Prieš maždaug aštuonerius metus klaipėdietė Piya Dassi tapo pirmąja theravados budistų vienuole ir jai buvo suteiktas šis vardas. Vėliau ji studijavo Mianmare ir ne kartą gyveno viena, atsiskyrusi kalnuose. Moteris dalinasi mintimis, paskatinusiomis rinktis būtent tokį kelią ir prisipažįsta, kad suvokimas paprastų, bet gyvenimą keičiančių tiesų neateina taip greitai.
„Atmesti mintis apie praeitį ir ateitį nėra sudėtinga. Svarbu pastebėti, kad net negalvojantis protas nėra čia ir dabar,“ – dalinasi įžvalgomis Piya Dassi.
Kaip prasidėjo jūsų kelias į budizmą? Ar buvo koks pagrindinis motyvas?
Neturėjau kažkokių konkrečių motyvų, skatinančių domėtis budizmu ir neturėjau jokių religinių pažiūrų. Tiesiog taip susiklostė, kad mano dėmesį patraukė vieni kursai. Jie buvo skirti visiems – tiek krikščionims, tiek ateistams ir religija neakcentuojama. Juk visų kančių šaknys vienodos, o šių užsiėmimų tikslas jas pažinti.
Aš po šių kursų jaučiau didelį vidinį pokytį ir gilesnį savęs bei pasaulio suvokimą. Įkvėpta entuziazmo, nėriau dar giliau ir per tą pačią organizaciją išvykau į Indiją mokytis pali kalbos. Tai senovinė ir nebenaudojama budizmo kalba. Ją studijuodama vis labiau gilinausi į budizmą.
Sunku pasakyti kada tapau budiste. Ilgą laiką tokia savęs nevadinau. Net tada, kai pradėjau nuolat medituoti ir kai manęs klausdavo, ar esu budistė, atsakydavau, kad ne. (Juokiasi). Kol per vieną šmaikštų pokalbį su pažįstamu supratau, kad ko aš čia dabar vengiu, juk taip paprasčiau. Nuo to karto prisistatau budiste. (Šypsosi).
O kas paskatino vykti į minėtus kursus? Ką iš jų išsinešėte?
Tuo metu jaučiau didelę vidinę kančią ir ieškojau būdų, kaip iš jos išeiti. Pamenu, kad dar studijų laikais pasiskolinau iš draugės knygą rusų kalba apie budizmą. Joje buvo pateikiamos įvairios istorijos ir budizmo esmė – keturios tiesos ir aštuonialypis kelias. Tik labai neaiškiai viskas parašyta ir tuo metu skaitydama nelabai ką supratau.
Kursuose budizmo esmė ir tos keturios tiesos buvo išdėstytos labai paprastai ir aiškiai. Tai tiesa apie kančią, tiesa apie jos priežastį, tiesa apie jos išnykimą ir ketvirta tiesa apie kelią, vedantį į kančios išnykimą.
Gyvenime yra nemažai kančios. Jau pats gimimo procesas skausmingas. Negauti, ko nori ar gauti ko nenori – kančia. Ligos – kančia, ir taip toliau. Visada bus netobulumas, nes tai neišvengiama dėl nuolatinio kitimo. Nieko nėra pastovaus – viskas atsiranda ir išnyksta. O kančios priežastis – prisirišimas ir troškimas. Kadangi viskas kinta – išsiskyrimas neišvengiamas. Tačiau įmanomas kančios nebuvimas, į tai veda aštuonialypis kelias.
Pirmas tris kursų dienas mokoma kvėpavimo, proto nuraminimui, o kitas dienas daugiausia dėmesio skiriama, kaip aš sakau, kūno skenavimui ir tikslingam dėmesio kreipimui į tai, kas jame vyksta. Tikslas – atpažinti, kaip keičiasi pojūčiai per tas dešimt valandų sėdėjimo per dieną. Tris kartus po vieną valandą net reikia nejudėti. Tada neišvengiamai susiduriama su kūno nepatogumais ir skausmu. Taip, kaip gyvenime, kasdien susiduriame su kažkuo nemaloniu, bet viskas praeina ir nuolat kinta. Todėl taip medituojant, išmokstama išbūti nepatogume, skausme ir dėl to nepykti.
