Kaip gamtoje, taip ir žmonių veikloje egzistuoja tam tikri ciklai, nes viskas kinta, atsinaujina ir auga. Lila.lt projektas taip pat išgyvena pokyčius ir „žiemą“ keičia „vasara“.
Jurga Lukoševičiene: kai viską atiduodi – netikėtai atgauni dar daugiau
Kiekviena istorija turi savo pradžią ir pabaigą, o kartais ir tęsinį. Taip visi pulsuojame šiame gyvenimo rate, įskaitant veiklas ir projektus. E. žurnalas „Lila“ gimė Jurgos Lukoševičienės mintyse ir širdyje, vystėsi ir augo, paliesdamas daug skirtingų žmonių, įsileidusių jį į savo pasaulius. Dabar Jurga taria atsisveikinimo žodžius, prisimindama projekto istoriją, ir tikina, kad liks „ta, pas kurią, iškilus reikalui galima sugrįžti, į kurią galima atsiremti ir sušilti.“
Trumpai priminkite „Lilos“ įkūrimo pradžią – kodėl kūrėte šį projektą ir ko iš jo tikėjotės?
Lila.lt projektas įkurtas iš noro pasitarnauti žmonėms. Man norėjosi turėti tokią veiklą, kurią atlikdama jausčiau, kad ji 100 % neša žmonijai ir visam mūsų pasauliui tik labai gerus dalykus. Kad viskas, kuo aš užsiimu, garantuotai į aplinką skleistų daugiau šviesos, gėrio ir grožio.
Taip maksimalistiškai mąstant, vieną dieną staiga atėjo mintis tiesiog organizuoti pačių įvairiausių sąmoningų straipsnių rašymą. Apie visas tas žmogaus sąmonę plečiančias temas. Norėjosi rašyti paprastai, kiekvienam suprantama kalba.
Kas labiausiai įsiminė per visą veiklos laikotarpį?
Įsiminė labai daug dalykų. Smagiausia gal vis gi – pajausti susitikimą su žmogumi, būsimu interviu herojumi. Pajusti jo sielą, nuoširdų atsivėrimą ir dalinimąsi. Pamatyti, kokie skirtingi žmonės eina šiais keliais ir kokie įvairūs jų rezultatai. Man labai patinka jausti ir dalintis ta įvairove, kad kiekvienas galėtų pasirinkti pagal savo širdį, kas jį traukia labiausiai.
Kažkada teko apsilankyti net Kempinski viešbutyje, kur mūsų žurnalistė kalbino didžią dvasingumo žvaigždę Šri Šri Ravi Šankarą. O kraštutinai priešingas variantas – interviu su budistų vienuole, davusia pinigų neėmimo įžadus. Ji tiesiog jų neima už jokias paslaugas, nes užtenka paaukoto maisto.
Labai džiaugiuosi, kad per mano veiklos metus pavyko pakalbinti ir krikščionių kunigą, taip pat parašyti apie visiškai sąmoningumu nesidominčius, bet iš vidaus gerumu šviečiančius žmones, kurie tiesiog kuria gražesnį gyvenimą ir aplinkui sėja meilę bei nuoširdumą.
Ši įvairovė, kiekvienos sielos asmeninis atsivėrimas ir kartu bendras ėjimas į gėrį, grožį, šviesą – tai mane jaudina iki širdies gelmių.
Ar buvo kokių nesklandumų?
Vienas pačių didžiausių nesklandumų mano veikloje – tai išsiskyrimas su projekto pradžioje dalyvavusia ir dirbusia partnere Ginta Gaivenyte. Maždaug po metų bendrai kuriamos veiklos, man pasidarė labai sunku dirbti. Net pastebėjau, kaip krūpčiodavau nuo telefono skambučio ir nebenorėjau leistis į jokius pokalbius su partnere nei apie bendrus reikalus, nei apie bandymus sukurti harmoniją. Tiesiog labiau viena kitą pažinus, man darėsi aišku, kad aš šioje poroje būti nebegaliu.
Tuo laikotarpiu išgyvenau milžinišką pasimetimą. Atrodė, kad taip kartu harmoningai pradėjome, viena kitai suteikėme palaikymą ir daug džiaugsmo, tai kodėl dabar norime skirtis? O kaip išsiskirti pačiu harmoningiausiu keliu?
Ir aš viduje per šią problemą subrendau iki tiek, kad suvokiau, jog pats gražiausias veiksmas būtų man viską tiesiog atiduoti, palikti projektą jai ir nuoširdžiai palinkėti toliau tai tęsti. Kai pranešiau savo sprendimą, mano didžiai nuostabai Ginta pati visko atsisakė ir išėjo iš „Lilos“. Tada man nieko kito nebeliko, tik toliau tęsti projektą pačiai. Tačiau išėjimo mintis jau buvo subrendusi.
