juos įdėta. Taip pat maišelis turi būti lengvas, kad nepridėtų daug papildomo svorio. Draugė Ingrida pasiūlė maišelius siūti iš dėvėtų sintetinių užuolaidų. Idėja panaudoti užuolaidas antrąkart man pasirodė labai gera.
Daugkartinių maišelių idėja kaip sniego gniūžtė gražiai riedėjo ir lipinosi. Sėkmingas buvo tiek startas Feisbuke, tiek pirmosios mugės. Anksčiau visos mano idėjos tarsi atsimušdavo į sieną – negaudavau atsakymų į laiškus, susidurdavau su kritika. O dabar grįžtamasis ryšys mane vis skatina stiebtis į viršų. Pagaliau matau dėkingas akis ir šypsenas. Neįsivaizduoju, kur „Žalia žinutė“ mane nuves, bet šis laikas man vienas prasmingiausių ir labiausiai keičiančių mane pačią.
Kiekvieną rytą pabudusi perskaitau šiuos žodžius: „Dieve, padėk man keisti, ką galiu, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito“. Jaučiuosi visiškas įrankis aukštesnės galios rankose. Tebesimokau stebėti, o ne vertinti ir kontroliuoti.
– Kaip gimė pavadinimas „Žalia žinutė“?
– Visų pirma, tai žinia nuo mūsų Žemės, kurios balsas dažnai lieka neišgirstas. „Žalios žinutės“ tikslas yra ne tik pasiūlyti žmonėms alternatyvą vienkartiniams maišeliams, skirtiems sveriamiems produktams, bet ir įkvėpti juos gyventi kitaip. Jei mažiau vartosime, rūšiuosime, naudosime daugkartinius daiktus, mūsų Žemelės našta palengvės. Maišelis gali atrodyti smulkmena, bet juk tai žalesnio gyvenimo simbolis, nuo kurio gali prasidėti kelionė į didelius pokyčius.
Kartą su bičiulėmis susiorganizavome kelionę į didžiausią Lietuvoje Kazokiškių sąvartyną. Tokios ekskursijos yra prieinamos kiekvienam – labai rekomenduoju pasinaudoti šią galimybe savo akimis išvysti, kas vyksta su mūsų atliekomis. Atvykus į sąvartyną mus pasitiko du geranoriškai nusiteikę vyrukai, kuriems mes uždavėm gal šimtą klausimų. Pradedant tuo, kokios šiukšlės pasiekia Kazokiškes, ir baigiant sąvartyno dugno specialios dangos savybėmis. Įspūdžius išsivežėme neblogus – bent jau smarvė ir šiukšlių kalnai nebuvo tokie dideli, kaip įsivaizdavome.
Nuliūdino tai, ką sužinojome apie šiukšlių rūšiavimą: daugybė plastikų nėra tinkami perdirbimui, todėl yra deginami. Vienas tokių – visiems žinomi tetrapakai, kurie esti kombinuotos sudėties: popierius padengtas plonyte plastiko plėvele. Tas pats pasakytina apie masiškai naudojamus kavos puodelius.Žmonės apie daug ką nėra girdėję, tad svajoju su „Žalia žinute“ parengti išsamų rūšiavimo gidą ir supažindinti skaitytojus su šiukšlių keliu nuo mūsų konteinerių iki utilizavimo.
– Kai aš matau, kiek plastiko išmetame, apima beviltiškumo jausmas. Kaip neprarasti vilties, kad galima šį tą pakeisti?
Man atrodo, kad tik drauge esame jėga. Tik sąmoningų žmonių būrys gali pažadinti miegančiuosius ir daryti įtaką tiems, kas lemia sprendimus valstybiniu mastu. Ir labai svarbu viską daryti pamažėle – nepriekaištaujant sau ir aplinkiniams.
Nuo šių metų pabaigos Lietuvos prekių ar produktų pardavimo vietose bus draudžiama nemokamai dalinti lengvuosius plastikinius pirkinių maišelius, kurių sienelės storis nuo 15 iki 50 mikronų.Tačiau draudžiami bus tik nurodyto storio maišeliai, į kuriuos neįtraukti tie, kurie yra naudojami kaip pirminė pakuotė nefasuotiems maisto produktams. Vadinasi, daržoves bei vaisius pirkėjai ir toliau ramiai sau dės į vienkartinius maišelius. Ar tai pakankamas valdžios judesys sprendžiant problemas? Toli gražu. Edukacija šiuo klausimu praktiškai nevyksta, išskyrus aktyvių piliečių iniciatyvas bei projektus. Taip pat itin trūksta gamintojų atsakomybės pakuočių klausimais: vis dar laimi patrauklus pateikimas ir ekonominė nauda, o ne ekologinė gerovė. Pasigendu popierinių, metalinių, medinių stiklinių ar alternatyvių pakuočių, kurios būtų draugiškos aplinkai.
KAIP GYVENTI EKOLOGIŠKIAU?
Pradėk nuo atliekų rūšiavimo. Tereikia namie pasistatyti papildomas šiukšliadėžes plastikui bei popieriui, o smulkesnę informaciją gali rasti http://rusiuojigalvoji.lt/ puslapyje.
Stebėk, kiek vartoji. Drabužių parduotuvėje paklausk savęs: „Ar man tikrai reikia dar vieno švarkelio? O gal geriau jo pasidairyti dėvėtų rūbų parduotuvėse? O gal pakaktų išsisiuvinėti senąjį?“
Prekybos centre prie supakuotų riešutų stabtelk. Gal šįsyk galima įsidėti sveriamų riešutų į daugkartinį maišelį?
Turėk daugkartinę gertuvę vandeniui. Jei nori gerti kavą lauke, paprašyk kavinėje, kad jos įpiltų į tavo asmeninį puodelį.
Apgyvendink savo bute Kalifornijos sliekus. Šerk juos maisto atliekomis ir jie gamins puikų kompostą, kuris vėliau pravers sode. Jokio blogo kvapo, o gražus maišas gali tapti interjero detale.
http://www.coolukis.lt/blog/kompostavimas-viduje-kaip-kompostuoti-bute
Perskaityk Bea Johnson knygą „Namai be atliekų“. Tai – tikrai puikus vadovas žingsnis po žingsnio persitvarkyti namus pagal tvarumo principus.
Apie „Žalią žinutę“ kuriančią Moniką Levickaitę:
Amžius – 28 metai,
Gimtasis miestas – Mažeikiai,
Išsilavinimas – animacijos bakalauro studijos.
Sukurtas filmukas ir paroda apie šviesiąją jautrumo pusę – „Berniuko Bevardžio istorija“ (filmuką galima pažiūrėti čia).
Mėgstamiausia knyga – Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“.
Norėdami įsigyti daugkartinių maišelių ir smalsaujantys sužinoti daugiau apie tvarų gyvenimą, keliaukite į „Žalios žinutės” Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/zaliazinute
Fotografijos: „Lempa foto”, „Akimirkų gaudyklė”, „Lyg sapne” ir iš asmeninio Monikos albumo.
Autorė: Ginta Gaivenytė.
Naujausi komentarai