Emocijų paleidimų treneris R. Lukoševičius: mokytis esu nusprendęs visą gyvenimą

„Aš tiesiog jaučiau, kad viską žinau. Ir dažniausiai būdavau teisus – aš viską žinodavau“, – sako emocijų paleidimo treneris Rytis Lukoševičius, kai paklausiu, kaip jis jautėsi mokykloje.

Rytį kalbinu apie tai, kodėl jam, paleidimų profesionalui, vis dar norisi mokytis, kaip jis tai daro ir ką apskritai žmogui teikia mokymasis visą gyvenimą.

– Pasakymas, kad viską žinai, – puiki dirva augti puikybei…

– Nemanau, kad labai dėl to skundžiausi. Nebuvo jausmo, kad aš protingas, o kiti mokiniai kvaili. Labiau buvo jausmas, kad taigi čia viskas taip paprasta – 4 x 3 x 15 = 180.

– Ryti, žinau, kad mokykloje buvai geriausias mokinys klasėje. O gal net mokykloje? Nebuvo nuobodu?

– Buvo. Man mokytis buvo smalsu, bet tuo pačiu trūko krūvio.

– Ką darei su tuo trūkumu?

– Plepėdavau. Dažniausiai man likdavo trečdalis arba pusė pamokos laisvo laiko – užduotis atlikdavau daug greičiau negu kiti. Paskutinėse klasėse kai kurių pamokų metu mokytojos man duodavo papildomų, sunkesnių užduočių. Matematika man buvo pats lengviausias dalykas, tad per matematikos pamokas aš spręsdavau papildomus uždavinius iš uždavinynų. Vaikystėje turėjau vunderkindo sindromą – man viskas buvo taip lengva, kad aš net nesimokiau.

– O nenorėjai anksčiau mokyklos pabaigti arba peršokti iš, pavyzdžiui, pirmos klasės į trečią ar panašiai?

– Tai kad mane ir taip dėl ankstyvų metų vos į pirmą klasę priėmė. Dešimt dienų po šeštojo gimtadienio aš jau ėjau į mokyklą. Manęs nenorėjo priimti, bet matė, kad aš daržely visai nudžiūsiu. Tėvai pamanė, kad potencialas yra, tai kam gaišt laiką toj parengiamojoj grupėj darželyje? Mokyklą baigiau 17-os metų.

– Kelių metų pajutai, kad esi protingesnis ir gudresnis už kitus?

– Mokykloje tai buvo ganėtinai akivaizdu. Metams bėgant tie skirtumai vis labiau ryškėjo. Bet buvo dalykų, kuriuose aš niekad neblizgėjau, pavyzdžiui, lietuvų kalbos gramatika. Skyryba, kirčiavimas man buvo tiek neįdomūs ir beprasmiški dalykai, kad aš paprasčiausiai atsisakiau juos mokytis. To, kame nematau prasmės, aš ir nesimokau. Vakar vienoje kavinėje mačiau A. Einšteino citatą: „Aš nesu protingesnis už kitus, aš tiesiog esu labai smalsus“. Jei man įdomu, aš viską prisimenu. Dėl to didžiąją dalį informacijos mokykloje įsisavindavau iš pirmo karto. Man būdavo taip – jeigu aš vieną kartą girdėjau, galiu rašyti kontrolinį. Dabar suprantu, kad mokykloje žinių kiekis, kurį reikia įsisavinti, yra toks nykiai nedidelis.

– Nemanau, kad visi su tavimi sutiktų. Nesutikčiau ir aš.

