Kaip gyventi Saulės energijoje?

Saulė yra absoliutaus dosnumo raiška – nuolatinis spinduliavimas, davimas, švytėjimas pasauliui. Toks ir turėtų būti tikras valdovas ar vadovas – absoliučiai atsidavęs savo karalystės reikalams ir siekiantis visuotinos gerovės. Arba menininkas, atveriantis širdį, visiškai nuoširdus ir atsiduodantis. Antraip neįvyks tas alcheminis aktas – veikla netaps saldžiu nektaru – kitus įkvepiančiu kūriniu ar pasirodymu. O valstybės gyventojai taip ir netaps laimingi, gyvenantys taikoje ir gerovėje. Tik taip valdovas ar kūrėjas gali tapti nemirtingais – įgyti amžiną šlovę. Tai galioja ir paprastam mirtingajam – tik nuoširdi veikla neša džiaugsmą ir gerovę.

Tęsiame Lila.lt ciklą apie planetas ir kvapus.

Astrologė Dovilė Krupickaitė kalba apie gyvenimą kartu su Saule. O kvapų meistrė Laimė Kiškūnė kuria Saulės energijos kupinus kvepalus.

Astrologė Dovilė Krupickaitė: Liūto ženklas – tai Saulės namai. Nors diena jau akivaizdžiai trumpesnė, tačiau gamtoje Saulės šviesos ir šilumos dar labai daug – jos prikaupę įšilę vandenys ir augalai, visa aplinka, o ji ir toliau gausiai plūsta į mūsų (šiaurinį) pusrutulį.

Tai, kas užgimė, pradeda subręsti. Saulės energija paverčia augaluose Žemės syvus vaisių saldumu ar grūdų skalsumu – tarsi gyvybės eliksyru, nemirtingumo gėrimu. Ne veltui Saulei bebaigiant kelionę Liūto ženklu švenčiama Žolinė – derliaus palaiminimo šventė. Gyvūnų pasaulyje jaunikliai taip pat baigia užaugti – turbūt neatsitiktinai Saulė Liūto ženklą palieka kaip tik gandrų išskridimo dieną (krikščionys tuo metu švenčia šv. Baltramiejų).

Saulė – tai ne šiaip astrologinė planeta – tai žvaigždė, svarbiausias mums dangaus kūnas. Apie ją sukasi pasaulis, nuo jos tiesiogiai priklauso gyvybė Žemėje ir mūsų egzistencija. Tai mūsų pasaulio valdovė, valios centras, atitinkantis žmogaus kūne saulės rezginį ir širdį.

Liūto ženkle Saulė reiškiasi per valdžią ar kūrybą. Tai jau ne ta pirmykštė energija, skatinanti veikti ir veržtis pirmyn, kurią atitinka Avino Zodiako ženklas, kuriame Saulė yra ypatingai išryškinta. Ši energija „įkinkyta“ – sąmoninga, suvaldyta. Jau brandesnė, skirta asmenybės („aš“, ego) raiškai.

Kol Saulė keliauja per Liūto žvaigždyną – tai ir gausos bei džiaugsmo metas. Saulės spinduliuose taip ir traukia atsipalaiduoti, pasimėgauti gyvenimu. Tai iš tiesų geriausias metas atostogoms, šventėms, smagiems renginiams. Net ir žemdirbiams tai šioks toks atvangos metas prieš rudens darbus.

Liūto ženklo misteriją pasakoja ir Liūto žvaigždynas. Tai Nemėjos liūtas, kurį Heraklis nukovė per pirmąjį savo žygdarbį. Mitinė pabaisa, pabaisų Tifono ir Echidnos sūnus (tačiau ir Dzeuso bei Selenės palikuonis). Jo nudirtą kailį Heraklis per visus savo žygius dėvėjo kaip neįveikiamus šarvus. Nemėjos liūtas simbolizuoja begalinę puikybę ir valdžios troškimą – būti svarbiausiu, būti karaliumi bet kokia kaina. Heraklio žygis rodo, kad šias savybes svarbu nugalėti, tačiau būtina pasinaudoti jų teikiama galia ir stiprybe priimant sprendimus, nesiblaškyti siekiant svarbiausių savo tikslų. Liūto širdyje – karalių žvaigždė Regulas – viena pačių ryškiausių. Ji laikoma pačia sėkmingiausia žvaigžde, vedančia į sostą. Tačiau visuomet svarbu suvokti ir to kainą. Aukščiausias kilimas, tačiau ir žemiausias kritimas, jei nenugalėsi savo puikybės.