Šis vadinamas nesklandumas mane labai daug išmokė. Išmokau atvirai, be užuolankų sakyti tiesą apie tai, ko noriu ir kas man netinka. Išmokau paleisti prisirišimą prie to, kas tarsi buvo puoselėta svajonė, didelis noras turėti. Ir gavau vieną pačių vertingiausių pamokų ir patirčių, kad kai viską atiduodi – netikėtai atgauni viską ir dar daugiau.
Kodėl nusprendėte ieškoti Lilai naujų šeimininkų? Ir kaip sekėsi paieškos?
Po šio savo projekto paleidimo viduje, kažkaip natūraliai atėjo pajautimas, kad man irgi nereikia jo tęsti, tiesiog paieškoti tinkamesnio vadovo. Taip po truputį dar metus ieškojau naujo žmogaus. Net buvau į „Raktas” sąmoningumo žurnalo biurą nuėjusi ir kalbėjausi su jų savininkais. Aš šį projektą siūliau tiesiog atiduoti, su sąlyga, kad jį tęs, išlaikant mūsų pradines suformuotas vertybes. Tokias kaip dvasingumo, sąmoningumo ir tobulėjimo sklaidos įvairovė, nešališkumas bet kuriai sąmoningai krypčiai, informacijos sklaida per nuoširdumą, paprastumą, asmenines istorijas, atvirą širdį.
Kas paskatino pasirinkti Bangą Strazdę?
Manau, kad aš čia renkuosi mažiausiai. Lila.lt projektas tarsi gyvas, savarankiškas darinys, energetinė būtybė, kuri renkasi pati.
Jau nuo pat „Lilos“ įkūrimo pradžios ji mane stebino aplinkui vykstančiais stebuklais, tokiais kaip, pavyzdžiui, užimtas Lila.lt internetinis domenas. Kol mes kelis mėnesius svarstėme naują pavadinimą, staiga jis tapo laisvu ir vėl buvo galima įsigyti. Paskui „Lilos“ pradžios paskelbimo data stebuklingai sutapo, kad tą dieną neplanuotai atsidūriau tradicinėse vedų apeigose. Ir šventikas viduryje apeigų paklausė, gal kas nori išeiti į priekį ir gauti išskirtinį palaiminimą, kokiam nors svarbiam asmeniniam reikalui ar kuriamam projektui. Aš, žinoma, nuėjau į priekį. Viskas atrodė neįtikėtina, tarsi pats Dievas laimintų ir skatintų vystyti projektą.
Tokių sutapimų ir gražių netikėtumų vyko per visą Lila.lt gyvavimą. Ir be jokių mano pastangų. Aš tik stebėdavausi ir grožėdavausi, kaip vėl viskas savaime sklandžiai susidėliojo. Taigi manau, kad „Lila“ pati pasišaukė tinkamiausią jai žmogų ir šiuo metu tai yra Banga Strazdė.
Ar el. žurnalo perleidimas jau galutinis?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą neprisimeluojant. Aš Lila.lt, tarsi savo vaiką, paleidžiu į pasaulį savarankiškam gyvenimui, komunikacijai su kitais žmonėmis nei buvo mano periodu. O kas bus ateityje, aš nežinau. Kaip kiekviena mama neuždaro savo namų durų vaikams, taip turbūt ir aš, liksiu ta, pas kurią, iškilus reikalui galima sugrįžti, į kurią galima atsiremti, sušilti, pasiguosti, sustiprėti ir vėl eiti savo keliu.
Banga Strazde: Lila.lt projektas – tai veikla, kuri parodo, ką gali duoti kitiems
Jurga Lukoševičienė perleidžia „vairą“ į naujas, patikimas rankas. Tad susipažinkite su Banga Strazde, jau įnešusia naujų spalvų į mūsų veiklą ir turinčia didelių siekių.
Papasakokite apie save – kuo užsiimate, kas jums svarbu gyvenime?
Esu baigusi bendrosios praktikos slaugos bei taikomosios fizinės veiklos studijų programas. Baigusi nemažai įvairių masažo kursų, domiuosi numerologija. Šiuo metu gyvenu Anglijoje ir dirbu slaugos kompanijoje. Visai nesenai įsiliejau ir į elektroninio žurnalo ,,Lila‘‘ veiklą.
Kodėl susidomėjote skelbimu, kviečiančiu perimti el. žurnalą „Lila“? Ar ko nors panašaus ieškojote?
Pradėjau daug labiau vertinti savo laiką ir norisi jį leisti kuo prasmingiau. Iš prigimties esu veiksmo žmogus. Tad išvykus gyventi svetur ir netrukus kilus pandemijai, jutau didelę veiklos bei savirealizacijos stoką. Dažnai ir ilgai vizualizuodavau, kad užsiimu panašia veikla ne iš resursų trūkumo, bet iš intencijos, kad kažkam tai būtų naudinga. Mūsų mintys savyje turi daug galios. Galbūt stipriomis ir koncentruotomis mintimis prisišaukiau šią veiklą.