– Žinau, kad daug kas nesutiktų. Daugeliui žmonių atrodo, kad mokykloje mokytis labai sunku. Mano laiko sąnaudos mokymuisi būdavo labai nedidelės, namų darbų beveik nedarydavau. Tiesiog užsiimdavau kitais dalykais – skaitydavau knygas, eidavau žaisti. Kartais lankydavau tris ar keturis būrelius. Tas mokyklinis periodas man atrodo ganėtinai juokingas. Juokiuosi iš to, nes kai atėjau į universitetą ir iš pirmojo matematikos kolokviumo gavau 2,5 balo iš 10-ies, suvokiau vieną dalyką – aš nemoku mokytis. Prieš tai informacija man ateidavo natūraliai – girdėjau, skaičiau, mačiau paveikslėlį ir įsiminiau. Universitete aš supratau, kad nemoku 150 puslapių teorijos išmokti beveik mintinai. Buvo pikta, kodėl mūsų to nemoko mokyklose, kodėl mus verčia mokytis, bet nepaaiškina, kaip vyksta mokymasis. Atsakymą žinau – nes mokytojai patys nežino. Jie nesupranta, kaip veikia smegenys, nes jų pačių niekas nemokė. Ir jeigu jie patys nesidomėjo, tai ir nemoka.

– Ką tada darei?

– Ketvirtame universiteto kurse radau knygą „Menas mokytis nepavargstant“ ir pradėjau taikyti joje aprašomas metodikas. Staiga supratau, kaip efektyviai ir greitai „padėti“ informaciją į ilgalaikę atmintį. Ženkliai pagerėjo mokymosi rezultatai, netgi pradėjau gauti stipendiją.

– Gal gali papasakoti, koks pagrindinis tos knygos principas?

– Pagrindinis principas – sukurti emocinį įspūdį. Mes puikiai prisimename labai gerus ir labai blogus dalykus. Kuo stipresnis emocinis įspūdis, tuo ilgiau ir ryškiau išliks prisiminimas. Mokymosi principas –skaitant tekstą, priimant informaciją pagauti pirmą natūraliai atėjusią asociaciją ir ją sąmoningai sustiprinti, išryškinti ir įspausti į savo sąmoningą protą. Tada ji iškart nugula į ilgalaikę atmintį. Iš pradžių mokymasis vyksta lėčiau, bet, kadangi nereikia kartoti, nes įsimenama iš pirmo karto, galutinis rezultatas gerokai efektyvesnis. Gebėjimas įsiminti ir atgaminti informaciją didėja kartais.

Ketvirto kurso pradžioje jau buvome parašę porą kontrolinių, iš kurių buvau gavęs tikrai ne pačius geriausius balus – tarp ketverto ir šešeto. Prieš trečią kontrolinį perskaičiau tą knygą ir supratau, kad jei mokysiuosi kaip anksčiau, vėl gausiu tokius pačius balus. Tada nusprendžiau, kad neturiu ką prarast – mokausi kitaip. Pirminis impulsas buvo, kad užims daug laiko, nespėsiu, nesąmonė, kam daryti naujai, jeigu galima po senovei. Tuo pačiu supratau, kad neturiu kur trauktis, nes taip, kaip darydavau, vis tiek neveikia, ir nusprendžiau pabandyti mokytis kitaip. Per vieną naktį įsisavinau apie 250 skaidrių informacijos. Gavau 9,65 balo.

– O tu panašių į save draugų turėjai?

– Ne. Aš pamačiau, kad tame rate, kuriame sukausi, artimų pažįstamų, kurie būtų supergabūs, nebuvo. Net ir tų, kurie labai daug mokydavosi, balai būdavo žemesni. Jie buvo pakankamai geri, bet ne pirmūnai. Aš, skirtingai nei jie, nesėdėdavau kasdien ruošdamas namų darbus po 2 valandas. Tik jei kitaip negalėdavau, pvz., kai reikėdavo kokį rašinį parašyti.

Kai man buvo penkeri, pas mus į namus atėjo mano būsima pradinių klasių mokytoja. Pamenu, visas purvinas, taip nuoširdžiai pasibuvęs grįžau iš lauko, žiūriu, stovi kažkokia moteris. Močiutė sako: „Čia bus tavo mokytoja“. „Labas“, – sakau. Klausia : „Iki kiek moki skaičiuot?“ Sakau: „O iki kiek reikia?“. Sako: „Iki šimto“. Sakau: „Iki milijono“. Ir tai buvo tiesa.

– Kokia būdavo mokytojų, klasiokų reakcija? Nepavydėjo tau, nemėgino nusodinti iki savo lygio? Draugų turėjai?

