Kaip gimė „Lūšies“ idėja ir kodėl ši programa taip įtraukia?

– Kaip gimė „Lūšies“ idėja?

– Prieš paleidžiant Lūšį laisvėn, mane buvo užvaldę daugybė klausimų. Pagrindinis jų – kaip vietoj trumpalaikės motyvacijos sukurti nepalaužiamą ir įdomią pokyčių strategiją, kuri įtrauktų labiau už feisbuką.

Radusi esminius atsakymus, pajaučiau, kad atėjo laikas sukurti gana savarankišką internetinę erdvę, jungiančią daugybę žmonių, kad jie galėtų džiaugtis gydančiu, įtraukiančiu ir įkvepiančiu bendruomenės poveikiu, o aš vienu metu galėčiau padėti šimtams, tūkstančiams. Taip 2012 m. gimė internetinė programa –  Lūšis.

Žinoma, tik dabar viskas skamba taip aiškiai ir nuosekliai. Prieš sukuriant Lūšį nenumaniau, kur link viskas krypsta, net nepastebėdavau, kaip aktyviai apie tai galvojau. Jeigu Lūšį būtų galima palyginti su vaiku, aš ilgą laiką nežinojau, kad laukiuosi. (Šypsosi)

– Kodėl pasirinkai būtent tokį pavadinimą?

– Pavadinimą Lūšiai sukūrė akistata su šiuo žvėrimi. Norėjau programą pavadinti kokiu nors augalu ar gyviu, kažkuo gyvu, turinčiu dvasią ir formą, kad dalyviams būtų paprasčiau ir smagiau įsijausti. Pavarčius kelias knygas, minčių pavadinimui nekilo. Tada aplankiau šalia Telšių esantį Žvėrinčių. Ten sutikau Lūšį. Iš pradžių nieko. Paskui aš smarkiai paslydinėjau kojomis, o ji pribėgo ir man, rodos, ėmė murkti. Aš priėjau arčiau ir ji priminė, kad yra žvėris, o ne koks tai katiniukas. Aš jai buvau tik dar vienas lankytojas, o ji man – įkvėpėja.

Beje, norėčiau atkreipti ieškančių savo veiklos idėjos dėmesį, jog gera idėja yra lyg skaudi mintis ar klausimas, kurie nuolat iškyla galvoje. Galbūt karts nuo karto pamąstote, kad žmonėms kažko trūksta, o jūs žinote, kaip tai suteikti? Galbūt matote visuomenėje ar savo artimoje aplinkoje kažkokią problemą, kurios niekas gerai nesprendžia? Ieškokite skaudžių vietų – jose slypi potencialas.

– Papasakok, kaip „Lūšis“ veikia, kas joje stipriausia?            

– Lūšį, turbūt, geriausia pristatyti kaip žvėrį, kuris gimė sukryžminus keturis veiksmingam ir tuo pat metu džiugiam augimui būtinus darinius.

Galiausiai, man Lūšis primena pagreitintą mokymosi aplinką, gyvenimą: su Lūšiukais kartu gyvena sėkmė ir nesėkmė, laimė ir ašaros, iššūkiai ir ramybė, draugiškumas ir varžymasis, laisvė ir pareiga. Aš tik sukuriu erdvę, dėsnius ir užduotis, tačiau, kaip konkrečiai visa tai panaudoti, sprendžia pats dalyvis. Ir tas tinkamas atsakomybės paskirstymas sugrąžina viską į savo vietas: aš ramiai dirbu savo darbą, Lūšiukai neriasi iš kailio ir po mėnesio visi džiaugiamės naujais jų kailiniais.

– O kokios būna „Lūšies“ užduotys?

– Užduočių daug ir jos labai skirtingos. Jos skiriasi sudėtingumu, įtraukimu, tematika. Vieną dieną Lūšiukai mokosi ilsėtis, kitą dieną ant popieriaus analizuoja ir gydo savo baimes, dar kitą – atvirai kalbasi su draugu, o dar kitą – sparčiai plečia savo mąstymo ir problemų sprendimo galias.