Žinoma, pirmas užsiėmimų dienas visiems būna labai sunku, nes kyla automatinis pasipriešinimas. Juk taip nepatogu – atrodo nutirps koja ar kita kūno dalis nudžius, nukris. Pojūčiai išties intensyvūs, ypač dėl to, kad nenorim skausmo. Tačiau jis didėja kartu su pasipriešinimo intensyvumu. Todėl būtina tą negatyvią reakciją pačiam pamatyti ir suvokti, kaip ji daro neigiamą įtaką situacijos suvokimui. O kai tai pamatai, pradedi paleisti ir suprasti, kad viskas praeina, keičiasi ir nėra reikalo taip stipriai reaguoti. Svarbu išmokti priimti fizinį diskomfortą, nesukeliant sau mentalinio skausmo.
Lygiai taip ir atsidūrus nepalankiose situacijose toliau galima vystyti tą suvokimą, kad nepatogumas neamžinas. Ir nebūtina iš to daryti tragedijos.
Iš šių kursų išsinešiau svarbų atsakymą – iš kur kančios „kojos dygsta“. (Šypsosi).
Ar kasdien medituojant protas išlieka ramus?
Priklauso nuo sąlygų. Kai gyvenau vienuolyne, kur labai ramu, visą dieną medituojant protas susitelkia į meditaciją. Su ja atsibundu ir su ja einu miegoti. O kai gyvenau budistiniame universitete ir mokiausi, ten jau buvo visai kitoks režimas. Tada galvoje sukdavosi mokomoji medžiaga ar giesmės pali kalba. Tai nėra blogai, tiesiog protas kartoja, kad nepasimirštų.
Dabar turiu planų atidaryti Lietuvoje budistinį centrą, tai mintys ir sukasi apie tai. Net ir atsisėdus medituoti galvoju apie patalpas, kurias norėčiau išsinuomoti ir kitus dalykus. Tačiau žinau, kaip laiku sustoti, kad neužsisukčiau visą valandą tose pačiose mintyse.
Protas skirtas mąstymui ir juo reikia naudotis, kada reikia apgalvoti.
O kaip tvarkytis su neigiamomis emocijomis?
Labai įdomu, kad budizme net nėra tokio žodžio „emocijos“. Visa būtis skirstoma į materialinį aspektą ir nematerialinį. Nematerialinis aspektas tiesiog vadinamas bendrai protu. Jame telpa ne tik mintys, bet ir emocijos. Tai proto būsenos – tiek teigiamos, tiek neigiamos. Meditacijos skirtos neigiamų būsenų neutralizavimui ir teigiamų ugdymui.
Iš prigimties esu labiau linkusi į nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, vieni žmonės į kažkokius naujus dalykus ar pasiūlymus reaguoja teigiamai, o mano pirma reakcija – „ne“. Tai atstūmimas. Yra tokių žmonių, kurie dar iki galo neišklausę sutinka.
Per tuos metus išmokau taip nereaguoti, man gali automatiškai kilti pasipriešinimo reakcija, bet aš nepasakysiu „ne“ ir leisiu sau racionaliai pagalvoti. Nes įprotis ne visada veda į teisingus sprendimus.
Kai man kyla nepasitenkinimas, greta esantis žmogus net nepastebi. Ant rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti vos kelis atvejus, kai pyktis apėmė šiek tiek ilgiau. Dažniausia pakanka išminties, kad tame nebesisukčiau.
Jei norite išmokti suvaldyti pyktį, ugdykite geraširdiškumą visų būtybių atžvilgiu. O tai reiškia, kad ir sau. Ypač Vakaruose, kai žmonės linki kažkam kitam gero, pamiršta save. Gali atjausti artimą draugą, bet ne save. Tai nėra gerai. Reikia ir savimi rūpintis.
Medituodavote olose viena, kokie jausmai ir mintys kildavo vienumoje?
Kai lieki vienas, viskas pradeda lįsti iš vidaus. Galima pamatyti visokius vidinius velnius. (Juokiasi). Tada yra su kuo dirbti.
Prieš ketverius metus, atsiskyrusi giliai kalnuose, prabuvau viena virš dviejų mėnesių. Kartą per savaitę nueidavau į miestą apsirūpinti maisto produktais. Ten buvau labai laiminga, jaučiau laisvę, gamtos grožį ir pasitenkinimą gyvenimo paprastumu. Bet matydavau kaip kyla ilgesys ir norėjosi su kuo nors pasidalinti tuo gėriu ir grožiu. Tarsi patenkinta, bet nevisiškai. Tačiau per kelerius praktikos metus tai atkrito.