– Galbūt ir pavydėjo, bet aš visą laiką buvau labai draugiškas. Fokusas gyvenime buvo ne geri skaičiai, o geri santykiai, tai aš su klasiokais sutardavau. Aišku, visą laiką atsirasdavo progų pasišaipyti. Buvo periodas, kai pradėjo kažkokio išdidumo atsirasti. Kokioje 8-toje klasėje pradėjau suprasti, kad mano klasiokai iš tikrųjų nesugeba tiek, kiek aš. Ir kartais pavargdavau aiškint. Šiaip visada turėjau kantrybės, mokydavau savo klasiokus, jiems padėdavau, duodavau nusirašyti, spręsdavau už juos uždavinius. Bet būdavo ir konfliktų. Sykį per informatikos pamoką, kai mokėmės programavimo ir niekas nesuprato mano ant lentos išspręsto uždavinio, leptelėjau frazę, dėl kurios dvi savaites klasiokai buvo prieš mane nusiteikę. Aš jiems rusiškai pasakiau maždaug taip: „Ypatingai kvailiems aiškinu dar kartą“. Prisipažįstu, tada tyčia norėjau įžeisti tuos, kurie įsižeis.

Visą laiką buvau mokytojų numylėtinis, nes vienintelis eidavau į visokias olimpiadas. Turiu pastebėti, kad tose olimpiadose niekada gerai nepasirodydavau. Tada suvokiau, koks vidutiniškas tas mano dešimtukas. Kai ateidavo mokinių iš gimnazijų, matydavau, kad va ten tai vunderkindai. Aš jau nesuprasdavau, kaip jie mąsto, kaip viską padaro. Aš iš esmės gerai mokėjau tik mokyklos kursą, o jie siekdavo papildomų žinių. Supratau, kad gudrus esu tik savo aplinkoje. Man viena kažkurio dalyko mokytoja netgi yra pasakiusi, kad negali man duoti S lygio uždavinių – gal jos kvalifikacija buvo per žema… Kai į universitetą susirinko visi tie mokiniai, su kuriais aš susitikdavau olimpiadose, pasimatė, kad iš tikrųjų mano gebėjimai yra ganėtinai vidutiniški.

– O tu kada nors dareisi IQ testą?

– Esu 12-toj klasėj daręs. Surinkau, man regis, 131 iš 150. Pas psichologę ėjau su klasiokais, tai taip, mano balai buvo keliolika ar keliasdešimt balų aukštesni.

– Tavo mąstymas buvo priklausomas nuo aplinkos?

– Paskutinėse klasėse mokykloje man buvo keista, kad aš turėdavau kiaurą dešimtuką iš matematikos, bet kai gaudavau užduotis, kuriose reikėdavo kūrybiško, nestandartinio sprendimo, aš jų beveik niekada neišspręsdavau.

Didžiąją gyvenimo dalį, iki pradedant domėtis sąmoningumu, galvojau, kad nesu kūrybiškas. Improvizacija ir dalykų sprendimas čia ir dabar man keldavo daug streso. Kai išmokau atsipalaiduoti, tai tapo paprasta ir natūralu. Netgi pamenu tą momentą, kada tuo patikėjau. Regis, pirmoje klasėje per dailės pamoką rankos nesugebėjo nupiešti to, ką mačiau vaizduotėje. Tas nesutapimas lėmė, kad ėmiau manyti, jog nemoku piešti. Vadinasi, nesu kūrybiškas. Ir labai daug metų tuo tikėjau, kol supratau, kad tai – nesąmonė. Kai prieš kokius 10 metų nusprendžiau pasimokyti piešti, pamačiau, kad tai visai paprasta, tereikia praktikos. Kažkada buvau parsisiuntęs video diską, kuriame aiškinama, kaip piešti, ir kelias savaites paišiau tušinuku. Aš tiesiog buvau užblokavęs savo kūrybiškąją smegenų dalį, o per paleidimus – atblokavau.

– Kaip manai, iš kur tas protingumas? Tėvai kažką specialiai dėl to darė, paveldėjai..?