Dalis užduočių daromos kasdien – taip formuojami įpročiai. Kita dalis užduočių įsipina į kasdienes veiklas – taip ne tik taupomas dalyvių laikas, bet ir stiprinamas jų sąmoningumas, gebėjimas stebėti save ir keisti savo elgesį realiu laiku: čia ir dabar.

– Kuo skiriasi „Pasitikinti savimi lūšis“ nuo „Veikliosios lūšies“?

Abiejų Lūšių forma bei gyvenimo girioje dėsniai iš esmės tokie patys, skiriasi tik užduočių turinys. Tiesiog bestiprinant pasitikėjimą savimi, pajutau trauką kitai temai – kasdienybės ir veiklos praturtinimui. Todėl gimė Veiklioji Lūšis.

– Kodėl pagrindinė „Lūšis“ stiprina pasitikėjimą savimi, o ne kokią nors kitą savybę?

– Viskas mumyse labai susiję – imk stiprinti bet kurią iš savybių ir ims stiprėti kitos. Asmenybė –  tai tarsi persidengiančių, besikertančių, viena nuo kitos priklausomų savybių tinklas.

Pasitikėjimas savimi pasirinktas kaip vienijanti ašis, kaip pagrindinis tikslas, tačiau užduočių ir jų kombinacijų įvairovė sukuria daugybę augimo galimybių.

Šalia pasitikėjimo savimi, Lūšyje didelis dėmesys skiriamas ir kasdienybei. Ji mus ištinka tarsi netikėtai, per mažai žmonės ją vertina ir dar mažiau dėl jos stengiasi. Iliuzija, jog laimei sukurti reikia daug pastangų, pasiekimų ar pinigų. Dėmesys giliems poreikiams, smulkmenoms, sąmoningumui, minimalizmui, atradimams, norimiems įpročiams, dienos ritualams, artumui su savimi bei kitais kasdienybę pripildo džiugesio, pilnatvės ir atsipalaidavimo.

Pavyzdžiui, daugybė sėkmingų žmonių savo rytą pradeda prasmingai. Benjamin Franklin nubudęs anksti (4 val.) aktyviai klausdavo savęs, ką jis šiandien svarbaus ir vertingo turi nuveikti. Oprah Winfrey’s 20 min. medituoja, Arianna Huffington’s – 30 min. Richard Branson sportuoja ir valgo sveikus pusryčius. Josh Waitzkin (šachmatų genijus ir pasaulio tai či čempionas) rašo dienoraštį, bandydamas suprasti pasąmoningus miego metu patirtus atradimus. Lady Gaga užsiima joga ir skiria dėmesio teigiamoms afirmacijoms. Steve Jobs žiūrėdavo į save veidrodyje ir klausdavo, jei šiandien būtų paskutinė jo gyvenimo diena, ar jis norėtų šiandien veikti tai, ką yra suplanavęs, ir jei atsakymas būdavo „ne“ kelias dienas iš eilės, jis imdavosi rimtų pokyčių. O ką tuo metu per pirmąsias ryto 15 min. veikia 80 proc. 18-44 metų žmonių?

Tikiu, jog įkvepianti kasdienybė kartais gali gydyti geriau nei psichologas, saviugdos knygos ar mokymai.

– Kuo pačiai įdomus šis projektas?

– Lūšyje kiekviena mano praleista valanda virsta pagalba ir dėmesiu šimtams žmonių. Tame jaučiu didžiulę prasmę, galią ir atsakomybę. Šie jausmai sukelia manyje pakilimus ir atoslūgius. Vieną dieną atrodo, jog Lūšis galėtų būti dar ir dar geresnė ir tokiu būdu padėti visiems žmonėms ryškiai keisti savo gyvenimus. Kitą dieną tokios idėjos atrodo labiau kaip utopija, kad nei aš, nei joks mano ar kieno nors kito kūrinys negali padėti labiau nei pastūmėti, nei suteikti žmogui naujų idėjų ar dovanoti laikiną pagerėjimą. Gi Lūšis tik sistema, tik erdvė, tik gairės, o kaip visa tai veikia priklauso nuo paties dalyvio. Tokios besiblaškančios mintys skatina mane ir toliau tyrinėti, ieškoti idėjų, kaip tą utopiją įžeminti ir paversti realybe. Jeigu ne Lūšis, daug idėjų liktų tik patiekalų receptais.

