Oranžinis paspirtukas „Pigeon“ buvo Igno Survilos bakalauro darbas. Sėdėdamas Vilniaus dailės akademijos rūsyje ir droždamas medinį paspirtuką, vaikinas nė nenujautė, kad po pusmečio su juo rimtai kalbėsis Šveicarijos investuotojai. Gal tai nulėmė jaunojo kūrėjo troškimas sukurti naudingą transporto priemonę? Su jaunu ir sėkmingu verslininku kalbamės apie ateities transporto draugystę su gamta. I. Survila įsitikinęs – ekologiškas transportas atsiras tada, kai patikėsime galintys jį sukurti.
Kaip skiriasi judėjimas erdvėje automobiliu, paspirtuku ar pėsčiomis?
Su paspirtuku kitaip: išvažiuoji ir galvoje įsijungia šypsena. Važiuoji, ir toks smagus jausmas spirtis. Mąsčiau, kodėl taip yra. Juk skamba keistai. Atrodo – koks skirtumas, gali juk tą patį atstumą eiti pėsčiomis ir šypsotis. Tačiau važiuojant paspirtuku tai sekasi lengviau. Galvojau, gal tai vaikystės įtaka – paspirtukas juk mums siejasi su vaikystės transportu?
Magiška pridėtinė vertė yra tai, kad važiuodamas naudoji savo kūno energiją ir lavini raumenis. Dėl to man nėra patrauklūs elektriniai paspirtukai, kuriais galima važiuoti vos paspaudus mygtuką. Mes sukūrėme savo elektrinį paspirtuką, tačiau juo važiuojant vis tiek turi spirtis – elektrinis motoras tik padeda judėti greičiau.
O dviratis? Nemėgsti važinėti dviračiu?
Man labai patinka važinėti dviračiu, tačiau dviratininkas turi paisyti tam tikrų apribojimą. Jei paspirtuku važiuodamas pavargstu, galiu jį susilankstyti ir į reikiamą tašką nuvykti troleibusu. Su dviračiu jau sunkiau. Jei užsimanau išgerti kavos, turiu kur nors jį prirakinti. O jei dviratis geras, baisu, kad pavogs. O keliaudamas paspirtuku, gali improvizuoti.
Tiesa, važiuojant paspirtuku yra viena problema. Gali erzinti labai nelygus paviršius. Jei didžiąją dalį kelio dardėsi, malonios kelionės nebus. Tačiau Vilniuje reikalai jau gerėja.
Kuo ypatingas tavo sukurtas paspirtukas?
Kartu su dėstytoju Šarūnu Šlektavičiumi mes nutarėme atsisakyti visų nereikalingų detalių. Paspirtukų pasaulyje yra daug, tačiau visi jie nepatogiai susilanksto. Sulenkus atsiranda tarpas, dėl kurio paspirtukas gerokai padidėja. Mano paspirtukas susilanksto be tarpų – lyg į slieką.
Pirmąjį paspirtuką pavadinau „Pigeon“ – „Balandis“. Dėl to, jog jo linkis priminė balandžio galvą. Taip gimė filosofija apie balandžius – paukščius, kurie būriuojasi mieste. Dabar mūsų įmonė vadinasi „Citybirds“. Atsirado jau ir daugiau „miesto paukščių“. Juodas paspirtukas primena varną ir vadinasi „Raven“. O mažiems vaikams skirtas prietaisas gavo „Kolibrio“ vardą.
Mano svajonė – sukurti bendruomenę, kuri mėgaujasi ekologiškomis kelionėmis savo mieste. Jei turi paspirtuką, tu iškart pastebi kitą žmogų su paspirtuku ir su juo pajunti bendrystės jausmą. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo daugiau ir gerų pokyčių. Jei daug žmonių važinės paspirtukais, tada savivaldybės sutvarkys ir prastus kelius.
Kaip susidomėjai transportu? Gal labai patinka keliauti?
Kelionės man patinka. Tačiau dar įdomesnis – pats judėjimo reiškinys. Man patinka važiuoti iš taško A į tašką B, o iš taško B į tašką C. Judėdamas – bėgiodamas, važiuodamas paspirtuku, dviračiu ar net mašina, labai gerai jaučiuosi.
Dirbau įvairiausius darbus – nuo padavėjo iki dizainerio reklamos agentūrose. Galiausiai supratau, kad įdomiausia man yra mobilumas ir transportas. Juk kas yra transportas? Tai – jungtis tarp dviejų skirtingų dalykų. Kelionės metu būni tarsi tarpe.
Kaip įsivaizduoji ateities transportą?
Manau, kad daug sprendimų bus pasiūlyta iš techninės pusės ir kuo mažiau valios spręsti palikta žmogui. Veikiausiai kelyje išvis nereikės daryti sprendimų. Automobiliai bus „išmanūs“ – „jaus“ aplink esančias transporto priemones. Jie netgi „žinos“, kad kitas automobilis už trijų kvartalų suks į kairę. Taip bus galima išvengti susidūrimų ir avarijų. Žinau, kad daugelis kompanijų dirba to siekdamos.
Viskas prasideda nuo žmogaus, kuris nepraranda tikėjimo savimi ir savo idėja.