– Mano močiutė buvo mokytoja. Ji nuo mažų dienų mane ugdė, išmokė skaityti ir rašyti. Skaityti išmokau dar būdamas 4-erių. Kokių 7-ių metų mokėjau vienodai gerai skaityti tiek lietuviškai, tiek rusiškai. Išmokau žiūrėdamas televizorių. Klausinėdavau mamos, kai titrus rodydavo, raidžių ir taip išmokau rusišką abėcėlę.

– Dabar esi sėkmingas lektorius. Paskutiniuose tavo dviejų dienų mokymuose buvo susirinkę beveik 160 žmonių, į stovyklas irgi atvažiuoja per 70 dalyvių, internetiniuose mokymuose dalyvauja po kelis šimtus. Tavo asmeninių konsultacijų grafikas užsakomas porą mėnesių į priekį. Ir tu vis dar mokaisi. Kam tau to reikia? Ką tau tai duoda?

– Visada yra kitas lygis. Kai matai medį gatvėje, nekyla klausimas, kodėl jis dar auga – juk užaugo jau iki 3-čio aukšto. Jis tiesiog auga. Gyvybė tiesiog plečiasi, auga. Su manimi lygiai tas pats. Tiesiog yra, kur augti, ir aš augu. Priaugu iki tam tikro lygio ir augu toliau. Ieškau galimybių, būdų, žmonių, kaip norėčiau augti dar. Pirma, man patinka procesas – mane labai „veža“ mokytis. Antra, tai stipriai gerina mano gyvenimo kokybę.

– Ar spėji žinias taikyti praktikoje? Gi būna, žmonės žinių semiasi, semiasi, užsiima dvasiniu turizmu, o jų realus gyvenimas dėl to negerėja.

– Ar aš išmokstu daugiau, negu pritaikau? Žinoma, kad taip. Nes ne visą informaciją pavyksta pritaikyti. Bet kadangi ne tik mokausi, bet ir mokau, mokydamasis galvojau, o kaip tai, ką sužinau, perteikti kitiems.

Vienas iš efektyvaus mokymosi būdų yra galvoti, kaip tai, ką mokaisi, galėtum paaiškinti kitiems. Aš mokydamasis galvoju, kaip tai paaiškinčiau savo močiutei, vaikui ir eiliniam savo klientui. Tai leidžia žymiai greičiau ir geriau įsisavinti informaciją, nes atsiranda tikslas ir prasmė. Tokiu būdu atsisijoja metodikos, pratimai, meditacijos ir kiti efektyvūs būdai, leidžiantys pasiekti tam tikrą rezultatą.

– O mokai tik dalykų, kuriuos gali perduoti kitiems, ar mokaisi ir tik sau? Ar mokytumeisi tiek daug, jeigu negalėtum dalintis?

– Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes realiai negyvenu to gyvenimo, kuriame nieko nemokau. Man visada patiko mokytis. Net kai nebuvau lektorius, vaikščiodavau į seminarus. Mano tikslas nebuvo tapti lektoriumi, tai nutiko labai organiškai ir spontaniškai. Taip, aš tikrai mokyčiausi. Intensyviai mokiausi iki pats pradėdamas vesti seminarus. Bet yra ir kita dalis – nebuvo taip, kad aš ko nors nemokyčiau. Aš vis tiek šnekėdavausi su draugais, su šeimos nariais ir siūlydavausi jiems padėti. Juk net ir mokykloje mokydavau kitus. O kai buvau programuotojas, turėjau 3 mokinius, kuriuos mokiau programuoti, kol jie išmoko dirbti taip pat gerai kaip ir aš.

– Tau lengva atsistoti į mokinio poziciją, kai pats visko tiek daug žinai?

– Jeigu aš einu į mokymus, aš einu mokytis. Noriu išgirsti viską, ką tas žmogus nori man pasakyti, net jeigu 10 kartų tai girdėjau. Visą laiką būdavau iš tų, kurie laisvai klausia, diskutuoja, dalinasi ir daug šneka. Stengiuosi išsiaiškinti viską, kas man neaišku. Nebijau lektoriui pasakyti, kad gal Jūs jau tris kartus paaiškinot, bet gal galite paaiškinti ketvirtą, nes aš tiesiog nesuprantu.