Kvapų meistrė Laimė Kiškūnė: Saulė – tai Ugnies elemento pasireiškimas. Ugnis – sušildo, maitina, perkeičia vieną substanciją kita. Tai, kas žalia virsta spalvomis, kas rūgštu – pasikeičia į saldumą… O aš toliau lankau augalų gyvenimo mokyklą… Štai tampa akivaizdu, kad gyvybei reikia šilumos. Ypač jos reikia tuomet, kai žali lapai virsta spalvingu žiedu. Tačiau kai kurie augalai, tam, kad jie pražystų vidurvasarį, turi pergyventi žiemą, kartais net gana žemą temperatūrą. Augalų fiziologijos mokslas prie gyvybinių procesų priartėja matuodamas, kiek augalo vegetaciją įtakoja drėgmė, sausra, šiluma, šaltis, šviesa, tamsa, dirvos pH, mikroelementai… Taip, gyvybė reiškiasi šiame fiziniame plane, tačiau savo prigimtimi ji nėra materiali. Mes su šia nematerialia karalyste norėtume susipažinti, tačiau tam turėtume peržengti savo materialius, žemiškus juslinius suvokimus.

Per lapus augalas susisieja su Saule, nes jis naudoja šviesą materialiuose procesuose. Kai paprasta žaliame lape vykstanti saulės šviesos asimiliacija suintensyvėja iki visiško atsidavimo šviesai, pilnai išsiskleidžia lapija ir tuo pačiu metu žali lapai pasikeičia į spalvingus žiedlapius. Pasikeičia jų forma ir spalva, ir kvapas… Augalas tuo metu sueina į artimiausią ryšį su Saulės kelio dangaus skliaute ritmu. Vystydamas žiedus jis pakyla aukščiau už paprastą žalumos gyvenimą. Augalas kaip visuma su savo žiedu pasisuka į Saulę.

Mano sodelyje auga ne tik šių platumų augalai. Čia taip pat žaliuoja ir atogrąžų svečiai gražia lapija. Tačiau jie nežydi arba žydi itin retai. Jiems reikia, kad dienos ir nakties ritmas būtų visą laiką beveik vienodas. Jie vadinami trumpadieniais augalais. Mūsų platumų augalai pražysta tuomet, kai diena tampa gerokai ilgesnė už naktį ir augalai ima maudyte maudytis saulės šviesoje. Tai ilgadieniai augalai. Yra vienmečių žolinių augalų, kurie nėra itin susiję su saulės ritmais. Jie priklauso tiesiog žemės augmenijos karalystei, kaip jai priklauso lapai ir ūgliai. Šie augalai, įprastai turi miniatiūrinius žiedelius: trikertės žvaginės, vienmečiai laiškeniai, žilės…

Augalas, nušviestas ir apvaisintas Saulės energija, pradeda kurti naują kokybę – vaisių ir sėklą. Saulės energija, uždaryta augalo vaisinėje, traukiasi ir užleidžia vietą dievui Jupiteriui, plėtimosi energijai. Sukdamasis Saulės sferos išorėje, jis sukuria santykius tarp metinio Saulės ciklo ir likusios visatos. Jupiteris panaudoja Saulės energiją išplėsdamas ją erdvėje ir taip padėdamas augalui suformuoti vaisių.

Saulė tuo tarpu teikia augalui didžiausią šilumą, Ugnį, kuri brandina ir nokina vaisių. Išorinė Saulės ugnis, tas dangaus auksas, iš rūgštaus, nevalgomo, žalio, kieto, daro jį saldų, purų, sultingą.

Kvapieji Saulės augalai dažniausiai turi auksinius žiedus arba auksinius vaisius, skleidžiančius stiprų, karštą, vaisiškai prieskonišką aromatą.

Vasaros Ugnies, aukso dulkių kvapas:

italiniai šlamučiai – šis nokstančiais obuoliais kvepiantis, nenugalimas, ant akmenų, vėjų pagairėje augantis sidabriškas krūmelis auksiniais žiedais labiausiai atspindi saulėtą ir drąsią Liūto dvasią.

auksiniai hesperidžių sodo obuoliai: – apelsinas – gaivus, sultingas, vaisiškas, citrusiškas ir geltonasis mandarinas –citrusiškas, gėliškas, vaisiškas, šviesus, saulėtas.

vaisiškas, prieskoniškas vasaros Ugnies kvapo gaidas dar labiau sustiprina ajeras – karštas, žoliškai citrusiškas, prieskoniškas, medieniškas – ir konjaku, prieskoniais, žolėmis, džiovintais obuoliais kvepianti kilnioji ramunė, arba didramunė.