Kai paskutinį kartą buvau atsiskyrusi Ispanijoje, toje pačioje vietoje, taip nebesijaučiau. Iš tikrųjų tas noras pasidalinti irgi yra iliuzija. Kai jos nebelieka, tada tikrai galima jaustis pilnai patenkinta.
Pamenu, kai pradžioje galvojau, kad pavyks labai greitai išmokti sutelkti dėmesį ir nušvisti. Tačiau gyvenimo kelias sudaužė visas juokingas iliuzijas. Kaip tame anekdote, kai mokinys klausia dzen mokytojo: „per kiek pavyks nušvisti?“. O šis pagalvojęs atsako: „maždaug per penkerius metus“. Tada mokinys sako: „o jei labai stengsiuosi?“. Tada mokytojas atsako: „per dešimt“. Mokinys: „o jei labai labai stengsiuosi?“. „Tada per dvidešimt“, – atsako mokytojas. (Juokiasi).
Todėl pastanga turi būti subalansuota. Ir galbūt nuskambės kaip banalybė, bet jau viskas yra čia ir dabar. Tik, kad tai suprastume reikia labai daug su savimi dirbti. Todėl, kai paskutinį kartą buvau Ispanijoje, pati iš savęs juokiausi, nes atėjo gilus suvokimas tokių banalybių, kad pagalvojau, jei apie tai pradėsiu kitiems pasakoti, tai mane pomidorais užmėtys. (Juokiasi). Bet tokiam supratimui, pasirodo, reikia ilgai medituoti.
Kaip dabar matau, tas kelias į nušvitimą yra spiralinis. Aštuoni kelio veiksniai (teisingos pažiūros, ketinimai, kalba, veiksmai, pragyvenimo šaltinis, pastanga, atida ir susitelkimas) auga drauge. Kai vienas iš jų žymiai sustiprėja, tai skatina visų kitų augimą.
Ir štai, kai per paskutinį atsiskyrimą pirmasis veiksnys dėl įžvalgos pasiekė naują gylį, atida ir susitelkimas taip pat žymiai sustiprėjo ir, savo ruožtu, dar labiau pagilino įžvalgą.
Iš tiesų man protą nėra sudėtinga nuraminti ir nutildyti. Klausimas ne tame, apie ką galvoju. Atmesti mintis apie praeitį ir ateitį gana paprasta. Ko anksčiau nepastebėdavau, tai kad net negalvojantis protas nebuvo čia ir dabar. Nes jis visada žiūrėjo vienu žingsniu į priekį. Dėl to buvo kažkoks nepasitenkinimas ir tikėjimasis kažko kitame momente. Net ne rytoj, ne poryt, o kitą momentą gal bus truputį geriau. Todėl, kad protas rėmėsi praeitimi ir formavo savotiškus lūkesčius. Jis buvo lyg nukreipęs žvilgsnį į kitą momentą, o ne šimtu procentų į dabar. Tik pastebėjus tai, protas sugebėjo paleisti lūkesčius ir atsipalaiduoti dabartyje visiškai, kad viskas, kas yra, yra tik čia ir dabar ir tai visiškai priimti. Tai šimtaprocentinė laimė. Nors banalu, bet šis suvokimas pakeitė mano santykį su gyvenimu.
Minėjote naują projektą, papasakokite apie jį plačiau
Esu kilusi iš Klaipėdos ir joje praleidau 18 metų. Po nemažo laiko tarpo vėl grįžau į gimtąjį miestą ir jame ketinu apsigyventi. Noriu būti naudinga žmonėms, dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Tad Klaipėdos centre planuoju atidaryti bendruomenės tipo budistinį centrą. Čia bus laukiami ir tie, kas nieko apie budizmą ar meditaciją nežino, bet norėtų sužinoti, ir tie, kas jau pabandę budistines praktikas. Pirmiesiems centras sudarytų sąlygas išbandyti meditaciją ir prisiliesti prie budistinių tradicijų. Antriesiems centras būtų vieta, kurioje jie galėtų semtis įkvėpimo ir palaikymo praktikai tęsti.
Bus kelios programos – vienos daugiau skirtos teorijai, filosofijai, o kitos praktikoms, meditacijoms. Lankytojai čia ras meditacijos salę, nedidelę bibliotekėlę bei mane, budistų vienuolę, su kuria jie visada galės pasikalbėti apie savo praktiką, kasdienį gyvenimą ir budizmą.
Daugiau informacijos apie centrą rasite www.aloka.lt puslapyje.
Parengė Rūta Steponavičienė
Naujausi komentarai