– Nesinori demonstruoti savo erudicijos ir parodyti, kiek tu visko jau žinai?

– Buvo tokia stadija, bet kai supratau, kad tai yra išdidumas, pradėjau tai paleidinėti, savyje tai transformavau. Dabar, atsistojęs lektoriaus ko nors paklausti, nesistengiu papasakoti kitokios tiesos. Galiu nebent užduoti klausimą: „Aš žinau, kad yra šitaip, o Jūs sakote, kad yra šitaip. Pasišnekam apie tai, nes man neaišku, tai prieštarauja tam, ką aš iki šiol žinojau ir kas veikia mano gyvenime“. Jeigu man neaišku, aš klausiu. Kitas dalykas, aš nevaikštau bet kur – žinau, kas mane domina ir pas ką noriu nueiti. O ten, kur noriu nueiti, nekyla klausimų dėl mokytojų kompetencijos. Paskutinius keletą metų pradėjau mokytis pas pasaulinio lygio mokytojus ir aš labai aiškiai žinau, ko čia atvažiavau, neturiu iliuzijos, kad moku už juos geriau.

– Kaip pasirenki mokytojus?

– Yra daug dedamųjų, bet pirmiausia renkuosi pagal jausmą. Yra asmenybės, kurios man rezonuoja, kuriomis aš žaviuosi. Mane labai traukiančios savybės – mokytojo tiesumas, tikrumas, nuoširdumas. Man patinka, kai mokytojas gali drąsiai sakyti, kaip yra, nevynioti į vatą ir neapsimetinėti pernelyg mandagiu.

Turėjau keletą griežtų mokytojų. Kažkam jie atrodė nejautrūs ir žiaurūs, bet aš mačiau visišką nuožmų nuoširdumą, kai iš tikrųjų mokytojui nusispjaut, ką tu apie jį pagalvosi, bet kai jis mato, kad tu turi problemą, jis neleis tau jos išsinešti. Daugelis žmonių gyvenime to labai vengia, bet aš pajutau, kad tik per tokį drąsų tiesumą galima pamatyti tikrąsias priežastis to, kas vyksta. Kartais žmonės metų metais ieško sprendimų, bet negali jų rasti, nes sau meluoja apie jų priežastis, o tikrųjų priežasčių nenori matyti, nes jos per skaudžios arba dėl jų pernelyg gėda. Labai gerbiu mokytojus, kurie išdrįsta žmogui parodyti tiesą.

Tada žiūriu, kokia mokytojo kompetencija, ar jis savo gyvenime įgyvendina dalykus, apie kuriuos kalba. Jeigu jis šneka apie santykius, bet neturi antros pusės, aš pas jį neisiu. Jis turi realiai savo gyvenimu rodyti rezultatą to, ko moko. Kad nekiltų jokių abejonių.

– Gali pavardinti savo mokytojus, palikusius tau didžiausią įspūdį, padariusius didžiausios įtakos tavo gyvenime?

– Pirmasis žmogus, kuris parodė nuožmaus nuoširdumo galią, buvo Jurijus Micharevas. Vienas iš mano ilgamečių mokytojų buvo Liudas Vasiliauskas, kuris padarė didžiulę įtaką mano gyvenime. Dėl jo aš esu ten, kur esu. Jis man parodė paleidimus. Tada Hale Dwoskin, iš kurio mokiausi Sedonos metodo. Pastaraisiais metais daug dalykų mano gyvenime keičia Eric Edmeades, iš kurio mokausi tokių „žemiškų“ dalykų – viešojo kalbėjimo, verslo. Kažkada seniai atradau Tony Robbins, pas kurį, po ilgos pertraukos, buvau nuvažiavęs praėjusiais metais. Dar yra mokytojas Vivek, kuris per paskutinius porą metų man labai daug davė. O dar mano mokytojos yra mano žmona ir dvi dukros.

– Kokiu būdu mokaisi – važiuoji / skrendi pas mokytojus, mokaisi internetu?

– Jeigu galiu nuvažiuoti, važiuoju, nes prioritetą teikiu gyvam mokymuisi, bet man nėra skirtumo, kaip mokytis. Man svarbu, ką aš mokausi, o ne kaip.