– Kiek laiko per dieną, per savaitę reikia skirti dalyvavimui programoje?

– BŪTINA, kad dalyvis galėtų skirti Lūšiai kasdien bent 40 min., nors realus minimumas turėtų būti bent 1 val.  Vidutinis dalyvis kiekvieną dieną Lūšiai skiria apie 1-3 val. Dauguma Lūšiukų programos pradžioje laisvo laiko turi mažai, tačiau į Lūšį taip įsitraukia, kad ima sparčiau ir efektyviau suktis, atsisako laiko švaistymo veiklų. Netikėtai paaiškėja, kiek iš tikro daug mes turime laisvo laiko.

– Iš kur idėja dalyviams susigalvoti, sakyčiau, indėniškus vardus?

– Taip, programoje dalyviai vadinasi ne savo nuobodžiu vardu ir pavarde, o būtybvardžio ir savybvardžio junginiu. Šis būtybės ir savybės junginys padeda ne tik įsislaptinti, bet ir įsikūnyti, nuspalvinti ir nukreipti norima linkme savo asmenybę. Pavyzdžiui, Lūšis Stiprioji (aš), Upė Sraunioji, Ežys Dygliuotas, Ugnis Karštoji, Žiedas Vėjyje šį tą pasako apie girios gyventoją – tiek jam pačiam, tiek jo bendražygiams.

– Kiek „Lūšiai“ metų?

– Lūšį paleidau į laisvę 2012 m. vasarą, po trečio psichologijos studijų kurso. Nors atrodo, kad esminius Lūšies dėsnius, idėjas savyje auginau jau nuo paauglystės ar net vaikystės.

– Žinau, kad ką tik ištekėjai už vyro, su kuriuo susipažinai per „Lūšį“. Papasakok, kaip čia nutiko.

– Nutiko taip, kaip gamtoje retai nutinka. Krokodilas (jo buvo toks slapyvardis) sumedžiojo Lūšį. Taip jau nutiko, kad vienas iš Lūšyje rastų draugų buvo dar ir geriausias mano sutiktas vyras. Šiuo metu jis man ir su Lūšimi padeda – rūpinasi techniniais dalykais. Turbūt Lūšiukai net neįtarė, kad Lūšis ir Lūšies administratorius darbuojasi iš to pačio kambario.

– O gal žinai daugiau panašių istorijų?

– Romantiškų istorijų daugiau lyg ir neteko girdėti, tačiau užsimezgusios draugystės tikrai dažnos. Pasitaiko ir kitų atradimų: žmonės naujomis spalvomis pamato kaimynus, artimi bendradarbiai netyčiom sužino, kad abu dalyvauja Lūšyje. Dalyviai detalių apie save atskleidžia tik tiek, kiek patys nori, tad kažkokios grėsmės būti atpažintam, pačiam to nenorint, nėra. Bet jeigu draugui, bendradarbiui ar pardavėjai užsiminsite, jog šiandien sunkiai sekėsi uogauti arba pavėlavote užpildyti kasdieneigę ir jis jus empatiškai užjaus, kas žino, gal ir jis gyvena Lūšyno giroje.

– Minėjai, kad žmonės, jau dalyvavę „Lūšyje“, vėl nori joje dalyvauti. Kodėl taip yra? Ką naujo jie atranda?

– Taip, apie 10 proc. dalyvių būna senbuviai. Kiekvienas Lūšies leidimas vis truputį kitoks ir pats žmogus ateina su skirtingais tikslais. Lūšyje jų laukia ne tik užduotys, kurių jie nespėjo atlikti praėjusį kartą, bet ir užsidegimas, nauji girios draugai. Senbuviai programos pradžioje kažkaip natūraliai padeda vesti naujus girios gyventojus, juos nuramina arba kaip tik pagąsdina. (Šypsosi)

– Žinau, kad „Lūšies“ dalyviai gali vienas su kitu bendrauti. Ar dažnai jie naudojasi tokia galimybe? Kiek patys dalyviai gelbsti vieni kitiems?