Prieš pusantrų metų sutikau Kopenhagoje vaikiną, kuris man pasakojo apie „Unity“ elektromobiliuką. Parodė man eskizą ant popieriaus. Maniau, kad toks mažytis automobilis tikrai neturės paklausos. Juk yra „Volkswagen“, yra „General Motors“ – šie transporto vilkai galėtų per porą mėnesių sukurti daug geresnį elektromobilį. Neseniai sužinojau – „Unity“ gavo dešimtis milijonų eurų finansavimą iš didžiausių pasaulio korporacijų.
Kaip paaiškintum tokią sėkmę?
Tai yra tikėjimas. Šie žmonės savo idėja tikėjo taip stipriai, kad galėjo užburti ir kitus žmones.
Antras dalykas – svarbus ir racionalus supratimas, kaip idėją įgyvendinti. Nors pirmas įspūdis bus pritrenkiantis, anksčiau ar vėliau neracionalumas išlįs į paviršių. Todėl būtina turėti aiškią strategiją.
Papasakosiu apie savo patirtį parodoje Miunchene. Šiemet mums buvo skirtas didelis stendas. Sulaukėme dėmesio ir iš konkurentų. Teko išgirsti: „Taip, dizainas puikus, bet kaina tikrai per didelė“. Jeigu aš, bendradarbiai ir investuotojai nepasitikėtume savo idėja šimtu procentų, labai greitai „paslystume“ ant tokios kritikos. O jei turi aiškią viziją, kam produktas skirtas ir kaip jis prisideda prie pokyčių visuomenėje, neprarasi pasitikėjimo.
Pirmas svarbus dalykas yra idėja. Antras – komanda. Trečias – finansai. Jeigu vieno iš šių trijų elementų nėra, komanda neišsilaikys. Dažniausiai susvyruoja žmonės ir jų motyvacija. Susidūrę su iššūkiais, jie dažnai nuleidžia rankas ir išsiskirsto.
Kai kas nors sako, jog ekologiško transporto niekam nereikia arba kad visuomenė dar iki to nesubrendo, aš tuo netikiu. Labai daug priklauso nuo komunikacijos. Kodėl dabar žmonės nori didelio visureigio? Gal situacija pasikeistų, jei būtų madinga turėti elektromobilį?
Aišku, čia būtinas ir valstybės palaikymas. Gerai, kad elektromobilių savininkai gali važiuoti autobusų juostomis ir pasistatyti automobilį bet kur mieste. Jau vien dėl parkavimo lengvatų labai noriu elektromobilio. Mane stabdo tai, jog ruošiuosi važinėti didelius atstumus ir iki šiol dar nėra pakankamai vietų, kur galima įkrauti automobilio bateriją.
Naršydamas elektromobilių fanų grupėse internete radau fantastišką istoriją. Elektromobilį nusipirko daugiabutyje gyvenantis šiaulietis. Jis savivaldybėje gavo leidimą iš savo buto nutiesti kabelį prie laiptinės durų ir pasistatyti įkrovimo stotelę. Dar jam buvo skirta nuolatinė parkavimo vieta. Įsivaizduojate – gyvena žmogus sename daugiabutyje ir turi visąlaik apačioje sau rezervuotą nemokamą stovėjimo aikštelę. Tai – geras pavyzdys, kad viskas yra įmanoma.
Kaip keisis ateities gyvenimas, pasikeitus transportui?
Manau, jog socialinis gyvenimas stipriai pasikeis. Praėjusiais metais Lietuvoje buvo pristatyta fantastiška „Hyperloop“ idėja. Pastatomas tunelis, kurio viduje yra suspaustas oras. Tuo tuneliu žmonės keliauja kapsulėje, lekiančioje didžiuliu greičiu.
Įsivaizduokite, jei tokia linija sujungtų visas Baltijos šalis. Gali papusryčiauti Taline. Tada nuvykti į susitikimą Vilniuje. Papietauti Rygoje ir vakare vėl grįžti namo. Taip susikurtų tikra globali visuomenė. Pranyktų sienos – ne tik valstybių, bet ir kultūrinės.
Tačiau ar tokia prabanga nebus skirta tik labai turtingiems?
Anksčiau ir lėktuvais skraidyti buvo labai brangu. Svarbu kritinė masė. Jei šimtas žmonių suvoks, kad toks transportas yra labai naudingas, tuomet važiuos tūkstantis, o galiausiai – dešimt tūkstančių. Kai atsiras daug keliaujančiųjų, nukris ir kaina. Daug kas priklauso ir nuo kūrėjų filosofijos. Nebūtinai kompanija nori kurti savo produktus tik Dubajaus milijardieriams. Galbūt jų noras yra savo produktą skirti žmonėms, kurie gauna vidutines pajamas. Galbūt jie svajoja apie tai, kad pranyks ne tik ribos tarp šalių, tačiau ir atskirtis tarp provincijos ir šalies sostinės.
Aš čia įžvelgiu labai gražią filosofiją. Esu įsitikinęs, kad dabar didelė dalis kaime gyvenančių žmonių bijo pokyčių. Jie nedažnai vyksta į sostinę, nes tai yra tiesiog nepatogu. Jei atsirastų greitas ir pigus būdas keliauti, sumažėtų žmonių atskirtis.
Paspirtukus rasite: https://citybirds.lt/
Straipsnio autorė Ginta Gaivenytė
Jei tau patinka mūsų tūrinys, gali mus paremti. Ačiū.
Naujausi komentarai