– O tai ko tu mokaisi? Kaip ir mokykloje – smalsu sužinoti viską?

– Kurį laiką domėjausi psichologiniais, dvasiniais dalykais. Prieš kokius dvejus metus labai aiškiai sau prisipažinau, kad man svarbūs „žemiški“ dalykai. Man jie visada buvo svarbūs, tik aš jų nesimokiau. Susivokiau, kad šitame gyvenime noriu turėti prabangos patirtį, man tai įdomu. Uždaviau sau klausimą: „Kaip aš galiu tai turėti, jeigu nesimokau apie pinigus?“ Kai tai suvokiau, pradėjau domėtis, kas mane gali to išmokyti. Atradau mokytoją T. Harv Eker. Man pasidarė įdomus marketingas, verslo kūrimo, struktūravimo, verslo laisvės principai, dar geresni viešojo kalbėjimo įgūdžiai. Pradėjau suprasti, kad noriu kurti verslą ne taip, kaip man gaunasi, o taip, kaip kažkas tai prieš dešimtmečius ir padarė labai gerai. Norėjau, kad man kas nors pasakytų gerąsias praktikas ir sutaupytų man dešimtmečius laiko. Juk jei žmogus gilinasi į kokią nors sritį daugybę metų ir atiduoda sukoncentruotą savo patirtį per kelias dienas, tai yra būdas suspausti laiką. Supratau, kad vis tiek turėsiu pasigilinti, bet jeigu turėsiu tinkamą mentorių, tinkamą mokytoją ir gerą informaciją, aš sutaupysiu begalę laiko ir pinigų ir žymiai greičiau pasieksiu gal net geresnį rezltatą.

– O eini pas savo kolegas, panašaus lygio mokytojus? Priima, neįžvelgia konkurencijos? Kam tau to reikia?

– Kartais. Jeigu man įdomu. Esu baigęs rebefingo kursą pas Martyną Driuką, nes norėjau su juo susidraugauti. Man pavyko. Netapome tokiais draugais, kad kartu važiuotume į keliones, bet mes palaikome gerus santykius. Man patinka jo savybė kurti gyvenimą, o ne sėdėti oloje ir apsimetinėti dvasingu. Vertinu jame tiesumą ir nuožmumą ieškant tiesos. Dar buvau nuėjęs į Teta Healing‘ą. Ten irgi niekam nekilo klausmų, kas aš ir ko atėjau. 4-ius metus važinėjau pas savo mokytoją Liudą Vasiliauską, nors jau pats vedžiau mokymus, ir viskas buvo gerai. Nejaučiau, kad manęs nenorėtų priimti dėl konkurencijos. Šiaip Lietuvoje aš mažai pas ką einu.

– Ką žmogui duoda nuolatinis mokymasis?

– Augimą, platesnį požiūrį į pasaulį, gebėjimą pamatyti save iš kitos perspektyvos ir tokiu būdu suvokti, kur dar save stabdau, riboju ir pan. Kartais vieno mokymo ribose viskas atrodo labai gerai, o kai pasižiūri kito mokymo ribose, pamatai, kiek dar yra spręstinų dalykų ir kiek dar gali tobulėti.

Mes galime plėstis ir augti arba trauktis ir nykti. Aš labai seniai suvokiau, kad visą gyvenimą ko nors mokysiuosi. Pasaulis per daug platus ir įvairus, tad teigti, kad viską žinau, būtų siaubingai išdidu.

– O sutinki, kad jeigu neini į priekį, tai judi atgal?

– Ir taip, ir ne. Jeigu kažkurioje konkrečioje srityje neini į priekį ne tik išorinėmis priemonėmis, bet ir vidinėmis, nedarai išvadų, nepermąstai, neefektyvini to, ką darai, tada tu sustoji. Bet gali būti ir vidinis procesas. Nebūtinai turi eiti pas kitą, kad augtum. Iš kitos pusės, pabandyk sustoti vietoje – neišeina, vis tiek kažką darai. Gyvenimas niekada nesustoja, jis yra dinamiškas. Įsivaizdavimas, kad aš sustojau, yra iliuzinis. Aš asmeniškai einu į priekį ne dėl to, kad bijau degraduoti. Einu į priekį, nes man labai smagu eiti į priekį.