Žmonės pasiekia didžiulius tikslus, nukeliauja labai toli, tačiau retas nusileidžia iki savo paties vidaus gelmių. Mane paskatino čia atsidurti tai, kad vis dar daugeliui žmonių reikalingas palaikymas iš aplinkos norint keisti pasaulėžiūrą, nemylimą profesiją, supančią toksišką aplinką. ,,Liloje‘‘ galima rasti begalę istorijų apie paprastus žmones, kurie nėra apdovanoti didžiuliais finansiniais ir socialiniais resursais. Tai žemiški žmonės, kurie klauso savo vidinio balso ir išdrįso išeiti į laimingesnį bei sąmoningesnį gyvenimą bei atskleisti savo duotybes.
Ar tai jūsų papildoma veikla, o gal ketinate paversti pagrindine?
Mano pagrindinis darbas važinėti pas pacientus į namus. Tą dieną, kai pamačiau skelbimą, aš dirbau ir tarp vizitų turėjau trumpą pertraukėlę automobilyje. Buvo labai keista, nes mano Facebook paskyra privati ir joje tik pažįstami žmonės, bet netikėtai Jurga atsidūrė mano Facebook drauguose. Nedvejojusi parašiau Jurgai ir gavau atsakymą, kad ji taip pat vairuoja automobilį, tai atsakys šiek tiek vėliau. Taip ir prasidėjo mano istorija su ,,Lila‘‘.
Iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu. Mąsčiau, ką galėsiu duoti ,Lilai‘‘, jei su žurnalistika neturėjau nieko bendro, bet buvo be galo įdomu ir nekantru viską patirti ir išbandyti.
,,Liloje‘‘ pelnas nėra mano siekiamybė, tai veikla, kuri parodo, ką gali duoti kitiems. Bet gyvenimas labai nenuspėjamas ir niekada negali žinoti, kokia linkme jis pasisuks. Juolab, kai dabar virtualus darbas tampa didele norma ir tendencija. Aš ir pati, skaitydama paprastų žmonių istorijas, pasisemiu labai daug teigiamų jausmų ir motyvacijos. Juk žmogų supanti aplinka arba augina, arba gramzdina. Man tai ir yra didžiausias atlygis.
Kokie jūsų tikslai ir vizija? Ar esate numačiusi kažkokius „Lilos“ pokyčius, naujoves?
Kai įsitraukiau į šį projektą, man labai nepatiko ,,Lilos‘‘ spalvinė gama. Ji tarsi neatitiko skleidžiamos žinutės, todėl buvo pakeistas logotipas, svetainės spalvos, atgaivinta subtilaus humoro rubrika ,,Rojus Čia‘‘, IG paskyra. Šiuo metu dar derinami projekto buhalteriniai reikalai. Labai tikiuosi, kad ateityje pavyks ,,Lilą‘‘ paversti tarptautiniu žurnalu ir turėti šį portalą tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Taip pat, didinti skaitytojų skaičių, ieškoti rėmėjų, panaudoti kaip platformą įvairiems lektoriams reklamuotis ir parduoti savo sukurtus produktus (paslaugas), bei suburti bendraminčius, kurie galėtų ir norėtų savanoriškai prisidėti prie projekto plėtojimo ir leisti sąmoningą laisvalaikį kartu. Jei atsirastų sąmoningų savanorių, galbūt ateityje pavyktų susiburti ir į susitikimus. Dideli siekiai, bet kodėl gi ne.
„Lila“ el. žurnale daug su sąmoningumu susijusių istorijų. O koks jūsų asmeninio augimo kelias?
Gilus, bet retai išreikštas mąstymas buvo dar vaikystėje. Jau nuo mažų dienų mane domino pats žmogus, kaip fizinė, psichologinė ir dvasinė plotmė. Dažnai tyliai gilindavausi į įvairias situacijas ir taip ieškodavau atsakymų, kodėl vienaip ar kitaip nutiko. Paauglystėje vietoj fantastinio filmo rinkdavausi psichologines knygas, vietoj nesveiko maisto labai lengvai pasirinkdavau, tai, kas naudinga sveikatai. Mokykloje mėgstamiausios disciplinos buvo biologija bei psichologija. Vėliau natūraliai ėmiau klausytis įvairių vebinarų, vaikščioti į paskaitas. Mano asmeninio augimo kelias vis dar tęsiasi. Su laiku formuojasi nauji pasirinkimai, nauji įpročiai, nauji jausmai, kurie įkvepia mąstyti kitaip ir laikui bėgant padeda kurti naują gyvenimo realybę.
Nuoširdžiai dėkoju ,, Lilos‘‘ įkūrėjai Jurgai, rėmėjams, rašytojams, dizaineriams, straipsnių herojams, kad esate didžiulė projekto dalis.
Parengė Rūta Steponavičienė
Naujausi komentarai