– Bendražygių kvapas ir mintys – vienas svarbiausių programos sėkmės ir jaukumo veiksnių. Kai matau tą užsidegusią, įsijautusią ir kartais vieningai pačią Lūšį per dantį traukiančią gaują, mano kailis sušyla, nušvinta – reiškia, mums ir vėl viskas pavyks.

Kiekvienas Lūšiukas pats sprendžia, kiek aktyviai bendrauti su kitais ir kiek jiems atsiverti. Sakyčiau giria kažkaip pati susireguliuoja. Didžioji dauguma susitelkia ties užduotimis, kitų pasisakymų skaitymu ir privačiu tarpusavio bendravimu.

– Sužaidybinta erdvė… Ar ir suaugusiesiems svarbu žaisti? Ką tai duoda?

– Lūšyje žaidimas susidėliojo labai natūraliai, iš pradžių net nežinojau, jog tai, ką kuriu, vadinama žaidybinimu (angl. gamification). Vėliau, dar studijų metais, vienoje švietimo konferencijoje išgirdau, jog tai – švietimo ateitis. Patyrinėjusi geriausias žaidimo kūrimo gaires, labai apsidžiaugiau: radau daug sutapimų su tuo, ką jau natūraliai dariau pati.

– Kodėl ne bet kas gali dalyvauti „Lūšyje“? Kam reikalinga atranka, norint dalyvauti programoje?

– Šiuo metu Lūšies girioje jaukiai gyventi gali ne daugiau kaip 700 dalyvių, o prisiregistruoja virš 1000. Be to, Lūšis intensyvi, stipri ir laikui imli programa. Todėl taupydami norinčių dalyvauti ir savo laiką, rengiame atranką. Taip pat Lūšiai reikia pasiruošti (taip taip, namų darbai dar prieš dalyvavimą!), nusiteikti. O atranka padeda tą pasiruošimą paskatinti ir įvertinti.

– Kas toliau? Kaip matai save ir „Lūšį“, tarkime, po penkerių metų?

– Dabar aš mažai mąstau apie ateitį. Dabar aš džiaugiuosi gyvenimu, veikla ir poilsiu nuo tos veiklos. Prieš maždaug pusę metų net pajutau, jog jau jaučiuosi savotiškoje pensijoje.. Žinot, kaip būna: žmogus stengiasi gyventi geriau, stengiasi kurti, įrodyti kažką sau ar kitiems, ieško kažkokių atsakymų ir kai jam tai pavyksta, baigiasi kažkoks etapas. Iš vienos pusės, šis jausmas kvepia ramybe, pilnatve ir lėtu džiugesiu. Iš kitos – nesinorėtų anksti baigti veiklą ir keliauti pensijon. Labiausiai norėčiau šią būseną išlaikyti ir pradėti kažkokį kitą veiklos etapą. Sugalvoti kažką naujo. Kažką dar stipresnio.

– Kas motyvuoja žmones keistis, ieškoti kokių nors pagalbos priemonių, kaip kad tavoji programa?

– Noras gyventi geriau, įdomiau, džiugiau ir tuo pačiu suvokiamos galimybės tai pasiekti.

– Jei turėtumei galimybę instaliuoti žmonių smegenyse vieną charakterio savybę, kokia savybė tai būtų?

– Kurdama Lūšį, darbuodamasi su tūkstančiais žmonių, eksperimentuodama su pačia savimi priėjau prie įdomios išvados apie charakterį ir mūsų savybes. Toks dalykas kaip mūsų charakteris neegzistuoja. Nėra jokio aš. Tiksliau, tokio aš, prie kurio esame pripratę.

Visą mūsų dabartinę esatį sudaro mūsų įpročiai, sprendimai, besikartojančios elgsenos, būsenos. Pamažu jie sluoksniuojasi, tvirtėja ir suformuoja taip vadinamą charakterį, būdo bruožus. Visas tas charakterio ribas mes nubrėžiame patys pagal savo patirtis ir įsivaizdavimus, kaip kiti mus vertina. Tos ribos yra, nes priimame save labai rimtai ir apibrėžtai ir leidžiame joms būti.

– O jei reikėtų įdiegti įprotį, kokį diegtumei?

– Turbūt įdiegčiau įprotį rūpintis savo įpročiais, savo pasikartojančiomis elgsenomis.