– Negalvoji, kad žinių gali būti per daug?

– Žinios be pritaikymo pačios savaime neduoda naudos, tampi eruditu, kuris turi daug informacijos, bet klausimas, ar daug išminties. Aš labiau vertinu išmintį, kuri įgyjama tas žinias taikant praktiškai. Buvo laikas, kai ir aš buvau užstrigęs teorijose, bet, kai pamačiau, kad vien žinios neteikia norimų rezultatų, ėmiau vis daugiau teorijos taikyti praktikoje. Dabar stengiuosi kuo daugiau įgytų žinių paversti veiksmu.

Šalutinis žinių kaupimo, bet jų netaikymo efektas, ypač jei žmogus linkęs į savigraužą, yra toks, kad kiekvienos naujos žinios jam yra nelyginant pretekstas vėl graužtis. Greičiausiai naujai įgyta informacija prieštaraus jau turimai ir sukels dar daugiau vidinio konflikto ir pasimetimo. Tik labai nedaugelis žmonių gali kaupti žinias ir iš to turėti naudos, o ne vis naują bizūnėlį. Dažniausiai žmonės, linkę kaupti labai daug informacijos, vengia veikti.

– Kada žinoti, kad jau persisotinai žiniomis ir gana tų mokslų? Juk būna, žmogus mokosi tik tam, kad mokytųsi, tai tampa tokiu jau ne visai sveiku įpročiu.

– Kai viską žinai, bet nėra rezultato, reiškia, jau peržengei tą ribą. Jeigu tai tęsiasi daugiau nei kelias savaites ar kelis mėnesius ir tai tapo priežastimi atidėti realų žinių įgyvendinimą, reiškia, užstrigai.

– Kai kalbi apie laiką, kalbi apie tos pačios srities mokymus?

– Tarkime, baigiau verslo administravimą, bet dar reik pasimokyt, eisiu verslo administravimo magistrą pasibaigt, nes, turbūt, nepadarysiu verslo. Gali būti, kad tu nenori to verslo daryt ir ieškai pasiteisinimų dar atidėti. Klausimas, ar pabaigęs verslo magistrantūrą tu tikrai pradėsi verslą.

Beveik vienareikšmiškai visiems žmonėms trūksta veiksmo. Yra labai nedaug žmonių, kurie daro per daug veiksmo ir per mažai žino. Yra sričių, kuriose tikrai reikalinga ilgametė praktika ir mokymasis. Nei vienas nenorime, kad mums operaciją darytų chirurgas, kuris prieš savaitęs paskaitė anatomijos vadovėlį. Bet didžioji dalis veiklų gyvenime nereikalauja tokio ilgo mokymosi, kaip žmonėms yra teigiama. Yra gerokai lengvesnių ir efektyvesnių būdų pasiekti norimą rezultatą.

– Ką tavo žmona mano apie tavo tokį intensyvų žinių siekimą?

– Mano žmona Jurga mano, kad kartais galėčiau daryti daugiau veiksmo ir mažiau mokytis. Ji yra tas žmogus, kuris nieko nežinodamas gali tiesiog eiti ir daryti. Mes su ja juokėmės, kad mano mąstymas yra toks, kad aš sakau: „Būtų faina projektą padaryti“. Jurga sako: „Gerai“. Ir jau išėjo pro duris. Mes dar net neišsiaiškinom, kokį projektą darysim, bet ji jau išėjo kažką daryti. Aš sakau jai: „Palauk, gi nežinom, kokį projektą darysim“. „Kaip nežinom, taigi jau pavadinimą pasakei, tai jau galim daryti. Ko nežinom, pakeliui išsiaiškinsim“, – sako. Man, tuo tarpu, svarbu strategiškai susidėlioti planą, tada galiu kažką veikti. Anksčiau metų metais galėdavau atidėlioti dalykus, dabar žymiai greičiau pereinu prie veiksmo.

– Dalyvausi Eric Edmeades (buvusio Tony Robbins partneriu scenoje) viešojo kalbėjimo mokymuose Dominikos Respublikoje. Bus antras kursas. Pirmas buvo Osle. Kam tau reikėjo šių mokymų? Juk jau pats intensyviai vedei savo seminarus, paskaitas. Kokiu principu vyko mokymai?

– Didžiausia auditorija, kuriai esu kalbėjęs, turbūt, yra kokie 200 žmonių. Didžiausia auditorija, kuriai yra kalbėjęs Erikas, tikriausiai, yra kokie 20 000 žmonių. Jis yra profesionalus kalbėtojas, kuris iš kalbėjimo uždirba šimtus tūkstančių eurų kiekvienais metais ir jis tai daro kelis dešimtmečius. Būtų kvaila galvoti, kad aš neturiu ko iš jo išmokti. Ten važiuoju, nes suvokiu, kad jis žino dalykų, kurių aš net neįsivaizduoju. Plius mane jame žavi gebėjimas pasakoti istorijas. Jis labai daug pasakoja istorijų ir labai mažai pateikia teorijos, bet tos istorijos išmoko visko, ko reikia. Istorija visada turi struktūrą, dėl to mums lengva ją sekti ir mes žymiai geriau įsimenam. Nes tai turi sąsają su gyvenimu. Noriu išmokti vis geriau ir kokybiškiau mokyti per istorijas, o ne per teoriją. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl pas jį važiuoju.

– Ką šie mokymai tau davė?

– Seminaras, kuriame jau buvau, labai stipriai pakeitė mano gebėjimą viešai kalbėti, davė labai daug praktinių dalykų ir tiesioginės naudos tam, ką aš darau kiekvieną savaitę. Jeigu bus galimybė, kitais metais vėl važiuosiu į tuos pačius mokymus. Pas šį mokytoją į mokymus atvažiuoja profesionalūs komikai bei lektoriai ir išmoksta naujų dalykų, nors jie jau ir taip iš to gyvena.

Jis man uždavė vieną klausimą, kuris pakeitė visą mano kalbėjimą. Kai papasakojau vieną istoriją, jis manęs paklausė, kaip aš tą pačią istoriją galėčiau papasakoti 12-mečiams. Suvokiau, kad jeigu pasakočiau 12-mečiams, būčiau gerokai gyvesnis, energingesnis, daugiau judėčiau. Turėjau galimybę iš karto tai išbandyti ir išjungti, kaip aš vadinu, „eilėraščio deklamavimą prieš klasę“. Staiga pajutau, kad esu visiškai gyvas ir laisvas tame kalbėjime. Nes jeigu aš būsiu eilėraštis ir kalbėsiu dvylikamečiams, jie manęs nesiklausys nė 20-ies sekundžių. Tai leido man tapti dar gilesniu, išraiškingesniu kalbėtoju.

– Būdamas Dominikoje rengsi pranešimą konferencijai „Išdrįsk pradėti“. Kodėl nusprendei įrašą daryti būtent ten?

– Mokymų, į kuriuos vykstu, tikslas bus pasiruošti 90 min. pasaulinio lygio prezentaciją, už kurią galėtum gauti pinigų. Žinau, kad jų metu aš greičiausiai išmoksiu dar ką nors, kas padės man perteikti žinutę, kurią noriu perteikti, ir padaryti tą pranešimą duodančiu dar daugiau naudos tiems, kas jo klausys. Kai mokausi aiškiai žinodamas, kodėl tai darau, įsisavinimas yra ženkliai geresnis. Taigi, turėsiu galimybę mokymuose gautas žinias iš karto paversti praktika.

– Ką tokio naudingo planuoji perduoti Lietuvoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ dalyvausiantiems žmonėms?

– Pranešimas bus apie pokyčių baimę. Apie tai, kad žmonės dažnai sako, kad nori pokyčio, bet nieko nedaro, kad tas pokytis įvyktų. Kalbėsiu apie tai, kas tiksliai stabdo mus nuo pokyčių įgyvendinimo ir kaip galima labai paprastai savo požiūrį į pokyčius pakeisti ir pagaliau pradėti veikti bei pasiekti rezultatų.